Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pranašysčių esmė — liudijimas apie Kristų

Pranašysčių esmė — liudijimas apie Kristų

Pranašysčių esmė — liudijimas apie Kristų

„Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia.“ (APREIŠKIMO 19:10)

1, 2. a) Kaip Izraeliui teko apsispręsti nuo 29 m. e. m.? b) Ką apsvarstysime šiame straipsnyje?

EINA 29 m. e. metai. Izraelyje netyla šnekos apie pažadėtąjį Mesiją. Lūkesčius dar sustiprina Jono Krikštytojo veikla. (Luko 3:15) Jonas neigia esąs Kristus. O apie Jėzų iš Nazareto sako: „Liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“ (Jono 1:20, 34) Netrukus paskui Jėzų ima sekti minios žmonių, norinčių pasiklausyti jo mokymų ir būti pagydyti.

2 Dievas Jehova per kelis mėnesius apie savo Sūnų pateikia daugybę įrodymų. Kas tyrinėja Raštus ir stebi Jėzaus darbus, turi tvirtą pagrindą juo tikėti. Bet Dievo sandoros tauta jo nepriima. Tik nedaugelis laiko Jėzų Kristumi, Dievo Sūnumi. (Jono 6:60-69) Kaip anuomet būtum elgęsis tu? Pripažinęs Jėzų Mesiju ir tapęs jo ištikimu sekėju? Apsvarstykime, kokių įrodymų apie save davė pats Jėzus, kaltinamas pažeidęs šabą, ir kokių pateikė vėliau norėdamas sustiprinti jam atsidavusių mokinių tikėjimą.

Paties Jėzaus įrodymai

3. Kokios aplinkybės vertė Jėzų įrodinėti savo tapatybę?

3 Pascha. 31 m. e. metai. Jėzus lankosi Jeruzalėje. Jis ką tik išgydė vyrą, ligos varginamą 38 metus. Bet kadangi tai padarė per šabą, žydai jį persekioja. Negana to, kaltina piktžodžiavimu ir nori nužudyti, nes jis Dievą vadina savuoju Tėvu. (Jono 5:1-9, 16-18) Gindamasis Jėzus pateikia trejopų nenuginčijamų įrodymų, kurie teisios širdies žydus aiškiai įtikina, kas jis.

4, 5. Koks buvo Jono tarnybos tikslas ir kiek jis veiksmingai ją atliko?

4 Visų pirma Jėzus nurodo savo pirmtako, Jono Krikštytojo, liudijimą: „Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.“ (Jono 5:33, 35)

5 Jonas Krikštytojas buvo „degantis ir šviečiantis žiburys“ ta prasme, kad iki Erodo nurodymo jį neteisėtai įkalinti vykdė Dievo pavedimą ruošti Mesijui kelią. Jonas pasakė: „Tam, kad [Mesijas] būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu... Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’ Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“ * (Jono 1:26-37) Jonas aiškiai nurodė Jėzų esant Dievo Sūnų — pažadėtąjį Mesiją. Jono liudijimas buvo toks įtikinamas, kad praėjus aštuoniems mėnesiams po jo mirties doros širdies žydai pripažino: „Ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“ (Jono 10:41, 42)

6. Kodėl Jėzaus darbai turėjo įtikinti žmones, kad jį palaiko Dievas?

6 Jėzus pateikia ir kitų faktų, kad yra Mesijas. Jis kalba apie savo gerus darbus, rodančius, kad yra palaikomas Dievo. „Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono, — sako Jėzus: — tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas.“ (Jono 5:36) Net priešai negali paneigti šio įrodymo. „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų“, — vėliau klausia jie. (Jono 11:47) Tačiau kai kurie atsiliepia palankiai: „Argi atėjęs Mesijas padarytų daugiau ženklų, kaip kad šitas yra padaręs?!“ (Jono 7:31) Jėzaus klausytojai tikrai galėjo įžvelgti, kad Sūnaus savybės tokios kaip Tėvo. (Jono 14:9)

