„Jei kas verstų tave nueiti mylią“

„EI TU, mesk darbą! Tuoj pat paimk šitą nešulį!“ Kaip, tavo manymu, būtų reagavęs užimtas pirmojo amžiaus žydas, išgirdęs tokį romėnų kareivio įsakymą? Kalno pamoksle Jėzus patarė: „Jei kas [„iš vadovybės“, NW] verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ (Mato 5:41) J. Skvireckas šią eilutę perteikia taip: „Ir kas tave verčia atlikti baudžiavos tūkstantį žingsnių, eik su juo ir kitu du.“ Kaip Jėzaus klausytojai turėjo suprasti šį patarimą? Ką jis reiškia šiandien?

Norėdami tai išsiaiškinti, turime žinoti apie lažo prievolę senovėje. Izraelio gyventojams Jėzaus dienomis ji buvo įprasta.

Lažo prievolė

Lažo prievolė (arba baudžiava) Artimuosiuose Rytuose buvo įsigalėjusi jau XVIII amžiuje p. m. e. Tai rodo senovės Sirijos Alalacho miesto administraciniai raštai. Juose minimos privalomojo darbo žmonių grupės, valdžios paskirtos teikti įvairias paslaugas. Tam buvo įpareigoti ir žemę nuomojantys ūkininkai, gyvenę Sirijos pajūryje, Ugarite. Atleisti nuo lažo galėdavo tik karalius.

Užkariautos ar pavergtos tautos dažnai atlikdavo privalomuosius darbus. Štai egiptiečiai vertė izraelitus gaminti jiems plytas. Vėliau Izraelis lažo darbais apdėjo Pažadėtosios žemės gyventojus kanaaniečius. Taip darė Dovydas bei Saliamonas. (Išėjimo 1:13, 14; 2 Samuelio 12:31; 1 Karalių 9:20, 21)

Izraelitams paprašius karaliaus, Samuelis paaiškino, ko šis teisėtai pareikalaus. Jo pavaldiniai turės tarnauti vežėjais bei raiteliais, arti laukus, nuimti derlių, gaminti ginklus. (1 Samuelio 8:4-17) Tačiau statant Jehovos šventyklą vergiškus darbus dirbo svetimtaučiai, o „izraelitų vergo lažui Saliamonas nepajungė nė vieno, nes jie buvo jo kariai, palydovai, tarnautojai, pareigūnai ir karo vežimų bei raitelių vadai“. (1 Karalių 9:22)

Apie izraelitus, įdarbintus statybose, 1 Karalių 5:27, 28 [5:13, 14, Brb] sakoma: „Karalius Saliamonas uždėjo lažą visam Izraeliui. Į lažo tarnybą paimtųjų buvo trisdešimt tūkstančių vyrų. Jis siuntė juos į Libaną po dešimt tūkstančių kas mėnesį pamainomis taip, kad vieną mėnesį jie  išbūdavo Libane, o du mėnesius — namie.“ „Be abejonių, — teigia vienas biblistas, — Izraelio ir Judo karaliai lažininkus pasitelkdavo kaip nemokamą darbo jėgą statybų projektams įgyvendinti ar darbams savo žemėse.“

Saliamono užkrautas jungas buvo toks sunkus, kad Roboamui pagrasinus naštą dar padidinti, Izraelis sukilo ir lažo darbų prižiūrėtoją užmušė akmenimis. (1 Karalių 12:12-18) Tačiau liko kaip buvę. Roboamo vaikaitis Asa sušaukė žmones — „visą Judą be išimties“ — statyti Gebą ir Micpą. (1 Karalių 15:22)

Viešpataujant Romai

Kaip rodo Kalno pamokslas, pirmojo amžiaus žydai žinojo, ką reiškia ‘atlikti baudžiavą’. Šia fraze J. Skvireckas perteikia graikišką žodį aggareúo, kuris iš pradžių reiškė persų pasiuntinių tarnybą. Tie pasiuntiniai turėjo įgaliojimus paimti žmones, arklius, avis ar ko tik prireikdavo viešiesiems darbams.

