Saugokis papročių, kurie nepatinka Dievui

MAŽAME kieme po karšta Afrikos saule guli atidengtas karstas. Pro šalį vorele eina gedintys laidotuvių dalyviai. Vienas sielvartaujantis senukas sustoja. Pasilenkęs prie mirusiojo kreipiasi į jį: „Kodėl nepasakei, kad žadi iškeliauti? Kodėl mane palikai? Dabar sugrįžęs namo, ar bepadėsi man?“

O štai kitur Afrikoje gimė kūdikis. Niekam neleidžiama jo pamatyti. Tik po tam tikro laiko vaikas parodomas ir iškilmingai gauna vardą.

Paprotys kalbėti su mirusiuoju ar slėpti naujagimį daug kam gali atrodyti keistas. Tačiau kai kuriose tautose jis atsiradęs dėl fanatiško įsitikinimo, kad mirusieji iš tikrųjų yra gyvi ir sąmoningi.

Šis tikėjimas labai stiprus ir apima kone visas gyvenimo sritis. Juo pagrįsti dauguma papročių bei ritualų. Pavyzdžiui, milijonai tiki, jog tokios svarbios gyvenimo pakopos kaip gimimas, lytinė branda, santuoka, vaikų gimdymas bei mirtis yra perėjimo į dvasinę protėvių sritį etapai. Mirusysis, manoma,  aktyviai dalyvauja gyvųjų reikaluose. Tikima, kad jis atgimsta ir gyvenimo ciklas tęsiasi.

Kad perėjimas nuo vienos ciklo stadijos prie kitos vyktų sklandžiai, laikomasi daugybės papročių bei apeigų. Tai pagrįsta tikėjimu, jog kažkas mumyse nemiršta. Tikrieji krikščionys vengia bet kokių tradicijų, grindžiamų šiuo įsitikinimu. Kodėl?

Tikroji mirusiųjų būklė

Biblija aiškiai nušviečia mirusiųjų būklę. Joje sakoma: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko... Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo... Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole [bendrame žmonijos kape], į kurį esi pakeliui.“ (Mokytojo 9:5, 6, 10) Tikrieji Dievo garbintojai seniai priėmė šią pagrindinę Biblijos tiesą. Jie suprato, kad žmogus yra mirtingas, kad mirusiųjų dvasios neegzistuoja. (Psalmyno 146:4) Senovėje Jehova įsakė savo tautai atmesti bet kokį paprotį ar ritualą, pagrįstą tikėjimu, jog mirusieji turi sąmonę ir gali daryti įtaką gyviesiems. (Pakartoto Įstatymo 14:1; 18:9-13; Izaijo 8:19, 20, Brb)

Pirmojo amžiaus krikščionys irgi vengė tradicijų, susijusių su neteisingais religiniais mokymais. (2 Korintiečiams 6:15-17) To šiandien vengia ir Jehovos liudytojai. Kokios rasės ar tautybės būtų, jie atmeta papročius, kurių esmė — klaidingas mokymas apie nemirtingą sielą.

Kuo krikščioniui vadovautis sprendžiant, ar laikytis tam tikros tradicijos? Turime kruopščiai apmąstyti, ar ji nesusijusi su kokia nors nebibline doktrina, pavyzdžiui, tikėjimu, kad mirusieji veikia žmonių gyvenimą. Taip pat svarbu apsvarstyti, ar palaikydami tokį paprotį arba ritualą nepaskatinsime suklupti kitų, žinančių, ko moko ir ką tiki Jehovos liudytojai. Tai turėdami omenyje patyrinėkime dvi sritis — gimimą bei mirtį.

Gimimo ir vardo davimo ritualai

Daug papročių, susijusių su vaiko gimimu, priimtini. Tačiau ten, kur gimimas laikomas perėjimu iš dvasinės protėvių srities į žmonių pasaulį, tikrieji krikščionys turi būti atsargūs. Štai kai kuriose Afrikos vietose naujagimis slepiamas ir iki tam tikro laiko negauna vardo. Nors laukimo laikotarpis skiriasi, jam pasibaigus kūdikis išnešamas parodyti giminaičiams bei draugams ir tada susirinkusiems oficialiai paskelbiamas vaiko vardas.

