Krikščionys, didžiuokitės, kas esate!

„Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu.“ (1 KORINTIEČIAMS 1:31, Brb)

1. Koks požiūris į religiją darosi įprastas?

„APATIJA“. Tokiu žodžiu neseniai vienas religijotyrininkas apibūdino daugelio žmonių požiūrį į savo tikėjimą. Jis tvirtina: „Šiuolaikinėje religijoje ryškiausia naujovė visai nereligiška — ją galima pavadinti apatija.“ Pasak šio apžvalgininko, apatiškam žmogui „visiškai nerūpi jo paties tikėjimas“. Komentatorius prieina išvadą, kad daugelis nors „tiki Dievą..., yra jam abejingi“.

2. a) Kodėl nestebina, kad šiandien žmonės pasidarė dvasiškai abejingi? b) Kodėl abejingumas pavojingas tikriesiems krikščionims?

² Biblijos studijuotojų toks abejingumas nestebina. (Luko 18:8) Religinio atšalimo ir reikėjo tikėtis. Jau seniai klaidinga religija suvedžioja ir nuvilia žmoniją. (Apreiškimo 17:15, 16) Tačiau tikriesiems krikščionims paplitusi abejingumo bei vangumo dvasia pavojinga. Liūdnos būtų pasekmės, jei pasidarytume abejingi savo tikėjimui ir nustotume uoliai tarnauti Dievui ir Biblijos tiesai. Kalbėdamas pirmojo amžiaus Laodikėjos krikščionių susirinkimui Jėzus įspėjo saugotis tokio drungnumo: „Nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet... esi drungnas.“ (Apreiškimo 3:15-18)

Nepamirškime, kas esame

3. Kokiais atžvilgiais krikščionys gali didžiuotis?

³ Kad nenugrimztų į dvasinę apatiją, krikščionys privalo aiškiai turėti omenyje, kas esą, ir pagrįstai tuo didžiuotis. Mes, Jehovos tarnai ir Kristaus mokiniai, galime matyti iš Biblijos, kas esame. Mes — Jehovos liudytojai, Dievo bendradarbiai, jeigu aktyviai dalijamės „gerąja naujiena“ su kitais. (Izaijo 43:10; 1 Korintiečiams 3:9; Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Mes mylime vienas kitą. (Jono 13:34) Tikrieji krikščionys yra tie, kurie „pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“. (Hebrajams 5:14) Mes — „žiburiai pasaulyje“. (Filipiečiams 2:15) Stengiamės elgtis tarp tautų pavyzdingai. (1 Petro 2:12; 2 Petro 3:11, 14)

4. Kaip Jehovos garbintojui žinoti, kuo jam nedera būti?

⁴ Tikrieji Jehovos garbintojai taip pat žino, kas nesą. Kaip ir jų vadovas Jėzus Kristus, „jie ne iš pasaulio“. (Jono 17:16) Krikščionys laikosi skyrium nuo tautų, paklydusių dėl savo „proto tuštybės“ (Brb) ir ‘svetimumo Dievo gyvenimui’. (Efeziečiams 4:17, 18) Todėl Jėzaus sekėjai ‘atsisakę bedievystės ir pasaulio  aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyvena šiame pasaulyje’. (Titui 2:12)

5. Ką reiškia patarimas ‘girtis Jehova’?

⁵ Aiškiai suvokdami, kas esame ir kokie mūsų santykiai su visatos Valdovu, galime ‘girtis Jehova’. (1 Korintiečiams 1:31, NW) Kokia prasme girtis? Galime tik didžiuotis, kad mūsų Dievas — Jehova. Klausome patarimo: „Jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, pripažinti, kad aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.“ (Jeremijo 9:24) Didžiuojamės garbe pažinti Dievą ir kad pasitelkė mus padėti kitiems.