Jėzaus dienomis Izraelį pavergę romėnai elgėsi panašiai. Rytinėse provincijose, be įprasto mokesčių mokėjimo, iš gyventojų buvo reikalaujama — kartais ar nuolatos — dirbti privalomuosius darbus. Šios prievolės visi, be abejo, kratėsi. Maža to, valdininkai neteisėtai pasiimdavo žmonių gyvulius, vežimus bei vežikus. Pasak istoriko Maiklo Rostovcevo, pareigūnai šioje srityje „bandė įvesti tvarką, deja, nesėkmingai, nes kol tai tęsėsi, padėtis tik blogėjo. Leisdami įsaką po įsako, prefektai nuoširdžiai stengėsi sustabdyti savivalę bei įsigalėjusią prievartą... Bet niekas nepasikeitė“.

Vieno graikų kalbos žinovo teigimu, „kiekvienas galėjo būti priverstas panėšėti  kareivių bagažą“ ar „vykdyti kitokį pavergėjų reikalavimą“. Taip atsitiko ir Simonui iš Kirėnės. Romėnų kareiviai privertė jį nešti Jėzaus kančių stulpą. (Mato 27:32)

Ši nekenčiama prievolė minima ir rabinų raštuose. Pavyzdžiui, vienas pagrobtas rabinas turėjo gabenti į rūmus mirtų šakas. Darbininkus kareiviai atimdavo iš darbdavių ir priskirdavo dirbti kitur, bet algą šie vis tiek privalėdavo mokėti. Kartais išsivesdavo nešulinius gyvulius ar galvijus. Jei vėliau ir sugrąžindavo, tai leisgyvius. Savaime suprantama, kodėl žydams tai buvo tarsi apiplėšimas. Jų patarlė bylojo: „Aggareía tolygi mirčiai.“ Vienas istorikas sako: „Būdavo, kad vietoj nešulinių gyvulių aggareía tikslais neleistinai pagrobdavo ariamuosius ir kaimas žlugdavo.“

Tokios prievolės niekas nemėgo, nes pareigūnai niekino žmones ir nepaisė įstatymo. Jėga verčiami tarnauti, žydai nekentė pavergėjų romėnų ir smarkiai piktinosi žeminimu. Kokį kelią jie turėdavo naštą nešti, įrašų neišliko. Bet, tikėtina, nežengdavo nė žingsnio toliau, nei reikalavo įstatymas.

Tačiau būtent tokią prievolę Jėzus turėjo omenyje sakydamas: „Jei kas [„iš vadovybės“, NW] verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ (Mato 5:41) Kai kurie tokią šneką galėjo laikyti neprotinga. Ką reiškė tie žodžiai?

Kaip turi elgtis krikščionys

Trumpai tariant, Jėzus kalbėjo, kad jeigu valdžia teisėtai reikalauja atlikti tam tikrą darbą, krikščionys turi atlikti jį noriai, be apmaudo. Taip ‘kas ciesoriaus, atiduos ciesoriui’, bet privalo nepamiršti priesako „kas Dievo — Dievui“. (Morkaus 12:17) *

Be to, apaštalas Paulius krikščionis ragino: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.“ „Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui... Jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją.“ (Romiečiams 13:1-4; Brb)

Jėzus ir Paulius pripažino karaliaus ar valdžios teisę bausti įstatymo pažeidėjus.  Kaip bausti? Pirmojo—antrojo m. e. amžiaus graikų filosofas Epiktetas atsako: „Jei staiga iškilus reikalui kareivis paima tavo asilą, nesipriešink. Atiduok jį nemurmėdamas, kitaip ne tik prarasi gyvulį, bet dar gausi kirčių.“

Tačiau kartais vykdyti valdžios nurodymų krikščionims neleidžia sąžinė. Taip buvo ir senovėje. Ne vienas dėl to prarado gyvybę. Kiti, norėdami likti neutralūs, daug metų kalėjo. (Izaijo 2:4; Jono 17:16; 18:36) Vis dėlto tam tikrais atvejais krikščionys sutinka daryti, ką liepiami. Kai kurie mano galintys ramia sąžine atlikti tarnybą, prižiūrimą civilinės valdžios organų, pavyzdžiui, darbuotis visuomenės labui. Jie prižiūri pagyvenusius ar neįgalius, dirba ugniagesiais, valo paplūdimius, triūsia parkuose, miškuose, tvarko bibliotekas.