7. Kaip Hebrajiškieji raštai liudija apie Jėzų?

7 Galiausiai Jėzus atkreipia dėmesį į tai, kas nenuginčijama. „Raštai... liudija apie mane, — sako jis ir priduria: — Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.“ (Jono 5:39, 46) Mozė tik vienas iš daugelio ikikrikščioniškų liudytojų, rašiusių apie Kristų. Jų raštuose yra šimtai pranašysčių bei išsamių genealogijų, kuriose kalbama apie Mesiją. (Luko 3:23-38; 24:44-46; Apaštalų darbų 10:43) O Mozės įstatymas? Jis „buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų“, — rašė apaštalas Paulius. (Galatams 3:24) Taigi „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia [arba visa esmė, paskirtis]“. (Apreiškimo 19:10)

8. Kodėl dauguma žydų netikėjo Mesiju?

8 Ar tie įrodymai — Jono liudijimas, paties Jėzaus stebuklai ir dieviškos savybės bei platus Raštų patvirtinimas — neįtikina, kad Jėzus yra Mesijas? Kiekvienas mylintis Dievą ir jo Žodį noriai tai pripažins ir parodys tikėjimą tuo pažadėtu Pateptuoju. Tokios meilės Izraelyje akivaizdžiai trūko. Savo priešininkams Jėzus pasakė: „Matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės.“ (Jono 5:42) Užuot ‘ieškoję garbės, kuri iš vieno Dievo ateina’, jie ‘priėmė garbę vienas iš kito’. Todėl prieštaravo Jėzui, kuriam, kaip ir Tėvui, tokia mąstysena buvo svetima! (Jono 5:43, 44; Apaštalų darbų 12:21-23)

Pranašiško regėjimo sustiprinti

9, 10. a) Kodėl laikas mokiniams parodyti ženklą buvo ypač tinkamas? b) Ką svarbaus Jėzus pažadėjo mokiniams?

9 Prabėgo daugiau kaip metai, kai Jėzus nenuginčijamai įrodė esąs Mesijas. Atėjo ir praėjo 32 m. e. m. Pascha. Nemažai Jėzaus sekėjų atsitraukė, galbūt dėl persekiojimo, materializmo ar kasdienių rūpesčių. Kiti buvo suglumę ar nusivylę, kai Jėzus nesileido paskelbiamas karaliumi. Be to, puolamas žydų religinių vadų jis atsisakė padaryti ženklą ir taip išsiaukštinti. (Mato 12:38, 39) Toks požiūris kai kam galėjo atrodyti nesuprantamas. Paskui Jėzus ėmėsi atskleisti mokiniams tai, ką jiems buvo nelengva suvokti: kad „turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas“. (Mato 16:21-23)

10 Dar po devynių ar dešimties mėnesių ateina laikas Jėzui „iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą“. (Jono 13:1) Didžiai rūpindamasis savo ištikimais mokiniais, Jėzus pažada keletui iš jų kaip tik tai, ką atsakė netikintiems žydams, — parodyti ženklą iš dangaus. „Iš tiesų sakau jums, — tarė jis: — kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ (Mato 16:28) Jėzus, žinoma, neturi omenyje, kad kai kurie mokiniai išgyvens iki Mesijo karalystės įkūrimo, tai yra iki 1914-ųjų. Jis nori pasakyti, kad trys artimiausi draugai išvys įspūdingą jo karališkos valdžios atspindį. Tas regėjimas vadinamas atsimainymu.

11. Atpasakok atsimainymo regėjimą.

11 Po šešių dienų Petrą, Jokūbą ir Joną Jėzus užsiveda ant aukštumos — tikriausiai Hermono kalno gūbrio. Čia ‘atsimaino jų akivaizdoje. Jo veidas sužimba kaip saulė, o drabužiai tampa balti kaip šviesa’. Paskui pasirodo pranašai Mozė ir Elijas; jie kalbasi su Jėzumi. Šis stulbinamas regėjimas, matyt, įvyksta naktį ir dėl to dar didingesnis. Viskas atrodo taip tikroviškai, kad Petras siūlo išskleisti tris palapines: vieną Jėzui, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar Petrui tebekalbant skaistus debesis apsiaučia juos ir balsas iš debesies prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mato 17:1-6)

12, 13. Kaip atsimainymas paveikė Jėzaus mokinius ir kodėl?

