Gyvenimo istorija

Po platųjį pasaulį — su Biblijos žinia

PAPASAKOJO RIKARDAS MALIKSIS

Kai dėl savo krikščioniško neutralumo netekau darbo, drauge su namiškiais paprašiau Jehovos padėti perplanuoti mūsų ateitį. Maldoje paminėjome, jog norime daugiau nuveikti jo tarnyboje. Netrukus prasidėjo klajokliškas mūsų gyvenimas: teko dirbti net aštuoniose dviejų žemynų šalyse. Taigi turėjome galimybę tarnauti tolimuose žemės kampeliuose.

GIMIAU 1933 metais Filipinuose. Mes visi, 14 šeimyniškių, buvome Nepriklausomos Bažnyčios nariai. Pamenu, dvylikametis paprašiau Dievą parodyti, koks yra tikrasis tikėjimas. Vienas mokytojas pasiuntė mane į tikybos pamokas ir tapau atsidavusiu kataliku. Kiekvieną šeštadienį eidavau išpažinties ir kas sekmadienį — į mišias. Tačiau palaipsniui užvaldė abejonės ir nepasitenkinimas. Nedavė ramybės klausimai apie pragarą, Trejybę ir kas atsitinka žmogui mirus. Dvasininkų aiškinimai buvo tušti ir manęs neįtikino.

Gaunu svarius atsakymus

Studijuodamas koledže susidėjau su kompanija, kurioje buvo įprasta muštis, lošti, rūkyti bei daryti kitokias nedorybes. Vieną vakarą susipažinau su vieno bendramokslio mama — Jehovos liudytoja. Paklausiau ją to paties, ko anksčiau religijos  mokytojų. Į visus klausimus ji atsakė iš Biblijos ir supratau, kad radau tiesą.

Nusipirkau Bibliją ir ėmiau ją studijuoti su Jehovos liudytojais. Greit pradėjau lankyti visas jų sueigas. Vadovaudamasis Biblijos perspėjimu, kad „blogos draugijos gadina gerus papročius“, nutraukiau ryšius su blogais bičiuliais. (1 Korintiečiams 15:33) Tai padėjo man tapti pažangiu Biblijos studijuotoju ir galiausiai pasiaukoti Jehovai. 1951 metais pasikrikštijau ir kurį laiką tarnavau visalaikiu evangelizuotoju (pionieriumi). Paskui, 1953-iųjų gruodį, vedžiau Aurėją Mendozą Krus. Ji tapo ne tik mano gyvenimo drauge, bet ir ištikima bendradarbe tarnyboje.

Atsakymas į mūsų maldas

Mudu tikrai troškome būti pionieriais, tačiau toks noras išsipildė ne tuoj pat. Be perstojo meldėme Jehovą suteikti galimybę daugiau jam tarnauti. Gyvenimas mūsų nelepino. Bet siekėme ir dvasinių tikslų, tad 25 metų buvau paskirtas Jehovos liudytojų susirinkimo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju.

Semdamasis Biblijos žinių ir aiškiau suvokdamas Jehovos principus, pamačiau, kad dirbdamas savo darbą nusižengiu krikščioniško neutralumo nuostatai. (Izaijo 2:2-4) Nusprendžiau palikti tą darbą. Tai buvo mano tikėjimo išbandymas. Kaip išlaikysiu šeimą? Vėl kreipėmės malda į Jehovą Dievą. (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]) Išsakėme jam visus rūpesčius bei nuogąstavimus ir priminėme apie savo troškimą tarnauti ten, kur ypač reikia Karalystės skelbėjų. (Filipiečiams 4:6, 7) Net neįsivaizdavome, kokios plačios durys mūsų veiklai atsivers!

Į kelionę!