Apie šio papročio reikšmę vienoje knygoje pasakyta: „Tikima, jog per pirmąsias septynias dienas kūdikis mėgina iš dvasių pasaulio pereiti į žemiškąjį... Naujagimis laikomas kambaryje ir, išskyrus šeimos narius, niekam neleidžiama jo pamatyti“ (Ghana—Understanding the People and Their Culture).

Kodėl reikia laukti, kol vardas bus suteiktas oficialiai? Knygoje Ghana in Retrospect aiškinama: „Iki aštuntos dienos vaikas dar nelaikomas žmogumi. Jis tebesiejamas su anuo pasauliu, iš kurio  atėjo... Kadangi vardas, taip sakant, sužmogina kūdikį, bijodama, kad naujagimis gali mirti, pora atidėlioja ceremoniją, kol bus tikra, jog jis gyvens... Taigi manoma, kad šis ritualas, kartais vadinamas viešu vaiko parodymu, turės didelių pasekmių tiek mažyliui, tiek tėvams. Taip vaikas įvedamas į žmonių pasaulį.“

Vardo davimo ceremonijai paprastai vadovauja vyresnis šeimos narys. Apeigos skiriasi, nelygu vieta, tačiau dažniausiai laistomas vynas, dėkojama protėvių dvasioms už saugų kūdikio atėjimą, atliekami kiti ritualai.

Svarbiausias iškilmių momentas — vardo paskelbimas. Nors jį parenka tėvai, didelę įtaką turi ir giminaičiai. Kai kurie vietiniai vardai turi simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, „išėjęs ir grįžęs“, „mama atėjo antrąsyk“, „vėl parėjo tėvas“. Kitiems vardai parenkami tokie, kad sulaikytų protėvius nuo minties susigrąžinti naujagimį į mirusiųjų pasaulį.

Žinoma, nieko bloga džiaugtis vaiko gimimu. Pavadinti mažylį kito asmens vardu ar suteikti tokį, kuris atspindi jo gimimo aplinkybes, visiškai priimtina. Taip pat nuspręsti, kada duoti vardą. Tačiau jei ceremonija reiškia, jog ką tik gimęs kūdikis pereina iš dvasinio protėvių pasaulio į žemiškąjį, krikščionims ji nepriimtina. Jie nori įtikti Dievui.

Be to, nors dauguma pasauliečių vardo davimą laiko svarbiu ritualu, krikščionys turi atsižvelgti į kitų bendratikių sąžinę bei netikinčiųjų požiūrį. Ką anie pagalvos, jei krikščionių šeima slepia kūdikį, kol nebus duotas vardas? Ką sakys, jei pasirinktas vardas prieštaraus jų tvirtinimui, jog yra Biblijos tiesos mokytojai?

Taigi nuspręsdami, kaip ir kada duoti vaikams vardus, krikščionys stengiasi ‘visa daryti Dievo garbei’, kad nebūtų kitų suklupimo priežastimi. (1 Korintiečiams 10:31-33) Jie nebando ‘apeiti Dievo įsakymo, norėdami išsaugoti papročius’, skirtus pagerbti mirusiems. Priešingai, krikščionys teikia garbę ir šlovę gyvajam Dievui, Jehovai. (Morkaus 7:9, 13)

Perėjimas iš mirties į gyvenimą

Mirtį, kaip ir gimimą, daugelis laiko pereinamuoju etapu — esą miręs žmogus iš matomo pasaulio keliauja į nematomą mirusiųjų dvasių sritį. Yra nuomonių, jog neatliekant laidotuvių ritualų, užrūstinamos protėvių dvasios, tariamai galinčios pakenkti ar atlyginti gyviesiems. Šis įsitikinimas turi įtakos laidotuvių tvarkai ir apeigoms.

Mirusiųjų dvasios dažniausiai numaldomos emocijomis — prie lavono graudžiai dejuojama, šaukiama, o kūną užkasus linksminamasi. Tokių laidotuvių bruožas — besaikės puotos, girtavimas, šokiai aidint garsiai muzikai. Tam skiriama tiek dėmesio, kad net skurdžiausios šeimos stengiasi surinkti pakankamai lėšų ir surengti „tinkamas laidotuves“, nors paskui tektų vargti ir įklimpti į skolas.