12 Tiesa, Petras neseniai visiems buvo pareiškęs, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. (Mato 16:16) Bet girdėti, kaip pats Dievas patvirtina Jėzų savo pateptuoju Sūnumi ir liepia jo klausyti, tikrai įspūdinga! Atsimainymas labai sustiprina Petro, Jokūbo ir Jono tikėjimą. Įgiję tvirtybės, jie dar geriau pasirengia ateities išbandymams bei svarbiam darbui būsimame krikščionių susirinkime.

13 Atsimainymas padaro mokiniams neišdildomą įspūdį. Po daugiau kaip 30 metų Petras rašo: „[Jėzus] gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.’ Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno.“ (2 Petro 1:17, 18) Joną tas įvykis irgi sujaudina. Maždaug po 60 metų jis, atrodo, užsimena apie jį sakydamas: „Mes regėjome jo šlovę — šlovę Tėvo viengimio Sūnaus.“ (Jono 1:14) Bet atsimainymas — ne paskutinis regėjimas, duotas Jėzaus sekėjams.

Dievas toliau apšviečia savo ištikimuosius

14, 15. Kokia prasme apaštalas Jonas turėjo pasilikti, kolei ateis Jėzus?

14 Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams prie Galilėjos ežero. Čia jis sako Petrui: „Jei aš noriu, kad [Jonas] pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“ (Jono 21:1, 20-22, 24) Ar tie žodžiai reiškia, kad apaštalas Jonas pragyvens kitus apaštalus? Matyt, nes šis mokinys ištikimai tarnauja Jehovai dar beveik 70 metų. Bet Jėzaus žodžių prasmė gilesnė.

15 Frazė „kolei ateisiu“ primena mums Jėzaus mintį apie „Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste“. (Mato 16:28) Jonas pasilieka iki Jėzaus atėjimo ta prasme, kad senatvėje mato pranašišką regėjimą, kaip Kristus ateina gavęs Karalystės valdžią. Tuomet, kalėdamas Patmo saloje, apaštalas gauna Apreiškimą — regi pranašiškus ženklus, rodančius, kas turi vykti „Viešpaties dieną“. Joną taip paveikia tos įspūdingos vizijos, kad į Jėzaus žodžius „Taip, aš veikiai ateinu!“ atsiliepia: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apreiškimo 1:1, Jr; 1:10; 22:20)

16. Kodėl svarbu nuolat stiprinti savo tikėjimą?

16 Doros širdies žmonės pirmajame amžiuje pripažįsta Jėzų Mesiju ir įtiki. Bet dėl kitų netikėjimo, laukiančio darbo ir būsimų išbandymų naujus mokinius reikia stiprinti. Jėzus aiškiai įrodė esąs Mesijas, taip pat drąsino savo ištikimus sekėjus pranašiškais regėjimais. Dabar „Viešpaties diena“ jau eina į pabaigą. Netrukus Kristus sunaikins nedorą Šėtono santvarką ir išgelbės Dievo tautą. Mums irgi svarbu stiprinti savo tikėjimą — naudotis visomis Jehovos priemonėmis dvasingumui palaikyti.

Išvesti iš tamsos ir suspaudimo

17, 18. Koks didžiulis skirtumas pirmajame amžiuje buvo tarp Jėzaus sekėjų ir Dievo tikslo priešininkų, ir ko vieni bei kiti susilaukė?