1965-ųjų balandį sutikau dirbti priešgaisrinės saugos bei gelbėjimo darbų konsultantu Laose, Vientiano tarptautiniame oro uoste. Atvykome į tą šalį. Sostinėje gyveno 24 liudytojai; skelbimo darbe triūsėme drauge su misionieriais bei grupele vietinių brolių. Paskui mane perkėlė į Tailandą, Udontanio oro uostą. Šiame mieste nebuvo nė vieno liudytojo. Visas savaitės sueigas rengdavome šeimoje. Skelbdavome nuo durų prie durų, lankydavomės pakartotinai, vesdavome Biblijos studijas.

Nepamiršome Jėzaus raginimo, pasakyto savo mokiniams, kad jie turi ‘duoti gausių vaisių’. (Jono 15:8) Buvome kupini ryžto sekti jų pavyzdžiu ir be paliovos skelbti gerąją naujieną. Netrukus džiaugėmės vaisiais. Jauna tailandietė pamilo tiesą ir tapo mūsų dvasine seserimi. Du atvykėliai iš Šiaurės Amerikos irgi priėmė tiesą ir ilgainiui buvo paskirti krikščionių vyresniaisiais. Šiaurės Tailande skelbėme gerąją naujieną daugiau nei dešimt metų. Džiaugiamės, kad dabar Udontanyje yra susirinkimas! Nemažai mūsų pasėtų sėklų vis dar duoda vaisių.

Deja, teko kraustytis kitur ir vėl meldėme „pjūties šeimininką“ padėti tęsti skelbimo darbą. (Mato 9:38) Apsigyvenome Irano sostinėje Teherane. Šalį valdė šachas.

Skelbiame nelengvomis aplinkybėmis

Tik atvykę į Teheraną susiradome tikėjimo brolius. Čia veikė 13 tautybių liudytojų būrelis. Prisiėjo išmokti, kaip šioje šalyje skelbti gerąją naujieną. Nors atviro priešiškumo nepatirdavome, turėjome būti atsargūs.

 Susidomėjusiųjų darbo laikas buvo toks, jog kartais su jais Bibliją studijuodavome vidurnaktį ar net iki paryčių. Tačiau kokie laimingi buvome matydami tokio sunkaus triūso rezultatus! Keletas filipiniečių bei korėjiečių šeimų priėmė Biblijos tiesą ir pasiaukojo Jehovai.

Kita mano darbovietė buvo Dakoje, Bangladešo sostinėje, į kurią atvykome 1977 metų gruodį. Čia irgi skelbti tiesą buvo nelengva. Bet šios veiklos niekada neišleidome iš akių. Jehovos dvasios vadovaujami, radome daug tradicinių krikščionių šeimų. Nemažai jų trokšte troško gaivaus Šventojo Rašto tiesos vandens. (Izaijo 55:1) Su daugeliu pradėjome studijuoti Bibliją.

Žinojome Dievo valią, — „kad visokie žmonės būtų išgelbėti“. (1 Timotiejui 2:4, NW) Laimei, niekas mums nesukliudė darbuotis. Įsitikinome: norėdami įveikti bet kokį nusistatymą turime būti labai draugiški. Kaip ir apaštalas Paulius, stengėmės ‘visiems tapti viskuo’. (1 Korintiečiams 9:22) Paklausti, ko atėjome, maloniai paaiškindavome ir dauguma labai draugiškai bendraudavo.

Dakoje radome vienintelę vietinę liudytoją ir paskatinome ją lankytis pas mus krikščionių sueigose, o vėliau dalyvauti skelbimo darbe. Paskui žmona ėmė vesti Biblijos studijas vienai šeimai ir pakvietė ją į mūsų sueigas. Ištikimosios meilės Dievo — Jehovos dėka visa šeima priėmė tiesą. Vėliau dvi dukros iš tos šeimos padėjo versti į bengalų kalbą Biblija grindžiamus leidinius ir daug jų artimųjų pažino Jehovą. Tiesą pamilo ir nemažai kitų Biblijos studijuotojų. Dauguma jų dabar tarnauja vyresniaisiais arba pionieriais.

