Kas buvo uždraustas vaisius Edene?

KOKIĄ nuodėmę padarė pirmoji žmonių pora, Adomas ir Ieva, valgydami uždraustą vaisių nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“? (Pradžios 2:16, 17; 3:3)

Kas buvo tas uždraustas vaisius, tradiciniai mokymai aiškina įvairiai: kad tai — „obuolys“ ir kad jis simbolizuoja lytinį aktą; gėrio ir blogio suvokimas; žinios, kurias žmogus bręsdamas sukaupia per patirtį ir taiko darydamas gera ar pikta.

Tačiau, Kūrėjo įsakymu, pirmieji žmonės turėjo ‘būti vaisingi ir daugintis, pripildyti žemę’. (Pradžios 1:28) Vadinasi, uždraustas vaisius negalėjo būti lytiniai santykiai, nes kaipgi kitaip žmonės būtų dauginęsi ir pasklidę žemėje? Vaisius taip pat negalėjo reikšti gėrio ir blogio suvokimo, — juk nenuodėmingas žmogus turėjo mokėti atskirti gėrį nuo blogio, kad galėtų klausyti Dievo įsakymų. Tas vaisius nebuvo ir žinios, kaupiamos iki brandos, nes Kūrėjas neskyrė žmogui likti nesubrendusiam ir nelaiko brandos nuodėme.

Tad kokią nuodėmę Adomas ir Ieva padarė valgydami vaisių? Apie medžio rūšį Šventajame Rašte nekalbama. Akivaizdu, kad gero ir pikto pažinimo medis simbolizavo Dievo teisę nurodyti savo kūriniams, kas yra „gera“, o kas „pikta“, ir reikalauti, kad jie darytų gera, šalintųsi blogio. Jehovos draudimas ragauti to medžio vaisiaus ir paskelbta bausmė neklusniai porai rodo, jog pirmoji nuodėmė — ne pats vaisius, o jo paragavusių žmonių neklusnumas. (Pradžios 3:3)

Nors kai kuriems mūsų dienų kritikams pasakojimas apie Edeną atrodo pernelyg paprastas, kad būtų tikras, akivaizdu, jog Adomo ir Ievos aplinkybėmis tai pats tinkamiausias išmėginimas. Pirmosios poros gyvenimas buvo nesudėtingas, jos neslėgė sunkios problemos ir sumaištis, būdingos šių laikų neklusniai žmonijai. Vis dėlto, nors ir labai paprastas, tas mėginimas — itin taiklus ir aiškus būdas parodyti, kad Dievas visavaldis ir kad žmogus priklauso nuo jo bei yra jam atskaitingas.

Be to, pasakojimas apie įvykius Edene daug kilnesnis už aiškinimus, esą žmogus atsirado ne sode, o urve, buvo neišmanėlis ir nieko nenutuokė apie dorovę. Paprastas mėginimas Edene  pagrįstas principu, kurį praėjus tūkstančiams metų išreiškė Dievo Sūnus: „Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose“. (Luko 16:10)

Tačiau uždraustas medis Edene neturėjo būti nuolatinis akis badantis priminimas pirmiesiems žmonėms. Ir jis nebuvo skirtas iškelti ginčo klausimą ar tapti debatų tema. Jeigu Adomas su Ieva būtų pripažinę Dievo valią ir gerbę jo normas, jų puikūs namai būtų likę malonumų bei džiaugsmo sodas. Iš pasakojimo aišku, kad klausimus ir abejones dėl medžio, kaip ir gundymus pažeisti Dievo potvarkį, sukėlė didžiausias Dievo priešininkas. (Pradžios 3:1-6; palygink Apreiškimo 12:9.) Adomas ir Ieva, turėdami teisę apsispręsti, sukilo prieš teisėtą Dievo valdžią ir pasirinko savo kelią. Taip jie prarado rojų ir visą gerovę. Dar liūdniau, jie neteko galimybės valgyti nuo kito medžio Edene — simbolizuojančio teisę gyventi amžinai. Kaip pranešama Rašte, Jehova „išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas. Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“. (Pradžios 3:22-24)

Taigi medžio vaisiaus ragavimas nebuvo tik simbolis. Pradžios 3 skyriuje aprašyti tikri Edeno įvykiai. Nuskynę vaisių, pirmieji žmonės ne tik pavogė tai, kas jiems nepriklausė. Adomas ir Ieva nepakluso Dievo draudimui valgyti nuo pažinimo medžio ir taip sukilo prieš Dievo valdžią.