Kodėl tai nelengva

6. Kodėl kai kam sunku išsaugoti aiškią krikščionio savimonę?

⁶ Be abejo, ne visada lengva išsaugoti aiškią krikščionio savimonę. Vienas krikščionių šeimoje užaugęs jaunuolis sako kartais jausdavęs dvasinį silpnumą: „Kai kada nebesuvokdavau, kodėl aš Jehovos liudytojas. Nuo kūdikystės mane mokė tiesos. Retkarčiais pamanydavau, jog tai tik viena iš pripažintų religijų.“ Kitiems krikščionišką savimonę prislopina pasaulietiškų pramogų, žiniasklaidos ir vyraujančių bedieviškų pažiūrų įtaka. (Efeziečiams 2:2, 3) Dar kitus kartais apima vidinis netikrumas ir jie suabejoja savo vertybėmis bei siekiais.

7. a) Kokia savityra naudinga Dievo tarnams? b) Kur tyko pavojus?

⁷ Bet ar atidi savityra visiškai nepriimtina? Anaiptol. Prisiminkite, kad apaštalas Paulius skatino krikščionis analizuoti save: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Korintiečiams 13:5) Apaštalas sakė, jog naudinga patikrinti, ar nesame susilpninti kokių nors dvasinių ydų, nes tada galėsime jas įveikti. Krikščionis, norėdamas įsitikinti, ar laikosi tikėjimo, privalo žiūrėti, ar jo darbai nesiskiria nuo žodžių, kuriais išreiškia savo tikėjimą. Tačiau beprasmiška ir gali būti dvasiškai pražūtinga mėginti „atrasti save“ arba ieškoti atsakymų pamirštant mūsų santykius su Jehova ir bendrystę su krikščionių susirinkimu. * Niekada nenorėtume, kad ‘mūsų tikėjimo laivas sudužtų’. (1 Timotiejui 1:19)

Nesame apsaugoti nuo sunkumų

8, 9. a) Kaip Mozė parodė, kad nepasitiki savimi? b) Kaip Jehova išsklaidė Mozės dvejones? c) Kaip Jehovos padrąsinimas veikia tave?

⁸ Ar krikščionys, kuriuos kartais kamuoja nepasitikėjimas savimi, turėtų manyti esą niekam tikę? Žinoma, ne. Jie gali guostis mintimi, kad ne vieni kovoja su tokiais jausmais. Taip buvo ir su praėjusių amžių ištikimais Dievo liudytojais. Pavyzdžiui, Mozė — nepaprasto tikėjimo, ištikimas ir atsidavęs vyras. Gavęs, atrodo, neįveikiamą užduotį, jis droviai paklausė: „Kas aš toks...?“ (Išėjimo 3:11) Matyt, šis Dievo tarnas manė esąs niekam vertas ir nepajėgus. Mozė jautėsi netinkamas tikriausiai dėl keleto aplinkybių. Jis priklausė vergų tautai, buvo atstumtas izraelitų, negalėjo sklandžiai kalbėti. (Išėjimo 1:13, 14; 2:11-14; 4:10) Be to, piemenavo, o tą darbą egiptiečiai niekino. (Pradžios 46:34) Nenuostabu, kad šis vyras manė, jog ne jam dera būti pavergtos Dievo tautos išlaisvintoju.

 ⁹ Jehova nuramino Mozę dviem svariais pažadais: „Aš būsiu su tavimi! Ir tai bus tau ženklas, kad aš tave siunčiau: kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui prie šio kalno.“ (Išėjimo 3:12) Savo neryžtingam tarnui Jehova davė žodį nuolat būti šalia. Be to, patvirtino tikrai išvaduosiąs savo tautą. Amžiams bėgant Dievas ir toliau laiduodavo paramą. Štai Izraelio tautai pasiruošus įžengti į Pažadėtąją žemę jis per Mozę pasakė: „Būkite stiprūs ir ryžtingi!.. Pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs.“ (Pakartoto Įstatymo 31:6) Jehova ir Jozuę patikino: „Niekas nepajėgs tau pasipriešinti per visą tavo gyvenimą... Būsiu ir su tavimi. Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“ (Jozuės 1:5) Taip pat ir krikščionims jis žada: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.“ (Hebrajams 13:5) Tokios tvirtos rankos remiami ar neturėtume didžiuotis, kad esame krikščionys?

10, 11. Kaip levitui Asafui pavyko išsaugoti teisingą požiūrį, jog verta tarnauti Jehovai?