Kadangi Dakoje yra labai daug gyventojų, kreipėmės į savo giminaičius padėti skelbimo darbe. Kai kurie atvyko į Bangladešą. Kokie laimingi jaučiamės ir esame dėkingi Jehovai, kad galėjome prisidėti prie skelbimo veiklos šioje šalyje! Čionai iš pradžių buvo tik viena skelbėja, o dabar veikia du susirinkimai.

1982-ųjų liepą išsikėlėme iš Bangladešo. Išsiskirdami su bendratikiais apsiašarojome. Po trumpo laiko gavau darbą Ugandoje, Entebės tarptautiniame oro uoste. Čia pragyvenome ketverius metus ir septynis mėnesius. Ką pavyko nuveikti Jehovos didžio vardo šlovei šiame krašte?

Tarnaujame Rytų Afrikoje

Kai abu su žmona atskridome į Entebę, laukė vairuotojas ir ruošėsi nuvežti į mūsų būsimą butą. Pakeliui pradėjau jam skelbti apie Dievo Karalystę. Vyras paklausė: „Gal esate Jehovos liudytojai?“ Aš patvirtinau. Vairuotojas pasakė: „Vienas jūsiškis dirba skrydžių valdymo skyriuje.“ Iškart paprašiau ten nuvežti. Susipažinome su tuo broliu. Šis labai apsidžiaugė. Susitarėme dėl sueigų ir lauko tarnybos.

 Ugandoje tuo laiku buvo tik 228 Karalystės skelbėjai. Iš pradžių tiesos sėklas sėjome drauge su pora Entebės brolių. Kadangi tenykščiai mėgsta skaityti, išplatindavome daug leidinių, tarp jų šimtus žurnalų. Savaitgaliais kviesdavomės bendratikius iš sostinės Kampalos padėti skelbti tiesą. Kai sakiau pirmą viešąją kalbą, dalyvių tebuvome penki.

Per tolesnius trejetą metų ne sykį pasijutome laimingiausi matydami, kaip tie, kuriuos mokome, nelieka abejingi ir daro sparčią dvasinę pažangą. (3 Jono 4) Vienoje rajono asamblėjoje šeši mūsų studijuotojai pasikrikštijo. Nemažai Biblijos studijuotojų sakė, kad siekti visalaikės tarnybos juos paskatino mūsų pavyzdys, nes tarnavome pionieriais, nors dirbome visą dieną.

Įsitikinome, kad mūsų darbovietė irgi gali būti naši dirva. Kartą oro uoste užkalbinau vieną priešgaisrinės saugos darbuotoją ir papasakojau apie Biblijos teikiamą viltį gyventi žemės Rojuje. Parodžiau iš jo paties Biblijos, kad Dievui klusnūs žmonės gyvens taikiai ir vieningai, turės namus, nebebus kamuojami skurdo, karų, ligų, nebemirs. (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]; Izaijo 33:24; 65:21, 22; Apreiškimo 21:3, 4) Skaitydamas apie tai savo Biblijoje vyriškis susidomėjo. Nedelsdamas pradėjo studijuoti Šventąjį Raštą ir lankyti visas sueigas. Gan greitai šis bendradarbis pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo. Paskui irgi ėmė tarnauti visalaikiu skelbėju.

Gyvenant Ugandoje dukart kilo pilietinės riaušės, bet jos nesutrikdė mūsų teokratinės veiklos. Tarptautinėse instancijose dirbančiųjų artimieji pusmečiui buvo perkelti į Kenijos sostinę Nairobį. Mes, pasilikusieji, toliau rengėme krikščionių sueigas ir tęsėme skelbimo darbą, bet turėjome būti atsargūs, apdairūs.