17 Po Jėzaus mirties mokiniai drąsiai vykdo jo įsakymą liudyti „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“. (Apaštalų darbų 1:8) Nepaisant persekiojimo Jehova laimina ką tik įkurtą krikščionių susirinkimą dvasine šviesa ir naujais mokiniais. (Apaštalų darbų 2:47; 4:1-31; 8:1-8)

18 O tiems, kurie priešinasi gerajai naujienai, ateitis vis niūresnė. Patarlių 4:19 sakoma: „Nedorų žmonių kelias — visiškai tamsus; jie nežino, ant ko suklumpa.“ Bedievių kelias dar labiau aptemsta 66 m. e. m., kai Jeruzalę apsupa romėnų pajėgos. Nežinia dėl ko atsitraukę, 70 m. e. m. romėnai grįžta ir miestą visiškai sugriauna. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, daugiau kaip milijonas žydų žūva. Tačiau ištikimi krikščionys nelaimės išvengia. Kodėl? Todėl, kad tuoj po pirmos apsupties paklūsta Jėzaus nurodymui bėgti. (Luko 21:20-22)

19, 20. a) Kodėl Dievo tauta nebijo artėjančio dabartinės santvarkos galo? b) Kokios ypatingos įžvalgos Jehova suteikė savo tarnams artėjant 1914-iesiems?

19 Mūsų padėtis panaši. Artėjantis didis sielvartas reikš visos sugedusios Šėtono santvarkos galą. Bet Dievo tautai nėra ko bijoti, nes Jėzus pažadėjo: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mato 28:20) Kad sustiprintų mokinių tikėjimą ir paruoštų būsimiems išbandymams, Jėzus vizijoje parodė savo, dangiškojo Mesijo Karaliaus, šlovę. O kaip šiandien? Nuo 1914 metų ta vizija tapo tikrove. Žinia apie valdantį Karalių dar labiau stiprina Dievo tautos tikėjimą! Jehovos tarnams atskleidžiama vis daugiau detalių apie Mesijo Karalystę, žadančią nuostabią ateitį. Tamsėjančiame šių dienų pasaulyje „teisiųjų takas — tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“. (Patarlių 4:18)

20 Jau prieš 1914-uosius maža grupė pateptųjų krikščionių ėmė suprasti kai ką svarbaus apie Viešpaties sugrįžimą. Pavyzdžiui, jie įžvelgė, kad tai įvyks neregimai, kaip sakė du angelai, pasirodę mokiniams 33 m. e. m. Jėzui pakylant į dangų. Kai debesis paslėpė Jėzų nuo mokinių akių, angelai pasakė: „Šitas Jėzus, kuris buvo paimtas aukštyn nuo jūsų į dangų, ateis tuo pačiu būdu, kuriuo jūs stebėjote jį žengiant į dangų.“ (Apaštalų darbų 1:9-11; vertė A. Jurėnas, 1972, kursyvas mūsų)

21. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

21 Jėzaus išėjimą matė tik jo ištikimi sekėjai. Atsimainymas irgi nebuvo viešas; pasaulis apie tai išvis nieko nežinojo. Panašiai turėjo būti ir Kristui sugrįžtant valdyti. (Jono 14:19) Tik jo pateptieji mokiniai suvokė, kad jis jau karaliauja. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip tas supratimas paskatino juos veikti ir surinkti milijonus tų, kurie taps žemiškaisiais Jėzaus pavaldiniais. (Apreiškimo 7:9, 14)

[Išnaša]

^ pstr. 5 Krikštijant Jėzų, Dievo balsą, matyt, girdėjo tik Jonas. Žydai, į kuriuos kreipiasi Jėzus, ‘niekada nebuvo girdėję [Dievo] balso nei regėję jo veido’. (Jono 5:37)

Ar prisimeni?

• Kaip Jėzus, apkaltintas šabo nesilaikymu ir piktžodžiavimu, įrodė esąs Mesijas?

• Kaip atsimainymas sustiprino Jėzaus mokinius?

• Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad Jonas turi pasilikti, kol jis ateis?

• Kokia vizija tapo tikrove 1914-aisiais?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Jėzus aiškiai įrodė esąs Mesijas

[Iliustracija 12 puslapyje]

Atsimainymo regėjimas sustiprino tikėjimą

[Iliustracija 13 puslapyje]

Jonas turėjo pasilikti, kol Jėzus ateis