Stebuklai, kuriuos patys matote!

ANTROJI žodžio „stebuklas“ reikšmė — „nuostabus, nepaprastas dalykas“. Tokių stebuklų, vykstančių be Dievo įsikišimo, matome visi.

Žmogus, geriau pažindamas gamtos dėsnius, pasiekė tai, ką prieš šimtmetį vargu ar būtų galėjęs net įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad atsiras kompiuteriai, televizoriai, kosminė technika bei kitų panašių šiandien įprastų dalykų.

Pripažindami žiną tik dalį mokslinių faktų apie Dievo kūriniją, tyrinėtojai jau ne visada drįsta tvirtinti ką nors esant neįmanoma ir mieliau apsidraudžia — sako,  kad štai tas ar anas dalykas „mažai tikėtinas“. Šitaip jie nepaneigia, jog „stebuklų“ gali būti ir ateityje.

Netgi kalbėdami apie stebuklus pirmąja šio žodžio prasme, tai yra kaip apie reiškinius, priskiriamus antgamtiniam šaltiniui, galime tvirtinti, jog kiekvienas jų irgi matome. Štai Saulė, Mėnulis, žvaigždės — „antgamtinio šaltinio“, paties Kūrėjo, darbai. O ar kam pavyko iki galo perprasti, kaip veikia žmogaus organizmas, kaip dirba smegenys, kaip vystosi embrionas? Knygoje The Body Machine rašoma: „Žmogaus kūnas, valdomas ir koordinuojamas centrinės nervų sistemos, yra sudėtingas sensorinis aparatas, saviveikė mašina, save atgaminantis kompiuteris — nuostabus, daugeliu atžvilgių nesuvokiamas kūrinys“. Dievas, sukurdamas žmogų, iš tikrųjų padarė stebuklą, kuriuo žavimės iki šiol. Yra ir kitokių jums matomų stebuklų, nors jų ir nepavadintumėte šiuo žodžiu.

Argi Biblija — ne stebuklas?

Nė viena knyga nėra taip paplitusi kaip Biblija. Ar nemanote, jog tai stebuklas? Ar ji ne iš „antgamtinio šaltinio“? Tiesa, Bibliją rašė žmonės, bet patys sakė, kad perteikia ne savo, o Dievo mintis. (2 Samuelio 23:1, 2; 2 Petro 1:20, 21) Pagalvokite: 1600 metų ją rašė apie 40 vyrų iš įvairių socialinių sluoksnių. Tarp jų būta piemenų, karvedžių, žvejų, pareigūnų, gydytojo, kunigų, karalių. Tačiau jų užrašyta viltingoji žinia buvo viena ir ta pati — neiškraipyta, nepakeista.

Nuodugniai tyrinėdami Bibliją Jehovos liudytojai priima ją „ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį“. (1 Tesalonikiečiams 2:13) Jau seniai savo leidiniuose jie paaiškino, kaip vadinamieji prieštaringi Biblijos teiginiai derinasi su visu jos kontekstu. Taigi Biblijos knygų tarpusavio darna pati savaime liudija, kad jos Autorius — Dievas. *

Jokią kitą knygą nebuvo taip stengiamasi sunaikinti kaip Bibliją. Tačiau ji išliko ir visa arba dalimis išversta į daugiau kaip 2000 kalbų. Kad išsaugota tiek pati knyga, tiek vidinė jos darna, byloja, jog tuo rūpinosi pats Dievas. Biblija — tikras stebuklas!

„Gyvas, veiksmingas“ stebuklas

Tokių stebuklų kaip kadaise — išgydymų, prikėlimų iš mirties — nebėra. Tačiau galime tvirtai tikėti, kad Dievo naujajame pasaulyje jų vėl matysime. Ilgai laukti nereikės — netrukus žmonija visiems laikams bus išvaduota iš savo bėdų, nors kol kas tai sunkiai aprėpiama protu.

 Stebuklingoji Biblija jau dabar gali paveikti žmogų stebuklingai — paskatinti keistis į gera. (Žiūrėkite pavyzdį rėmelyje „Dievo Žodžio galia“, puslapis 8.) Hebrajams 4:12 tvirtinama: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“ Taip, Biblija visoje žemėje pakeitė daugiau kaip šešių milijonų žmonių gyvenseną — įprasmino jų būtį ir suteikė nuostabią ateities viltį.

Kodėl neleidus Biblijai stebuklingai paveikti ir jūsų gyvenimą?

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

JAU BUVO MIRĘS AR DAR GYVAS?

