Suvienyti meile Dievui

KAI pirmajame mūsų eros amžiuje įsikūrė krikščionių susirinkimas, viena iš jo ypatybių — nepaisant narių įvairovės — buvo vienybė. Tikrojo Dievo garbintojai susibūrė iš Azijos, Europos bei Afrikos tautų ir priklausė įvairiems visuomenės sluoksniams. Tarp jų būta kunigų, karių, vergų, pabėgėlių, amatininkų, pareigūnų, prekybininkų. Vieni — žydai, kiti — ne. Nemažai jų kadaise buvo paleistuviai, homoseksualistai, girtuokliai, vagys, plėšikai. Bet tapę krikščionimis atsisakė nedorybių ir tikėjimas juos suvienijo.

Kas padėjo pirmiesiems krikščionims būti vieningiems? Kodėl jie taikingai sugyveno tarpusavyje bei apskritai su visais? Kodėl neprisidėdavo prie maištų, konfliktų? Kodėl pirmojo amžiaus krikščionybė taip skyrėsi nuo šių laikų pagrindinių religijų?

Kas skatino susirinkimo narius būti vieningus?

Pirmojo amžiaus krikščionis labiausiai vienijo meilė Dievui. Jie suprato, jog svarbiausia pareiga — mylėti tikrąjį Dievą, Jehovą, visa širdimi, siela ir protu. Štai apaštalui Petrui, žydui, buvo liepta nueiti pas kitatautį, o su tokiu jis artimai nebendraudavo.  Būtent meilė Jehovai paskatino apaštalą paklusti. Petras ir kiti pirmieji krikščionys palaikė artimą ryšį su Dievu, nes gerai žinojo, koks Jis asmuo, ką mėgsta, o ko ne. Laikui bėgant visi garbintojai suprato, ko Jehova tikisi iš jų — būti „vienos dvasios ir vienos minties“. (1 Korintiečiams 1:10; Mato 22:37; Apaštalų darbų 10:1-35)

Krikščionis taip pat vienijo tikėjimas Jėzumi Kristumi. Kiek galėdami jie stengėsi eiti Jėzaus pėdomis. Kristus įsakė savo sekėjams: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:34, 35) Tai turėjo būti ne paviršutiniškas jausmas, o pasiaukojama meilė. Kokių vaisių reikėjo laukti iš tokio atsidavimo? Jėzus dėl tų, kurie jį įtikėjo, meldė: „Meldžiu... tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse.“ (Jono 17:20, 21; 1 Petro 2:21)

Jehova išliejo savo tikriesiems tarnams šventąją dvasią, arba veikliąją jėgą. Ši dvasia palaikė jų vienybę. Ji įgalino krikščionis suprasti Biblijos mokymus ir juos pripažino visi susirinkimai. Jehovos garbintojai skelbė tą pačią žinią, — kad Dievo vardas bus pašlovintas per jo paskirto Mesijo Karalystę, tai yra dangiškąją vadovybę, kuri valdys visą žmoniją. Pirmieji krikščionys suvokė savo pareigą būti „ne iš šio pasaulio“. Todėl jei kur kildavo pilietinės kovos arba kariniai konfliktai, laikėsi neutraliai. Jie siekė taikos su visais. (Jono 14:26; 18:36; Mato 6:9, 10; Apaštalų darbų 2:1-4; Romiečiams 12:17-21)

Visi tikintieji žinojo turį puoselėti vienybę. Kaip? Elgdamiesi pagal Biblijos principus. Todėl apaštalas Paulius krikščionims rašė, jog „privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“. (Efeziečiams 4:22-32)

Vienybė buvo išsaugota

Žinoma, pirmojo amžiaus tikintieji buvo netobuli ir kai kuriomis aplinkybėmis jų vienybei grėsdavo pavojus. Štai Apaštalų darbų 6:1-6 pasakojama, kad tarp krikščionių — graikiškai kalbančių žydų ir hebrajiškai šnekančių jų tautiečių — kilo nepasitenkinimas, nes pirmieji pasijuto skriaudžiami. Bet kai apie tai pranešė apaštalams, viskas buvo greitai ir teisingai sutvarkyta. Vėliau kilo mokymo klausimų ir nuomonės dėl krikščionių nežydų įpareigojimų skyrėsi. Buvo priimtas Biblija pagrįstas sprendimas ir jam pritarė visi susirinkimai. (Apaštalų darbų 15:1-29)

Šie pavyzdžiai rodo, kad pirmojo amžiaus krikščionių susirinkime kilus nesutarimų nebūdavo susiskaldymų dėl kilmės arba kieto kieno nors doktrininio požiūrio. Kaip to išvengta? Kadangi vienijantys saitai — meilė Jehovai, tikėjimas  Jėzumi Kristumi, pasiaukojama tarpusavio meilė, pastangos vadovautis šventąja dvasia, vienoda Biblijos mokymų samprata, noras keisti elgseną — buvo stiprūs, pirmųjų krikščionių susirinkimas veikė draugiškai, taikiai.