¹⁰ Praėjus maždaug penkiems šimtmečiams po Mozės, vienas ištikimas Dievui levitas, vardu Asafas, atvirai kalbėjo apie savo abejones, ar verta eiti doros keliu. Dėl išmėginimų bei pagundų jam buvo nelengva tarnauti Dievui, ypač matant, kaip besišaipantieji iš Jehovos įsigali ir klesti. Kaip visa tai veikė Asafą? „Man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, — prisipažino jis. — Mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti, nes aš pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie nedori.“ Šis levitas ėmė dvejoti, ar verta būti Jehovos garbintoju. „Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas? — graužė mintis. — Juk diena iš dienos kenčiu vargą.“ (Psalmyno 73:2, 3, 13, 14)

¹¹ Kaip Asafas išsivadavo iš tokių trikdančių jausmų? Gal jų nepaisė? Ne. Jis išliejo širdį Dievui ir apie tai byloja 73 psalmė. Asafo požiūris pasikeitė atėjus į šventyklą. Čia jis suvokė, jog nėra nieko geresnio kaip gyventi atsidavus Dievui. Atgavęs dvasinę stiprybę Asafas suprato, kad Jehova nekenčia blogio ir paskirtu laiku nedorėliai bus nubausti. (Psalmyno 73:17-19) Taip jis įsisąmonino, kad tarnauti Jehovai — garbė. Asafas Dievui pasakė: „Būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę.“ (Psalmyno 73:23, 24) Jis vėl ėmė didžiuotis savo Dievu. (Psalmyno 34:3 [34:2, Brb])

 Jie gerai žinojo, kas esą

12, 13. Kokius galėtum paminėti Biblijoje aprašytus žmones, kurie didžiavosi savo santykiais su Dievu?

¹² Viena, kaip mums stiprinti krikščionišką savimonę, — tyrinėti, kiek brangino savo santykius su Dievu net priešiškoje aplinkoje jo ištikimi garbintojai, ir sekti jų pavyzdžiu. Pagalvokime apie Jokūbo sūnų Juozapą. Jį, dar visai jauną, klastingai pardavė vergijon ir išvedė į Egiptą — už šimtų kilometrų nuo dievobaimingo tėvo ir šiltų, saugių namų. Iš egiptiečių Juozapas negalėjo tikėtis patarimų, kurie patiktų Dievui. Be to, jaunuoliui susiklostė tam tikros aplinkybės — buvo išbandytas jo dorumas bei pasitikėjimas Dievu. Vis dėlto jis niekada nepamiršo esąs Dievo tarnas ir ištikimai žengė teisingu keliu. Netgi tokioje atšiaurioje aplinkoje jaunuolis didžiavosi, kad yra Jehovos garbintojas, ir nesidrovėjo to parodyti. (Pradžios 39:7-10)

¹³ Praėjus aštuoniems šimtmečiams, viena jauna belaisvė izraelitė, Sirijos karvedžio Naamano vergė, irgi nepamiršo esanti Jehovos garbintoja. Atsiradus progai, ji drąsiai liudijo apie Jehovą pasakodama, kad Eliziejus yra tikrojo Dievo pranašas. (2 Karalių 5:1-19) Vėlesniais laikais jaunas karalius Jošijas, nors ir supamas moraliai sugedusių žmonių, ėmėsi ilgalaikių religinių reformų, suremontavo Dievo šventyklą ir grąžino tautą prie Jehovos.  Jis didžiavosi savo tikėjimu. (2 Metraščių, 34—35 skyriai) Danielius bei trys jo draugai hebrajai Babilone irgi elgėsi kaip Jehovos tarnai — liko jam ištikimi, net kai sulaukė grasinimų ir buvo išmėginti. Jie, be abejo, laikė garbe galimybę tarnauti Jehovai. (Danieliaus 1:8-20)

Didžiuokis, kad esi krikščionis

14, 15. Kas skatina didžiuotis, kad esame krikščionys?

¹⁴ Minėtieji žmonės buvo geri Dievo tarnai, nes išsiugdė sveiką pasididžiavimo jausmą, kad yra jo garbintojai. O kaip mes? Kodėl galime didžiuotis esą krikščionys?