Jono 19:33, 34 parašyta, kad Jėzus jau buvo miręs, kai „vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“. Tačiau kai kuriuose vertimuose Mato 27:49, 50 sakoma, kad Jėzų perdūrė dar gyvą. Iš kur toks skirtumas?

Mozės įstatymas draudė prikaltą ant stulpo nusikaltėlį palikti per naktį. (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23) Jėzaus laikais, jei prikaltas nusidėjėlis išgyvendavo iki vėlyvos popietės, jam paprastai sulaužydavo blauzdikaulius ir taip pagreitindavo mirtį. Mirštantysis nebegalėdavo laikytis tiesiai ir įkvėpti pakankamai oro. Tai, kad kareiviai taip padarė dviem piktadariams, prikaltiems šalia Jėzaus, o šiam ne, rodo, jog buvo įsitikinę jį esant mirusį. Kareivis perdūrė Jėzui šoną, matyt, todėl, kad nekiltų abejonių dėl jo mirties, nes, Jėzui atsigavus, tai būtų buvę galima išgarsinti kaip tariamą prisikėlimą.

Kai kuriuose vertimuose Mato 27:49, 50 aprašyta kitokia įvykio eiga. Ten sakoma: „Kitas vyras paėmęs ietį perdūrė jam šoną ir ištekėjo kraujo ir vandens. Jėzus dar kartą sušukęs skardžiu balsu atidavė dvasią.“ (NW) Tačiau čia kursyvu išskirtas sakinys yra ne visuose senuose Biblijos rankraščiuose. Nemažai žinovų tvirtina, kad jis vėliau buvo įrašytas iš Evangelijos pagal Joną, bet netinkamoje vietoje. Todėl daugelyje vertimų šis sakinys rašomas skliaustuose arba su pastaba išnašoje, o kartais tiesiog praleidžiamas.

Vestkoto ir Horto parengtame Naujojo Testamento graikiškajame tekste, kuriuo daug remtasi verčiant „Naujojo pasaulio vertimą“, minėtas sakinys paimtas į dvigubus laužtinius skliaustus. Jis, kaip nurodyta leidinyje, „paliktas su didele prielaida, jog galėjo būti perrašinėtojų įterptas“.

Taigi, iš visko sprendžiant, Jono 19:33, 34 aprašytas tikras faktas — Jėzus jau buvo miręs, kai romėnų kareivis perdūrė jį ietimi.

 [Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

DIEVO ŽODŽIO GALIA

Detlefo tėvai buvo išsiskyrę, o jis dar paauglystėje susiviliojo narkotikais, svaigalais, sunkiuoju metalu. * Vaikinas tapo skustagalviu ir gan greit jau turėjo reikalų su policija dėl savo smurtingo elgesio.

Sykį 1992 metais viename šiaurės rytų Vokietijos bare kilo peštynės tarp 60 skustagalvių ir maždaug 35 pankų. Vienas pankas, vardu Tomas, buvo tiek žiauriai sumuštas, kad nuo žaizdų mirė. Keletą skustagalvių vadeivų, tarp jų ir Detlefą, nuteisė kalėti. Šį teismo procesą plačiai nušvietė žiniasklaida.

Išleistam į laisvę Detlefui netrukus Jehovos liudytojai įteikė leidinuką Kodėl gyvenimas toks pilnas problemų? Jis iškart suvokė, kad ten parašyta tiesa, ir pradėjo studijuoti Bibliją su liudytojais. Vaikinas visiškai pasikeitė. Nuo 1996-ųjų jis tapo uoliu Jehovos liudytoju.

Žuvusio jaunuolio Tomo artimas draugas Zygfridas, buvęs pankas, irgi tapo liudytoju ir dabar yra vieno susirinkimo vyresnysis. Kai Zygfridas atvyko sakyti kalbos į Detlefo susirinkimą (beje, jame kartais lankosi Tomo mama), šis pakvietė jį pietų. Beveik prieš dešimtmetį jųdviejų neapykanta liejosi per kraštus, o šiandien abu vienija broliška meilė.

Detlefas ir Zygfridas žvelgia į ateitį, kai žemėje bus Rojus ir grįš gyventi Tomas. Detlefas sako: „Vien pagalvojus apie tai man rieda ašaros. Be galo apgailestauju, kad taip padariau.“ Abu su Zygfridu trokšta ateityje padėti Tomui, kaip dabar padeda kitiems sužinoti apie Jehovą ir džiaugtis Biblijos teikiama viltimi.

Štai ką gali Dievo Žodis!

[Išnaša]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Žmogaus kūnas — nuostabus kūrinys

[Šaltinio nuoroda]

Anatomy Improved and Illustrated, London, 1723, Bernardino Genga