Gyvenimo istorija

Mokėmės visiškai pasitikėti Jehova

PAPASAKOJO NATALI HOLTORF

Buvo 1945-ųjų birželis. Vieną dieną prie mūsų namo pasirodė išblyškęs vyras. Jis kantriai stoviniavo, kol jaunesnioji dukra Rūta išsigandusi šūktelėjo: „Mama, prie durų kažkoks žmogus!“ Mergaitė net nenumanė, kad tas nepažįstamasis — jos tėtis, mano brangus vyras Ferdinandas. Prieš dvejus metus, praėjus vos trims dienoms po Rūtos gimimo, jis išvyko iš namų, paskui buvo suimtas ir atsidūrė nacių koncentracijos stovykloje. O štai dabar dukra pagaliau pamatė tėtį ir vėl visi buvome kartu. Mudu su vyru vienas kitam turėjome tiek daug papasakoti!

FERDINANDAS gimė 1909-aisiais Vokietijos mieste Kylyje, o aš — 1907-aisiais Drezdene. Mano šeima pirmą kartą sutiko Biblijos tyrinėtojus (dabar Jehovos liudytojai), kai buvau 12 metų. Devyniolikmetė palikau Evangelikų bažnyčią ir paaukojau gyvenimą Jehovai.

Tuo laiku Ferdinandas baigė jūreivystės mokyklą ir tapo jūrininku. Plaukiodamas dažnai mąstydavo, ar yra Kūrėjas. Grįžęs į uostą aplankė savo brolį, Biblijos tyrinėtoją. Kaip tik tada įsitikino, kad Biblija atsako į jį kamuojančius klausimus. Ferdinandas paliko Liuteronų bažnyčią ir atsisakė jūrininko tarnybos.  Jau pirmą dieną išėjęs skelbti pajuto didelį norą daryti tai visą likusį gyvenimą. Tą patį vakarą pasiaukojo Jehovai, o 1931-ųjų rugpjūtį pasikrikštijo.

Jūrininkas ir skelbėjas

1931-ųjų lapkritį Ferdinandas traukiniu iškeliavo į Nyderlandus padėti ten skelbti. Kai pasisakė esąs jūreivis, brolis, organizuojantis šalyje skelbimo veiklą, sušuko: „Mums kaip tik tokio reikia!“ Broliai buvo išsinuomoję laivą, kad pionierių (visalaikių tarnų) grupė galėtų liudyti žmonėms, gyvenantiems palei laivybos kelius šalies šiaurėje. Iš penkių asmenų įgulos niekas nemokėjo laivo valdyti. Taip Ferdinandas tapo vairininku.

Po pusmečio jį pakvietė tarnauti pionieriumi Tilburge, pietų Nyderlanduose. Maždaug tada į Tilburgą tarnauti pioniere atvykau ir aš. Taip mudu susitikome. Tačiau tuojau mus pasiuntė į Groningeną, šiaurinę šalies dalį. Ten 1932-ųjų spalį susituokėme. Medaus mėnesį praleidome name, kur gyveno keli pionieriai, ir kartu skelbėme!

1935-aisiais gimė duktė Estera. Nors lėšų trūko, buvome pasiryžę nenutraukti pionieriaus tarnybos. Persikėlėmė į mažytį namelį viename kaime. Kai prižiūrėdavau vaiką, vyras skelbdavo. Kitą dieną keisdavomės. Taip darėmė iki tol, kol Estera paaugo ir galėjo pati eiti drauge.

Netrukus politinį Europos horizontą užtemdė juodi debesys. Išgirdome apie liudytojų persekiojimą Vokietijoje. Supratome — ateis ir mūsų eilė. Galvojome, kaip ištversime žiaurų spaudimą. 1938 metais Nyderlandų valdžia išleido įsakymą, draudžiantį užsieniečiams platinti religinius leidinius. Kad galėtume tęsti tarnybą, vietiniai liudytojai nurodė mums kai kuriuos besidominčius žmones. Keletui iš jų vedėme Biblijos studijas.

