Ar lygini save su kitais?

KURIS nesame sutikę žmogaus, už mus žavesnio, labiau mėgstamo, nuovokesnio ar geriau besimokančio? Vieni sveikesni, turi malonesnį darbą, daugiau draugų, labiau iškilo. Kiti turtingesni, važinėja naujesniu automobiliu, atrodo laimingesni. Gal save lyginame su jais? Ar to reikia? Kodėl krikščioniui geriau šito vengti? Kaip būti patenkintiems nė su kuo nesilyginant?

Kodėl ir kada norisi palyginti?

Kodėl žmonės lygina save su kitais? Pirmiausia todėl, kad nori išlaikyti ar pakelti savigarbą. Daugelis patenkinti žinodami, jog neatsilieka nuo aplinkinių. Kita priežastis — noras geriau pažinti save, suvokti savo sugebėjimus bei galimybes. Mes matome, ko pasiekė kiti. Jei mūsų aplinkybės panašios, galbūt jaučiamės galį siekti tokių pat tikslų.

Daugiausia vieni į kitus lygiuojasi tos pačios lyties, amžiaus bei socialinės padėties žmonės, taip pat geri pažįstami. Paprastai nesame linkę lygintis su tais, kurių padėtis visai kita. Pavyzdžiui, paprasta paauglė veikiau lygiuosis į bendramoksles negu į madų žvaigždę — kaip ir pastaroji nesilygiuos į ją.

Kuo siekiama prilygti? Viskuo, kas vertinama visuomenėje: turtu, apranga, intelektu, grožiu. Žinoma, dėmesį kreipiame į tai, kas mums įdomu. Pavyzdžiui, jeigu nerenkame pašto ženklų, gausi pažįstamo filatelisto kolekcija nesukels jokio pavydo.

Kaip jaučiamės šitaip lygindamiesi? Įvairiai. Džiaugiamės, žavimės, trokštame pamėgdžioti. Vis dėlto kartais nusimename, graužiamės, net pasipiktiname. Pastarasis jausmas žalingas, ne krikščionio savybė.

 Rungtyniavimo dvasia

Siekdami „nugalėti“ daugelis ima lenktyniauti. Jie nori pranokti kitus ir nenurimsta tol, kol nesijaučia laimėję. Tokių asmenų draugija slegia, bendrauti su jais sunku. Būdami nenuolankūs, jie paprastai netaiko Biblijos patarimo mylėti artimą, todėl kitus laiko žemesniais ir menkaverčiais. (Mato 18:1-5; Jono 13:34, 35)

Tai žeidžia. Pasak vienos rašytojos, „nesėkmės dar skaudesnės, jei atrodo, kad mums lygūs žmonės įgyja tai, ko patys trokštame“. Jų turtai, gerovė, padėtis, reputacija, pranašumas sukelia pavydą, apmaudą, pyktį, kursto konkurencijos dvasią. Taip įsisuka užburtas ratas — noras varžytis toliau. Tačiau Biblija smerkia tuščios garbės vaikymąsi. (Galatams 5:26)

Bandydami išsaugoti įžeistą savigarbą pavyduoliai menkina varžovų laimėjimus. Tokia reakcija gali atrodyti nereikšminga, bet laiku nesusivokiant nevaldomas pavydas veda prie nusikaltimo. Kokios būna pasekmės, rodo du Biblijos pavyzdžiai.

Gyvendamas tarp filistinų Izaokas įsigijo „tiek avių bei galvijų kaimenių ir tokią gausią šeimyną, kad filistinai jam pavydėjo“. Dėl to užpylė visus šulinius, kuriuos iškasė jo tėvo Abraomo tarnai, o karalius paprašė Izaoką išsikelti iš tos vietos. (Pradžios 26:1-3, 12-16) Filistinų pavydas buvo piktas, žalingas. Matydami Izaoko gerovę, nebegalėjo apsikęsti.

Po daugelio šimtmečių gyvenęs Dovydas išsiskyrė sugebėjimu kovoti. Jo žygius Izraelio moterys aukštino giesme: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas — dešimtis tūkstančių!“ Nors ir pagirtas, tokį palyginimą Saulius palaikė žeminančiu. Jo širdyje kilo pavydas ir priešiškumas Dovydui. Netrukus Saulius kelissyk bandė Dovydą nužudyti. Štai kokios baisios pasekmės! (1 Samuelio 18:6-11)

Tad jei apmąstant kitų pranašumus kyla pavydas ar noras varžytis, susirūpink! Tai neigiami, Dievui nepriimtini jausmai. Apsvarstysime, kaip juos įveikti. Bet pirmiau aptarkime, kas skatina lygintis.

Savęs vertinimas ir pasitenkinimas

„Ar aš kultūringas, patrauklus, gabus, fiziškai tvirtas, gerbiamas, mielas?“ Retai kada klausiame šito žiūrėdami į veidrodį. Tačiau, kaip sako viena rašytoja, „tokie klausimai ne sykį šmėkšteli galvoje ir tuoj pat gimsta daugiau ar mažiau malonūs atsakymai“. Žmogus, nežinantis savo galimybių, mąsto apie tai be pavydo ir be troškimo konkuruoti. Jis tiesiog įvertina save. Šiaip jau tai nėra bloga. Tik geriau tai daryti ne lyginantis su kitais.

