Rūtos knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Rūtos knygos apžvalga
TAI širdžiai mielas pasakojimas apie anytos ir marčios tarpusavio ištikimybę, apie didelę pagarbą Jehovai Dievui bei pasitikėjimą jo nuostatais; ši istorija aiškiai rodo, kad Jehova niekada neišleido iš akių Mesijo protėvių linijos, be to, atskleidžia, kokių skausmų bei džiaugsmų teko išgyventi vienai šeimai. Visa tai ir dar daugiau randame skaitydami Biblijoje Rūtos knygą.
Pasakojamasis laikotarpis apima vienuolika metų. Izraelį tada valdė teisėjai. (Rūtos 1:1) Matyt, buvo teisėjų laikų pradžia, nes vienas iš knygoje aprašytų žmonių, žemvaldys Boazas, — Rahabos sūnus, o ši moteris gyveno dar Jozuės dienomis. (Jozuės 2:1, 2; Rūtos 2:1; Mato 1:5) Pasakojimą veikiausiai surašė pranašas Samuelis 1090 m. p. m. e. Tai vienintelė Biblijos knyga, pavadinta neizraelitės vardu. Joje glūdintys pamokymai „gyvi, veiksmingi“. (Hebrajams 4:12)
„KUR EISI TU, TEN EISIU IR AŠ“
Noomė ir Rūta, atkeliavusios į Betliejų, patraukė visų dėmesį. Žiūrėdamos į senąją moterį, miestietės kalbėjo: „Argi tai Noomė?“ O ji atsakinėjo: „Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi. Išėjau turtinga, bet Viešpats mane parvedė atgal tuščiomis rankomis.“ (Rūtos 1:1—2:23)
Kai Izraelį ištikęs badas priverčia Noomės šeimą persikelti iš Betliejaus į Moabą, moteris yra „turtinga“ — turi vyrą ir du sūnus. Tačiau tenai po kurio laiko ji netenka vyro Elimelecho. Vėliau sūnūs veda moabites Orpą ir Rūtą. Praėjus maždaug dešimtmečiui abu miršta bevaikiai. Taip visos trys moterys lieka našlės. Kai anyta susiruošia atgal į Judą, marčios patraukia drauge. Pakeliui Noomė įkalbinėja jas grįžti į Moabą ir ištekėti už tautiečių. Orpa neprieštarauja. Tačiau Rūta pasilieka su anyta ir sako: „Kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas!“ (Rūtos 1:16)
Taip miežiapjūtės pradžioje Noomė ir Rūta, dvi našlės, atkeliauja į Betliejų. Pasinaudodama Dievo įstatymo numatyta galimybe, Rūta ima rinkti varpas, likusias Elimelecho giminaičio, pagyvenusio žydo Boazo, lauke. Šis vyras palankus ateivei ir leidžia jai toliau darbuotis jo lauke, kol baigiasi „miežių ir kviečių pjūtis“. (Rūtos 2:23)
Atsakymai į klausimus:
1:8. Kodėl Noomė ragino savo marčias grįžti „kiekvieną į savo motinos“, o ne į tėvo namus? Nepasakyta, ar Orpos tėvas tuo laiku tebebuvo gyvas. Bet Rūta dar turėjo tėvą. (Rūtos 2:11) Vis dėlto Noomė kalbėjo apie motinos namus, galbūt norėdama priminti marčioms, kaip paguodžia motinos meilė. Moabitėms, sielvartaujančioms dėl išsiskyrimo su mylima anyta, tokios paguodos ypač reikėjo. Be to, tikriausiai dar norėta pabrėžti, kad, skirtingai nuo Noomės, Rūtos ir Orpos motinų namuose nieko nestinga.
1:13, 21. Ar Noomės gyvenimą apkartino ir nelaimes užtraukė Jehova? Ne, Noomė nekaltino Dievo ją nuskriaudus. Tačiau po visko, kas atsitiko, moteris manė, kad prarado Jehovos palankumą. Našlę slėgė kartėlis ir neviltis. Anais laikais įsčių vaisius buvo laikomas Dievo palaima, o nevaisingumas — prakeikimu. Netekusi sūnų ir neturėdama vaikaičių Noomė turbūt jautėsi Jehovos pažeminta.
2:12. Kokio „viso atlygio“ iš Jehovos susilaukė Rūta? Rūta pagimdė sūnų ir jai teko garbė įeiti į pačią svarbiausią giminę — tapti Jėzaus Kristaus prosenele. (Rūtos 4:13-17; Mato 1:5, 16)
Ko pasimokome:
1:8; 2:20. Kad ir patyrusi nelaimių, Noomė pasikliovė ištikima Jehovos meile. Ir mums reikia būti tokiems, ypač per sunkius išmėginimus.
1:9. Namai turi būti ne tik vieta, kur šeimyniškiai valgo ir miega, o ramybės ir jaukumo oazė.
