Ar ateitis jūsų pačių rankose?

AR MŪSŲ gyvenimas nulemtas? Argi tai, ką pasirenkame, neturi įtakos mūsų ateičiai?

Tarkim, žmogus yra savo lemties šeimininkas. Ar tai reiškia, kad kiekvienas pats gali nuspręsti, ko imtis, už ką atsakyti? Ir jeigu žmonės šitaip tvarkosi, kaip Dievas įgyvendins, ką numatęs žemei? Biblija įtikinamai atsako į šiuos klausimus.

Lemtis ir pasirinkimo laisvė — ar suderinama?

Atkreipkite dėmesį, kaip Jehova Dievas mus sukūrė. „Dievas... pagal savo paveikslą sukūrė jį [žmogų]; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ (Pradžios 1:27) Kadangi esame sukurti panašūs į Dievą, gebame atspindėti tokias jo savybes kaip meilė, teisingumas, galia, išmintis. Be to, Jehova mus apdovanojo laisva valia. Tuo skiriamės nuo kitų žemiškųjų esybių. Galime rinktis, ar paklusti Dievo moraliniam vadovavimui, ar ne. Todėl ir pranašas Mozė pasakė: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami  Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami.“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20)

Tačiau pasirinkimo laisvė nėra absoliuti, nes mes negalime ignoruoti fizinių bei moralinių įstatų, Dievo duotų stabilumui ir taikai visatoje palaikyti. Tie įstatai — mūsų gerovei ir juos pažeidus pasekmės būna liūdnos. Pagalvokite, kas nutiktų, jeigu nepaisydami sunkio jėgos šoktume nuo aukšto pastato? (Galatams 6:7)

Kitaip nei būtybės, neturinčios pasirinkimo laisvės, mes esame atsakingi už tai, ką darome. Rašytojas Korlis Lamontas klausia: „Kaip galime laikyti žmogų atskaitingą ir bausti jį už nusikaltimą, jei tikime, ... kad jo pasirinkimas bei veiksmai nulemti?“ Aišku, negalime. Instinktais besivadovaujantys gyvūnai už savo elgesį nėra moraliai atsakingi, kaip ir kompiuteriai už tai, kad vykdo kas užprogramuota. Tad turėdami laisvę rinktis, esame visiškai atsakingi už tai, kaip elgiamės.

Būtų nemeilinga ir neteisinga, jeigu Jehova Dievas nulemtų mūsų gyvenimą dar prieš gimstant ir paskui lieptų atsiskaityti už savo veiksmus. Jis to nedaro, nes „Dievas yra meilė“ ir „visi jo keliai iš tikrųjų teisingi“. (1 Jono 4:8; Pakartoto Įstatymo 32:4) Suteikdamas laisvę rinktis, jis, skirtingai nei tvirtina tikintys lemtimi, nenustatė nuo senų senovės, ką išgelbėti, o ką pasmerkti. Vadinasi, jei turim laisvą valią, lemties negali būti.

Iš Biblijos visiškai aišku, kad ateitį nulemia mūsų pasirinkimas. Štai kaip Dievas kreipiasi į nusidėjėlius: „Palikite kiekvienas savo piktą kelią ir piktus darbus... ir Aš jūsų nebausiu.“ (Jeremijo 25:5, 6, Brb) Toks prašymas būtų beprasmiškas, jei Dievas jau būtų nustatęs kiekvieno lemtį. Dievo Žodyje dar sakoma: „Atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas.“ (Apaštalų darbų 3:19, 20) Ar Jehova prašytų atgailauti ir atsiversti, jeigu iš anksto žinotų, kad žmonės nėmaž nepajėgūs pakeisti savo ateities?

Šventajame Rašte kalbama apie tuos, kurie Dievo pakviesti valdyti kaip karaliai  danguje su Jėzumi Kristumi. (Mato 22:14; Luko 12:32) Tačiau Rašte sakoma, kad šie žmonės neteks tokios teisės, jei neištvers iki galo. (Apreiškimo 2:10) Kam Dievas juos bekviestų, jeigu jau būtų nusprendęs jų nepasirinkti? Įsiklausykite ir į apaštalo Pauliaus žodžius bendratikiams: „Jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka.“ (Hebrajams 10:26) Šis perspėjimas nebūtų reikalingas, jei būtų Dievo nustatyta lemtis. Bet argi jis nepaskyrė bent kai kurių žmonių valdyti drauge su Jėzumi Kristumi?

Paskirti asmenys ar grupė?

„[Dievas] palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, — rašė apaštalas Paulius, — mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą... Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.“ (Efeziečiams 1:3-5) Ką Dievas paskyrė ir ką reiškia išrinkti „prieš pasaulio sutvėrimą“?

Šios eilutės rodo, kad Dievas išsirinko kai kuriuos pirmojo žmogaus Adomo palikuonis valdyti su Kristumi danguje. (Romiečiams 8:14-17, 28-30; Apreiškimo 5:9, 10) Tačiau tvirtinimas, kad Jehova Dievas parinko konkrečius asmenis į šias pareigas dar prieš tūkstančius metų iki jiems gimsiant, nesiderina su tuo, kad žmonės apdovanoti laisva valia. Dievas paskyrė grupę, o ne atskirus žmones.