Visų sugebėjimai skirtingi, sąlygojami įvairių aplinkybių. Dėl to visada kas  nors mus pranoks. Tad užuot pavydžiai apie juos mąstę, viską matuokime teisingomis Dievo normomis, padedančiomis be klaidų nustatyti, ką dera daryti. Jehova vertina kiekvieną atskirai, nelygindamas nė su kuo. Apaštalas Paulius patarė: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu.“ (Galatams 6:4)

Pavydą galima įveikti

Kadangi visi žmonės netobuli, pavydui įveikti reikia nuolatinių pastangų. Biblija ragina ‘lenktyniauti tarpusavio pagarba’. Bet tai žinoti yra viena, o vykdyti — visai kas kita. Paulius pripažino savo polinkį į nuodėmę. Kad jai nepasiduotų, jis turėjo ‘tramdyti kūną ir daryti jį klusnų’. (Romiečiams 12:10; 1 Korintiečiams 9:27) Mums irgi tenka nugalėti netinkamas mintis, pakeisti jas ugdančiomis. Turime melsti Jehovą pagalbos „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“. (Romiečiams 12:3)

Taip pat padeda Biblijos studijos bei apmąstymas. Pagalvok, pavyzdžiui, apie Dievo žadamą Rojų. Ten visi gyvens taikiai, bus sveiki, turės apsčiai maisto, patogius namus, malonų darbą. (Psalmyno 46:9, 10 [46:8, 9, Brb]; 72:7, 8, 16; Izaijo 65:21-23) Ar kils mintis rungtyniauti? Vargu. Nebus dėl ko. Tiesa, Jehova nepranešė visų detalių, bet logiška manyti, kad kiekvienas galės daryti tai, kas įdomu ir džiugina. Vieni galbūt studijuos astronomiją, kiti kurs puikius audinius. Tikrai nereikės pavydėti. Kitų veikla skatins tobulėti, ne apmaudauti. Neigiami jausmai nueis į praeitį.

Jeigu trokštame tokio gyvenimo, turėtume nedelsti ugdytis panašų požiūrį. Jau džiaugiamės dvasiniu rojumi ir išsprendėme daugelį problemų. Kadangi Dievo naujajame pasaulyje nebus lenktyniavimo dvasios, pagrįstai turime jos vengti šiandien.

Tad ar lyginti save su kitais bloga? O gal kai kada tinka?

Kada lygintis su kitais tinkama

Lyginimasis su kitais dažnai sukelia kartėlį ir nusivylimą, bet taip būna ne visada. Atkreipk dėmesį į apaštalo Pauliaus patarimą: ‘Būkite sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.’ (Hebrajams 6:12) Naudinga ugdytis tokias savybes kaip senovės ištikimų Jehovos tarnų. Tiesa, kartais tenka palyginti save su jais. Bet tai padeda įžvelgti, kuo galime sekti ir kur taisytis.

 Štai Jehonatanui, regis, buvo priežasčių pavydėti. Būdamas vyriausias Izraelio karaliaus Sauliaus sūnus, jis galėjo tikėtis ateity tapti šalies valdovu, bet Jehova išsirinko Dovydą, 30 metų jaunesnį vyrą. Užuot griežęs dantį, Jehonatanas nesavanaudiškai padėjo jam ir jį rėmė. Sauliaus sūnus išties buvo dvasingas. (1 Samuelio 19:1-4) Priešingai tėvui, laikančiam Dovydą varžovu, Jehonatanas įžvelgė Jehovos vadovavimą ir pakluso Jo valiai; jis nelygino savęs su Dovydu ir neklausė: „Kodėl jis, o ne aš?“

Tad nereikia bijoti, kad koks nors krikščionis pranoks mus ar užims mūsų vietą. Lenktyniauti nedera. Brandūs broliai ir sesės darbuojasi drauge, yra vieningi, mylintys. „Meilė — didelis pavydo priešas, — sako sociologas Frančeskas Alberonis. — Jeigu ką nors mylime, linkime jam gero, džiaugiamės jo sėkme ir laime.“ Tad jei kitas susirinkimo narys gauna tam tikras pareigas, meilė skatins būti patenkintiems. Taip elgėsi Jehonatanas. Remdami ištikimus Jehovos organizacijos tarnus, paskirtus į atsakingas pareigas, būsime kaip jis palaiminti.

Puikiu bendratikių pavyzdžiu pridera žavėtis. Nuosaikiai lygindami save su jais, jausime paskatą sekti jų tikėjimu. (Hebrajams 13:7, Brb) Bet žiūrėkime, kad tai nevirstų varžybomis. Jeigu tas, kuriuo žavimės, mus pranoksta, o mes jį imame žeminti ar kritikuoti, norą sekti pakeis pavydas.

Tačiau joks žmogus negali būti tobulas pavyzdys. Dėl to Biblijoje sakoma: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai.“ Ir „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“. (Efeziečiams 5:1, 2; 1 Petro 2:21) Turime imituoti Jehovos ir Jėzaus savybes — meilę, švelnumą, atjautą, nuolankumą. Taip pat apmąstyti, kiek jas atspindime, kaip prisitaikome prie Dievo tikslo bei sprendimų. Toks lygiavimasis praturtins mūsų gyvenimą, suteiks tvirtumo, saugumo, padės laikytis teisingos krypties bei tapti brandžiais krikščionimis. (Efeziečiams 4:13) Sutelkę dėmesį į tobulą Jehovos ir Jėzaus pavyzdį, mažiau lyginsime save su bendratikiais.

[Iliustracija 28, 29 puslapiuose]

Karalius Saulius ėmė pavydėti Dovydui

[Iliustracija 31 puslapyje]

Jaunesnio Dovydo Jehonatanas niekada nelaikė varžovu