Kaip tik tuomet artėjo Jehovos liudytojų kongresas. Nors traukinio bilietams neturėjome pinigų, dalyvauti norėjome. Tad išvykome dviračiais; mažąją Esterą vežėmės prie vairo įtaisytoje sėdynėje. Kelionė truko tris dienas. Nakvojome pas pakeliui gyvenančius liudytojus. Kaip džiaugėmės pirmą kartą būdami šalies kongrese! Programa sustiprino būsimiems išbandymams.  Buvome paskatinti kliautis Dievu. Psalmyno 31:6 (NW) žodžiai „Bet aš pasitikiu Jehova“ tapo mūsų šūkiu.

Medžiojami nacių

1940-ųjų gegužę Nyderlandus užėmė naciai. Netrukus, mums ruošiantis išsiųsti biblinę literatūrą, į namus įsiveržė slaptoji policija. Ferdinandą paėmė į gestapo būstinę. Su dukra dažnai jį lankėme. Kartais mūsų akyse jį kvosdavo ir netgi mušdavo. Gruodį Ferdinandą netikėtai išleido, bet laisvė truko neilgai. Vieną vakarą grįždami prie namų pamatėme gestapo automobilį. Ferdinandas pabėgo, o mudvi su Estera įėjome pro duris. Gestapininkai laukė — ieškojo Ferdinando. Jiems išvykus, tą pačią naktį mane apklausti išsivežė Nyderlandų policija. Kitą dieną su dukra pasislėpėme neseniai pakrikštytų liudytojų Norderių namuose. Jie suteikė pastogę ir apsaugą.

1941-ųjų sausio gale buvo suimta laive gyvenanti pionierių pora. Kitą dieną rajono prižiūrėtojas (keliaujantysis tarnas) su mano vyru nuėjo paimti kai kurių jų daiktų, bet ten laukė gestapo bendrai. Ferdinandui pavyko dviračiu pabėgti. Bet rajono prižiūrėtoją įkalino.

Atsakingi broliai prašė Ferdinandą pavaduoti rajono prižiūrėtoją. Tai reiškė, kad namie praleis ne daugiau kaip tris dienas per mėnesį. Nors išbandymas buvo nelengvas, pionieriaus tarnybos nemečiau. Gestapas nuolat ieškojo liudytojų, tad kėlėmės iš vietos į vietą. 1942 metais kraustėmės tris kartus. Galiausiai apsistojome Roterdame, toli nuo rajono, kurį Ferdinandas slapta lankė. Laukiausi antrojo vaiko. Mus maloniai priglobė Kampų šeima, kurių du sūnūs neseniai buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas.

Gestapas seka įkandin

Antroji dukra Rūta gimė 1943-iųjų liepą. Tuomet vyras išbuvo namie tik tris dienas, paskui turėjo išvykti ir nebegrįžo. Laukė ilgas išsiskyrimas. Maždaug po trijų savaičių Amsterdame Ferdinandą suėmė ir nuvežė į gestapą atpažinti. Ten atkakliai tardė siekdami išgauti žinių apie skelbimo veiklą. Bet jis pasakė tik tiek, kad yra Jehovos liudytojas ir kad nesikiša į politiką. Gestapininkai tūžo ir grasino mirtimi už išdavystę, nes būdamas vokietis neprisistatė šaukiamas į kariuomenę.

Penkis mėnesius Ferdinandas išbuvo kalėjimo kameroje, nuolat gąsdinamas sušaudyti. Tačiau jo ištikimybė Jehovai nesusvyravo. Kas padėjo išlikti dvasiškai tvirtam? Dievo Žodis, Biblija. Žinoma, kaip liudytojui Biblijos turėti neleido. Tačiau kiti kaliniai pageidauti jos galėjo. Tad Ferdinandas įtikino kameros draugą paprašyti namiškių atsiųsti Bibliją, ir šis sutiko. Vėliau prisimindamas tai, vyras su jauduliu sakydavo: „Šita Biblija man buvo didžiausia paguoda!“

1944-ųjų sausio pradžioje Ferdinandą netikėtai perkėlė į koncentracijos stovyklą Vuchte, Nyderlanduose. Tai jam buvo palaima, nes čia sutiko 46 kitus liudytojus. Sužinojusi, kad vyras gyvas, be galo džiaugiausi!