¹⁵ Pirmiausia todėl, kad jaučiame didelį dėkingumą priklausydami Jehovos vardo tautai, pelniusiai jo palankumą bei pritarimą. Dievas žino, kurie yra jo pusėje. Gyvenęs didelės religijų įvairovės laikais apaštalas Paulius rašė: „Viešpats pažįsta savuosius.“ (2 Timotiejui 2:19; Skaičių 16:5) Jehova didžiuojasi savo tarnais ir laiduoja: „Kas tik užgauna jus, tas užgauna mano akies vyzdį.“ (Zacharijo 2:12 [2:8, Brb]) Akivaizdu, kad Jehova mus myli. Tai skatina savo santykius su juo grįsti nuoširdžia meile. Paulius tvirtino: „Kas myli Dievą, tas yra jo pažintas.“ (1 Korintiečiams 8:3)

16, 17. Kodėl krikščionys, jauni ir seni, didžiuojasi savo dvasiniu paveldu?

¹⁶ Jehovos liudytojų šeimose išaugę jaunuoliai turėtų ištirti, ar stiprina krikščioniškos savimonės pamatą ugdydamiesi artimus santykius su Dievu. Neįmanoma išsaugoti krikščioniškumo vien remiantis tėvų tikėjimu. Kiekvienam Dievo tarnui tinka Pauliaus žodžiai: „Ar jis stovi, ar puola — tai savajam Viešpačiui.“ Todėl apaštalas ir priduria: „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.“ (Romiečiams 14:4, 12) Akivaizdu, jog laikydamasis tiesos tik dėl šeimos tradicijos, asmuo negali išsaugoti glaudaus ilgalaikio ryšio su Jehova.

¹⁷ Nuo pat žmonijos pradžios susidarė ilga Jehovos liudytojų greta. Maždaug prieš šešis tūkstantmečius pirmas į ją stojo ištikimasis Abelis, o šiandien ji išaugo iki „milžiniškos minios“ ir ateityje pasipildys būriais naujų Dievo garbintojų, paveldėsiančių amžinąjį gyvenimą. (Apreiškimo 7:9; Hebrajams 11:4) Šioje atsidavusių Dievo tarnų gretoje esame paskiausi. Koks turtingas mūsų dvasinis paveldas!

18. Kaip savo vertybėmis bei normomis skiriamės nuo pasaulio?

¹⁸ Kaip krikščionys, mes išsiskiriame vertybių, normų, savybių, bruožų visuma. Tai yra „Kelias“ — vienintelis sėkmingas ir patinkantis Dievui. (Apaštalų darbų 9:2, Brb; Efeziečiams 4:22-24) Krikščionys ‘visa ištiria’ ir ‘kas gera, laikosi’. (1 Tesalonikiečiams 5:21) Puikiai suvokiame, koks didelis skirtumas tarp krikščionybės ir pasaulio, nusigręžusio nuo Dievo. Jehova aiškių aiškiausiai apibrėžia, koks garbinimas teisingas ir koks klaidingas.  Per pranašą Malachiją jis paskelbė: „Pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo.“ (Malachijo 3:18)

19. Kuo niekada netaps tikrieji krikščionys?

¹⁹ Kadangi šiame besiblaškančiame pasaulyje labai svarbu girtis Jehova, kas padės išsaugoti sveiką pasididžiavimo Dievu jausmą ir tvirtą krikščionio savimonę? Naudingų pasiūlymų rasite kitame straipsnyje. Juos apmąstydami būkite įsitikinę, kad tikrieji krikščionys niekada netaps apatiškais tikinčiaisiais.

[Išnaša]

Ar atsimeni?

• Kaip krikščionys gali ‘girtis Jehova’?

• Ko išmokai iš Mozės bei Asafo?

• Kokie Biblijoje paminėti žmonės didžiavosi garbe tarnauti Dievui?

• Kodėl galime didžiuotis esą krikščionys?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Kadaise Mozė sudvejojo savo tinkamumu

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Daugelis senovės laikų Jehovos tarnų didžiavosi savo tarnyba Dievui