Garbinimas vienija ir šiais laikais

Ar tokia vienybė įmanoma ir dabar? Ar minėti saitai gali suvienyti į taikų sambūrį visų rasių ir visų kraštų tikinčiuosius? Taip, gali. Jehovos liudytojai — vieninga pasaulinė brolija, veikianti daugiau nei 230 šalių, salų bei kitų teritorijų. Juos suburia draugėn tie patys dalykai kaip ir pirmojo amžiaus krikščionis.

Svarbiausia jėga, vienijanti Jehovos liudytojus, — atsidavimas Dievui. Tai reiškia, kad jie stengiasi būti ištikimi Jehovai bet kokiomis aplinkybėmis. Liudytojai taip pat tiki Jėzumi Kristumi ir jo mokymais. Šie krikščionys rodo pasiaukojamą meilę bendratikiams ir skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę visur, kur tik gyvena. Jiems džiugu pasakoti apie tai įvairių tikėjimų, rasių, tautybių bei socialinių sluoksnių žmonėms. Jehovos liudytojai nesikiša į pasaulio reikalus ir taip nesiduoda įspraudžiami į žmoniją skaldančių politinių, kultūrinių, socialinių bei komercinių nuostatų rėmus. Visi liudytojai žino savo pareigą palaikyti vienybę tokiu elgesiu, kokio moko Biblija.

Vienybė patraukia kitus

Tokia vienybė dažnai patraukia kitus. Pavyzdžiui, Ilzė, * buvusi katalikų vienuolė, gyveno viename Vokietijos vienuolyne. Kodėl jai patiko Jehovos liudytojai? Ilzė pasakoja: „Tai patys geriausi žmonės. Nekariauja, niekam nedaro bloga. Jie nori, kad žmonės laimingai gyventų žemės rojuje, kai viešpataus Dievo Karalystė.“

Kitas pavyzdys — buvęs vokiečių kareivis Giunteris, per Antrąjį pasaulinį karą pasiųstas į Prancūziją. Kartą Giunterio dalinyje protestantų pastorius laikė kareiviams mišias. Dvasininkas meldė palaimų, apsaugos ir pergalės. Po mišių Giunterį pasiuntė į sargybą. Pro žiūroną jis matė, kaip kitapus fronto linijos priešo kariuomenei dvasininkas irgi laiko mišias. Vėliau Giunteris pasakojo: „Matyt, anas kunigas taip pat meldė palaimų, apsaugos ir pergalės. Nedavė ramybės mintis, kad krikščionių bažnyčios yra priešingose kariaujančiųjų pusėse.“ Tie prisiminimai įsirėžė į atmintį. Kai paskui Giunteris susipažino su Jehovos liudytojais, nedalyvaujančiais karuose, pats tapo šios pasaulinės brolijos nariu.

Ašokas ir Fima išpažino vieną Rytų religiją. Namuose turėjo dievo altorėlį. Šeimą užklupus sunkiai ligai, abu iš naujo patyrinėjo savo religiją. Jiems bendraujant su Jehovos liudytojais, didelį įspūdį padarė Biblijos mokymai ir šių krikščionių tarpusavio meilė. Dabar jiedu uoliai skelbia gerąją naujieną apie Jehovos Karalystę.

Ilzė, Giunteris, Ašokas ir Fima yra vieningoje pasaulinėje Jehovos liudytojų brolijoje, kurią sudaro milijonai narių. Jie tiki Biblijos pažadu, kad tai, kas dabar jiems padeda vieningai garbinti Dievą, netrukus suvienys visą klusniąją žmoniją. Tada daugiau nebebus nei žiaurumų, nei susiskaldymų dėl religijos. Visą pasaulį vienys Jehovos, tikrojo Dievo, garbinimas. (Apreiškimo 21:4, 5)

[Išnaša]

[Iliustracijos 4, 5 puslapiuose]

Nepaisydami skirtingos socialinės padėties, pirmieji krikščionys buvo vieningi