 Skelbimas koncentracijos stovykloje

Gyvenimas stovykloje buvo sunkus. Maistas blogas, stigo šiltų drabužių, vargino baisus šaltis. Ferdinandas susirgo ūmia angina. Peršalęs po ilgo patikrinimo lauke žvarbiu oru, jis nuėjo į ligoninę. Pacientams, turintiems 40 ar daugiau laipsnių karščio, buvo leidžiama pasilikti. Bet Ferdinando nepriėmė, nes teturėjo 39°C! Liepė grįžti į darbą. Laimei, padėjo gailestingi kaliniai — vis nuvesdavo į šiltą patalpą. Orams atšilus pasidarė lengviau. Be to, siuntinius gaudavę broliai dalijosi maistu su kitais, taip Ferdinandas šiek tiek sustiprėjo.

Prieš įkalinamas vyras uoliai skelbdavo, todėl apie savo įsitikinimus kalbėjo ir stovykloje. Pareigūnai dažnai šaipydavosi iš jo dėl violetinio trikampio, rodančio Ferdinandą esant Jehovos liudytoją. Bet tos pašaipos būdavo proga pradėti su jais pokalbį. Iš pradžių broliai skelbdavo tik barakuose, kur daugiausia gyveno bendratikiai, tad ėmė svarstyti, kaip pasiekti kitus kalinius. Sprendimą netikėtai pasiūlė pati stovyklos valdžia. Kaip?

Broliai turėjo paslėpę literatūros ir 12 Biblijų. Vieną dieną sargybiniai rado keletą leidinių, bet negalėjo nustatyti, kam jie priklauso. Todėl stovyklos pareigūnai nutarė išardyti brolių vienybę. Už bausmę visi buvo išsklaidyti po barakus, kur gyveno kaliniai ne liudytojai. Sėdėti su jais liepta ir valgant. Broliams šito tereikėjo. Dabar galėjo užsiimti tuo, kas svarbiausia, — skelbti platesniam kalinių ratui.

Viena auginu dukras

Tuo tarpu aš su abiem dukromis gyvenau Roterdame. 1943—1944 metų žiema buvo ypač atšiauri. Šalia namų įsikūrė priešlėktuvinis vokiečių divizionas. Priešais plytėjo Valio uostas, pirmutinis sąjungininkų bombonešių taikinys. Vieta nebuvo saugi. Be to, trūko maisto. Kaip niekad anksčiau išmokome pasitikėti Jehova. (Patarlių 3:5, 6)

Aštuonmetė Estera stovėdavo eilėje prie sriubos ir taip padėjo mūsų mažai šeimai. Tačiau dažnai viralo nebelikdavo. Sykį išėjusi parnešti maisto ji pateko į antskrydį. Išgirdusi sprogimus persigandau, bet netrukus išgąstis virto džiaugsmo ašaromis, kai dukra grįžo sveika ir dar su keletu cukrinių runkelių. „Kaip tau pavyko?“ — buvo mano pirmieji žodžiai. Ji ramiai atsakė: „Pradėjus kristi bomboms elgiausi, kaip mokė tėvelis. Puoliau ant žemės, prisiglaudžiau ir meldžiausi. Tai padėjo!“

Kadangi kalbėjau su vokišku akcentu, nupirkti smulkių dalykų siųsdavau Esterą. Tai patraukė vokiečių kareivių dėmesį ir jie ėmė dukrą klausinėti. Bet ši neišduodavo jokių paslapčių. Namuose lavinau Esterą iš Biblijos, taip pat mokiau skaityti, rašyti bei kitų įgūdžių, nes ji nelankė mokyklos.

Dukra man padėdavo ir tarnyboje. Prieš rengdamasi eiti kam nors vesti Biblijos studijų, liepdavau Esterai pirma pažiūrėti, ar netyko pavojus. Ji patikrindavo, ar yra ženklai, kuriuos Biblijos studijuotojas turėdavo palikti. Pavyzdžiui, lankomas asmuo ant palangės statydavo gėlių vazoną, kad  žinočiau, jog galiu ateiti. Per studijas Estera vaikštinėjo lauke, stumdydama vežimėlį su mažąja Rūta, ir stebėdavo aplinką.