Žinoma, aplinkybės skiriasi, nelygu šalis. Todėl apsispręsdamas, ar vykdyti reikalavimus, kiekvienas krikščionis turi vadovautis Biblijos išlavinta sąžine.

Eik dvi mylias

Jėzaus duotas principas noriai vykdyti teisėtus valdžios reikalavimus taikytinas ir kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, viršininkas gali prašyti atlikti tai, ko šiaip nemėgsti daryti, bet kas neprieštarauja Dievo įstatymui. Kaip reaguosi? Gal pasipiktinsi manydamas, kad tokiems tuštiems įnoriams neverta eikvoti laiko ir energijos. Taip kiltų nesantaika. O jei sutiktum, bet kartu ir apmaudautum, prarastum vidinę ramybę. Kaip apsispręsti? Elkis taip, kaip patarė Jėzus: eik dvi mylias. Padaryk ne vien tiek, kiek prašoma, bet dar daugiau. Tuomet nesijausi esąs išnaudojamas. Paklusi laisva valia.

„Daug žmonių daro tik tai, ką privalo, — pažymi vienas istorikas. — Gyvenimas jiems gryna našta, jie nuolat pavargę. Kiti mielai aukojasi, ne vien atlieka pareigą.“ Iš esmės gyvenime dažnai tenka apsispręsti: ar eiti vieną privalomą mylią, ar dvi. Pirmu atveju asmuo galbūt linkęs reikalauti savo teisių. Antruoju — gali patirti didžiausią pasitenkinimą. Koks esi tu? Tikriausiai būtum daug laimingesnis ir našiau darbuotumeisi, jeigu užduotis laikytum ne prievole, o malonia veikla.

Na, o jei esi pareigūnas? Aišku, nebūtų nei meilinga, nei krikščioniška piktnaudžiauti valdžia — versti kitus ką nors daryti prieš savo norą. „Tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią“, — pasakė Jėzus. Krikščionys turi elgtis kitaip. (Mato 20:25, 26) Nors įsakinėjant galima kai ką laimėti, tarpusavio santykiai daug geresni, jei prašymai taktiški, priderami ir vykdomi pagarbiai bei noriai. Taigi eidamas dvi mylias vietoj vienos tikrai praturtinsi savo gyvenimą.

[Išnaša]

[Rėmelis 25 puslapyje]

PIKTNAUDŽIAVIMAS DARBO PRIEVOLĖMIS SENOVĖJE

Kad darbo prievolė dažnai tapdavo dingstimi pasipelnyti, liudija potvarkiai, skirti kovoti su šia savivale. 118 m. p. m. e. Egipto karalius Ptolemajas Euergetas II savo pareigūnams „uždraudė reikalauti (aggareúein) iš šalies gyventojų bet kokių paslaugų ar naudotis jų galvijais saviems tikslams“. Taip pat „niekas neturėjo teisės kokia nors dingstimi reikalauti... valčių“. Didžiosios oazės šventyklos (Egiptas) įraše, datuojamame 49 m. e. m., Romos prefektas Vergilijus Kapitas pripažįsta, jog kareiviai keldavo neteisėtus reikalavimus, todėl nurodė „niekam nieko neimti ir nereikalauti, nebent turėtų mano paties raštišką leidimą“.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Simonas iš Kirėnės buvo priverstas „nueiti mylią“

[Iliustracija 26 puslapyje]

Už ištikimybę Dievui daug liudytojų buvo įkalinti