Bėgant metams Jehovos liudytojai kruopščiai atskleidė nebiblinius laidotuvių  papročius. * Tarp jų — šermenys, vyno aukojimas, kreipimasis į mirusįjį ir jam išsakomi prašymai, iškilmingos laidotuvių sukaktys bei kitos apeigos, grindžiamos tikėjimu, kad kažkokia asmens dalis pergyvena mirtį. Tokie Dievą žeidžiantys papročiai yra ‘nešvarūs’, „tuščia apgaulė, paremta žmonių padavimu“, o ne Dievo Žodžio tiesa. (Izaijo 52:11; Kolosiečiams 2:8)

Spaudimas prisitaikyti

Atsisakyti tradicijų kai kuriems sunku, ypač šalyse, kur priimta mirusiuosius pagerbti. Kadangi Jehovos liudytojai šito nesilaiko, daug kas į juos žiūri įtariai, kaltina priešiškumu visuomenei ir nepagarba mirusiesiems. Dėl kritikos bei spaudimo kartais krikščionys, nors ir supranta Biblijos tiesą, bijo pasirodyti kitokie. (1 Petro 3:14) Kai kam laidojimo papročiai yra kultūros dalis, todėl jų visiškai neatsisako. Dar kitų nuomone, atmesti juos reikštų nuteikti visuomenę prieš Dievo tautą.

Nė vieno nenorime be reikalo įžeisti. Tačiau Biblija perspėja, kad palaikydami tiesą užsitrauksime nutolusio nuo Dievo pasaulio nemalonę. (Jono 15:18, 19; 2 Timotiejui 3:12; 1 Jono 5:19) Mes drąsiai stojame už tiesą žinodami, kad turime skirtis nuo gyvenančių dvasinėje tamsoje. (Malachijo 3:18; Galatams 6:12) Kaip Jėzus priešinosi Šėtono gundymui daryti tai, kas nepatinka Dievui, taip mes priešinamės spaudimui elgtis taip, kad Jį nuliūdintume. (Mato 4:3-7) Tikrieji krikščionys nepasiduoda žmonių baimei. Jiems pirmiausia rūpi įtikti Jehovai ir garbinti jį kaip tiesos Dievą. Tai jie daro gerbdami Biblijoje išdėstytus tyro garbinimo principus, kad ir kaip spaustų kiti. (Patarlių 29:25; Apaštalų darbų 5:29)

Savo požiūriu į mirusiuosius gerbiame Jehovą

Mirus artimajam natūralu jausti skausmą ir liūdesį. (Jono 11:33, 35) Garbingai palaidodami mylimą žmogų ir brangindami jo atminimą parodome tikrą meilę. Tačiau didelę širdgėlą Jehovos liudytojai įveikia nesilaikydami jokių Dievui nepatinkančių laidojimo apeigų. Užaugusiems šalyse, kur stipri mirusiųjų baimė, tai gali būti nelengva. Kai slegia artimojo netektis, likti tvirtiems — tikras išbandymas. Vis dėlto ištikimus krikščionis stiprina Jehova, „visokios paguodos Dievas“, bei meilingai paremia bendratikiai. (2 Korintiečiams 1:3, 4) Tvirtai įsitikinę, kad neturinčius sąmonės mirusiuosius Dievas prisimena ir ateity prikels, tikrieji krikščionys atmeta visus nekrikščioniškus laidojimo papročius, kuriais neigiama prikėlimo viltis.

Argi nesame sujaudinti, kad Jehova pašaukė mus „iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“? (1 Petro 2:9) Todėl ir džiaugiantis kūdikio gimimu, ir liūdint dėl artimojo netekties, te mūsų stiprus troškimas daryti kas teisinga ir karšta meilė Jehovai Dievui skatins ‘elgtis kaip šviesos vaikams’. Niekada dvasiškai nesusiterškime nebibliniais papročiais, kurie nepatinka Dievui. (Efeziečiams 5:8)

[Išnaša]