Į Zachsenhauzeną

Kaip ėjosi Ferdinandui? 1944-ųjų rugsėjį kartu su kitais jį nuvarė į geležinkelio stotį, kur grupėmis po 80 sugrūdo į prekinius vagonus. Kiekviename buvo po geriamo vandens kibirą ir kitą tualetui. Kelionė truko tris paras. Vagonai sausakimši, jokios ventiliacijos, jokio plyšelio. Sunku apsakyti, kaip jie ištvėrė karštį, alkį ir troškulį — jau nekalbant apie tvaiką.

Traukinys sustojo žiaurumu pagarsėjusioje Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Iš kalinių buvo atimti visi asmeniniai daiktai, išskyrus 12 mažų Biblijų, kurias turėjo pasiėmę liudytojai.

Ferdinandą su aštuoniais broliais išsiuntė į pavaldžią Ratenou stovyklą gaminti karo reikmenų. Nors broliams dažnai grasindavo mirties bausme, dirbti tokį darbą jie atsisakė. Skatindami vieni kitus laikytis tvirtai, rytais aptardavo Biblijos eilutę, pavyzdžiui, Psalmyno 18:3 [18:2, Brb], kad galėtų dieną apmąstyti. Tai padėjo nepamiršti dvasinių dalykų.

Galiausiai išgirdę pabūklų gausmą supratome, jog artėja sąjungininkų ir rusų pajėgos. Pastarieji pirmiausia atvyko ten, kur su bendratikiais kalėjo Ferdinandas, davė kaliniams šiek tiek maisto ir įsakė palikti stovyklą. 1945-ųjų balandžio gale jų armija leido įkalintiesiems grįžti namo.

Pagaliau visi kartu

Birželio 15-ąją Ferdinandas pasiekė Nyderlandus. Groningene pasitiko broliai. Jis tuoj sužinojo, kad esame sveikos, gyvename kažkur kaime, o mes gavome žinią apie jo grįžimą. Laukiant laikas tarsi sustojo. Bet vieną dieną mažoji Rūta sušuko: „Mama, prie durų kažkoks žmogus!“ Tai buvo mylimas vyras ir tėtis!

Kol viskas susitvarkė, teko įveikti begalę sunkumų. Neturėjome kur prisiglausti. Didžiausias vargas buvo atgauti nuolatinių gyventojų statusą. Kadangi mes — vokiečiai, Nyderlandų valdžia keletą metų laikė mus atstumtaisiais. Tačiau galiausiai įsikūrėme ir vėl ėmėmės to, ko taip ilgai laukėme, — tarnauti Jehovai visa šeima.

 „Pasitikiu Jehova“

Vėliau susitikę draugus, patyrusius panašių išgyvenimų, prisimindavome Jehovos meilingą vadovavimą tais sunkiais laikais. (Psalmyno 7:2 [7:1, Brb]) Džiaugėmės, kad metams bėgant Jehova davė galimybę prisidėti prie Karalystės interesų plėtimo. Dažnai sakydavome, kokia laimė buvo praleisti jaunystę šventai tarnaujant Jehovai. (Mokytojo 12:1)

Pasibaigus nacių persekiojimui, drauge su Ferdinandu tarnavome daugiau kaip 50 metų. 1995-ųjų gruodžio 20 dieną jis baigė savo žemiškąjį kelią. Man netrukus sukaks 98. Kasdien dėkoju Jehovai, kad vaikai palaikė mane tomis sunkiomis dienomis ir kad vis dar įstengiu tarnauti Jehovos vardo šlovei. Jis dėl manęs tiek daug padarė. Iš dėkingumo trokštu gyventi pagal savo šūkį: „Bet aš pasitikiu Jehova.“ (Psalmyno 31:6, NW)

[Iliustracija 19 puslapyje]

Su Ferdinandu 1932 m. spalį

[Iliustracija 19 puslapyje]

Pionierių laivas „Almina“ ir jo įgula

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su Ferdinandu ir vaikais