Tarkim, kokia nors vyriausybė nutaria įkurti tam tikrą instituciją ir nustato jos funkcijas, įgaliojimus, dydį. Galiausiai po kurio laiko ta institucija pradeda veikti ir jos nariai išleidžia potvarkį: „Prieš daugelį metų vyriausybė nutarė, koks bus mūsų darbas. Dabar mes jo ir imamės.“ Ar, jūsų manymu, vyriausybė privalėjo jau nuo pat pradžių nurodyti, kas dirbs toje institucijoje? Aišku, ne. Taip ir Jehova iš anksto nutarė įkurti tam tikrą instituciją Adomo nuodėmės padariniams pašalinti. Jis nusprendė, kad joje tarnaus žmonių grupė, bet iš anksto nepaskyrė konkrečių asmenų. Jie turėjo būti išrinkti vėliau atsižvelgiant į tai, ką galiausiai šie žmonės patys pasirinks gyvenime.

Kokį pasaulį apaštalas Paulius turėjo omenyje sakydamas, jog ‘Dievas mus išsirinko jame prieš pasaulio sutvėrimą’? Tai ne pasaulis, kurio pradžia — ką tik sukurti Adomas ir Ieva. Tas pasaulis buvo ‘labai geras’ — be jokios nuodėmės, jokio sugedimo. (Pradžios 1:31) Jo nereikėjo atpirkti iš nuodėmės. (Efeziečiams 1:7)

Paulius kalbėjo apie pasaulį, kuris radosi po Adomo ir Ievos maišto Edene ir visiškai skyrėsi nuo Dievo sumanyto pirmojo. To pasaulio pradžia — Adomo ir Ievos vaikai. Jį sudarė atitolę nuo Dievo ir nuodėmės bei sugedimo pavergti žmonės. Juos, skirtingai nei Adomą ir Ievą, galima buvo išpirkti. (Romiečiams 5:12; 8:18-21)

Jehova Dievas nedelsdamas ėmėsi taisyti padėtį, susidariusią Edene dėl maišto. Kai tik prireikė, jis iš anksto numatė ateityje įkurti ypatingą instituciją — Jėzaus Kristaus valdomą Mesijiškąją Karalystę, per kurią išpirks žmoniją iš Adomo nuodėmės. (Mato 6:10) Taip Dievas nusprendė „prieš pasaulio sutvėrimą“, tai yra dar negimus maištingųjų Adomo ir Ievos vaikams.

Žmonės paprastai sudaro veiksmų planą ir jį įgyvendina. Likimo idėjos šalininkų manymu, Dievas yra parengęs išsamų  visatos planą, pagal kurį viskas nulemta. „Daugeliui filosofų atrodo, — rašo Rojus Vezerfordas, — kad tokia padėtis, kai ne kiekvienas įvykis nulemtas, nesiderina su Dievo didybe.“ Ar iš tikrųjų Dievui reikia nustatyti iš anksto absoliučiai viską?

Turėdamas beribę galią ir išmintį, Jehova pajėgus nukreipti bet kokią nelaimę ar atsitiktinumą, kilusius dėl jo sukurtų esybių netinkamo pasirinkimo. (Izaijo 40:25, 26; Romiečiams 11:33) Jis tai gali padaryti tuojau pat, be išankstinio numatymo. Kitaip nei netobuliems žmonėms, kurių gebėjimai riboti, Visagaliam Dievui nereikia smulkaus plano, kuriame pirma laiko nulemta kiekvieno žmogaus ateitis. (Patarlių 19:21) Kai kuriuose Biblijos vertimuose Efeziečiams 3:11 kalbama apie Dievo „amžinąjį tikslą“, o ne apie nekintamą planą.

Kaip jūs galite pasirūpinti savo ateitimi?

Dievas yra nustatęs žemės ateitį. Apreiškimo 21:3, 4 rašoma: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Tikrai, mūsų žemė taps rojumi, kaip Jehova buvo iš pat pradžių numatęs. (Pradžios 1:27, 28) Esminis klausimas — ar jūs ten būsite? Tai priklauso nuo dabartinio jūsų pasirinkimo. Jehova jūsų ateities nenulemia.

Dėl išperkamosios Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus aukos kiekvienas juo tikintis turi galimybę gyventi amžinai. (Jono 3:16, 17; Apaštalų darbų 10:34, 35) „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, — sakoma Biblijoje. — O kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys.“ (Jono 3:36) Galite pasirinkti gyvenimą mokydamiesi iš Biblijos apie Dievą, jo valią bei jo Sūnų ir taikydami, ką sužinojote. Garantuojama, kad tie, kurie elgiasi vadovaudamiesi Dievo Žodyje užrašyta tikrąja išmintimi, „gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“. (Patarlių 1:20, 33)

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Skirtingai nuo gyvūnų, žmonės atsakingi už savo veiksmus

[Šaltinio nuoroda]

Erelis: nuotrauka: Cortesía de GREFA