1988-ųjų balandį savo darbą baigiau ir vėl teko iškeliauti. Su Entebės susirinkimu atsisveikinome kupini pasitenkinimo jo dvasine branda. 1997 metų liepą pasitaikė proga apsilankyti tame mieste. Keletas mūsų buvusių studijuotojų jau tarnavo vyresniaisiais. Kaip džiaugėmės matydami viešojoje sueigoje 106 dalyvius!

Persikeliame ten, kur skelbėjų nebūta

Ar atsivers dar vienos durys mūsų veiklai? Taip. Mane perkėlė į Mogadišo oro uostą Somalyje. Buvome nusiteikę pasidarbuoti iš peties čia, kur skelbėjų dar nebūta.

Tiesą skelbėme daugiausia ambasadų darbuotojams, filipiniečiams darbininkams bei kitiems užsieniečiams, kuriuos paprastai sutikdavome prekyvietėse. Apsilankydavome jų namuose ir draugiškai pasišnekučiuodavome. Darbuodamiesi sumaniai, apdairiai ir visiškai pasikliaudami Jehova, sugebėjome pasidalyti Biblijos tiesa su  įvairių tautybių žmonėmis ir tai davė vaisių. Mogadišą palikome po dvejų metų — prieš pat įsiplieskiant karui šalyje.

Paskui Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija paskyrė mane į Mianmaro miestą Jangoną. Čia irgi buvo puikių progų padėti nuoširdiems žmonėms sužinoti, kas Dievo numatyta įgyvendinti. Iš Mianmaro mane perkėlė į Tanzaniją, Dar es Salamą. Mieste buvo nemažai anglakalbių, todėl skelbti gerąją naujieną sekėsi kur kas lengviau.

Nors daugelyje minėtų šalių Jehovos liudytojų veikla buvo apribota, teokratinėje tarnyboje beveik neteko patirti sunkumų. Čia dažnai padėdavo mano profesinis statusas: buvau valdžios arba tarptautinių agentūrų tarnautojas, tad mūsų tikėjimo veiklos niekas netrukdė.

Trejetą dešimtmečių abu su žmona gyvenome lyg klajokliai, nes to reikalavo darbas. Bet jį telaikėme priemone kilnesniems tikslams siekti. Pirmiausia stengėmės tarnauti Dievo Karalystei. Esame dėkingi Jehovai, kad mūsų permainingame gyvenime atvėrė puikią galimybę skelbti gerąją naujieną plačiajame pasaulyje.

Savo šalyje

Sulaukęs 58-erių nutariau eiti į išankstinę pensiją ir grįžau į Filipinus. Meldėme Jehovą nurodyti tolesnį kelią. Pradėjome tarnauti Trese Martireso susirinkime, Kavitės provincijoje. Tuo laiku čia triūsė tik 19 Dievo Karalystės skelbėjų. Kai ėmėme kasdien rengti lauko tarnybos sueigas, buvo pradėta daug Biblijos studijų. Susirinkimas augo. Vienu metu žmona vedė 19, o aš 14 studijų.

Netrukus mūsų Karalystės salėje tapo ankšta. Prašėme Jehovą paramos. Viena dvasinga pora paaukojo žemės sklypą ir filialas skyrė paskolą naujos salės statybai. Ją pastačius suaktyvėjo skelbimo veikla ir kas savaitę vis gausėjo sueigų dalyvių. Šiuo metu padedame vienam 17 skelbėjų susirinkimui, į kurį reikia važiuoti daugiau nei valandą.

Abu su žmona džiaugiamės, kad galėjome tarnauti įvairiose šalyse. Prisimindami savo klajoklišką gyvenimą jaučiame pasitenkinimą, nes pasirinkome patį geriausią kelią — padėti kitiems sužinoti apie Jehovą.

[Žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

TANZANIJA

UGANDA

SOMALIS

IRANAS

BANGLADEŠAS

MIANMARAS

LAOSAS

TAILANDAS

FILIPINAI

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su žmona Aurėja