1:14-16. Orpa „sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų“, o Rūta ne. Ji atsisakė patogaus, be rūpesčių gyvenimo gimtinėje ir liko ištikima Jehovai. Ugdydamiesi tvirtą meilę Dievui ir rodydami pasiaukojamą dvasią, būsime apsaugoti nuo savanaudiškų troškimų ir ‘neatsitrauksime savo pražūčiai’. (Hebrajams 10:39, Brb)
2:2. Rūta mielai pasinaudojo svetimšaliams bei vargšams duotu leidimu rinkti derliaus liekanas. Ji buvo nuolankios širdies. Nepasiturinčiam krikščioniui nereikia būti išdidžiam; rūpestingų bendratikių siūlomą ar valdžios skirtą paramą derėtų priimti.
2:7. Nors Rūta teisėtai galėjo rinkti derliaus liekanas, pasiprašė leidimo. (Kunigų 19:9, 10) Tai rodė jos nuolankumą. Verta ‘siekti nuolankumo’, nes „romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“. (Sofonijo 2:3; Psalmyno 37:11)
2:11. Rūta pasielgė ne tik kaip Noomės giminaitė, bet ir kaip tikra draugė. (Patarlių 17:17, Brb) Jųdviejų draugystė buvo tvirta, nes paremta meile, atjauta, gerumu, pasiaukojimu. Svarbiausia, ji buvo pagrįsta dvasingumu — noru tarnauti Jehovai ir gyventi tarp jo garbintojų. Mums irgi netrūksta progų puoselėti tikrą draugystę su bendratikiais.
2:15-17. Net tada, kai Boazas palengvino Rūtos darbą, „ji rinko tame lauke iki vakaro“. Moteris buvo uoli darbininkė. Krikščionis irgi turi būti stropus darbuotojas.
2:19-22. Noomė ir Rūta maloniai pasišnekučiuodavo vakarais. Anyta pasidomėdavo, kaip jaunai moteriai sekėsi; abidvi atvirai pasidalydavo savo mintimis ir jausmais. Ar ne taip turėtų būti ir krikščionių šeimoje?
2:22, 23. Priešingai nei Jokūbo dukra Dina, Rūta rinkosi draugais Jehovos garbintojus. Koks puikus pavyzdys mums! (Pradžios 34:1, 2; 1 Korintiečiams 15:33)
NOOMĖ PRATURTĖJA
Noomė per sena gimdyti, todėl pasirūpina, kad vietoj jos palikuonių susilauktų Rūta. Marčiai pataria levirato papročiu siekti santuokos su jų turto išpirkėju. Paklusdama Noomei Rūta prašo Boazą būti išpirkėju. Šis sutinka. Tačiau yra artimesnis giminaitis, kuriam priklauso pirmumo teisė.
Boazas nedelsdamas imasi spręsti reikalą. Jau kitą rytą jis surenka dešimt Betliejaus seniūnų ir, pasikvietęs aną giminaitį, klausia, ar šis nori išpirkti Noomės sklypą. Vyriškis atsisako. Tada Boazas tampa išpirkėju ir veda Rūtą. Jiems gimsta sūnus Obedas — karaliaus Dovydo senelis. Dabar Betliejaus moterys Noomei sako: „Tebūna pašlovintas Viešpats... Jis tau paguoda ir parama senatvėje, nes jį pagimdė tavo marti, kuri tave myli ir yra geresnė negu septyni sūnūs!“ (Rūtos 4:14, 15) Moteris, sugrįžusi į Betliejų „tuščiomis“, vėl tapo turtinga! (Rūtos 1:21)
Atsakymai į klausimus:
3:11. Kaip Rūta užsitarnavo „kilnios moters“ vardą? Ja gėrėjosi ne dėl „šukuosenos, aukso gražmenų ar ištaigingų drabužių“, o dėl to, kas jos ‘širdyje slypėjo’ — dėl ištikimybės ir meilės, nuolankumo ir romumo, stropumo ir pasiaukojimo. Kiekviena dievobaiminga moteris, norinti pelnyti tokį vardą kaip Rūta, privalo atkakliai ugdytis išvardytąsias savybes. (1 Petro 3:3, 4; Patarlių 31:28-31)
3:14. Kodėl Rūta ir Boazas atsikėlė prieš aušrą? Ne dėl kokio nors amoralaus poelgio jiedu tą naktį norėjo likti kitų nepastebėti. Rūta pasielgė taip, kaip tikriausiai buvo įprasta moteriai, siekiančiai teisės susituokti su svainiu. Taip daryti ji buvo pamokyta Noomės. Ir paties Boazo atsakymas aiškiai rodo, jog jis nemanė Rūtą pasielgus netinkamai. (Rūtos 3:2-13) Abudu atsikėlė taip anksti greičiausiai todėl, kad neduotų pagrindo apkalboms.
3:15. Ką reiškė tai, kad Boazas davė Rūtai šešis saikus miežių? Kadangi po šešių darbo dienų būdavo poilsio diena, greičiausiai tai reiškė, jog artėja Rūtos atilsis. Boazas patikino, kad ji galės „ramiai gyventi“ savo vyro namuose. (Rūtos 1:9; 3:1; Brb) Be to, šeši saikai miežių, matyt, buvo kaip tik tiek, kiek ji galėjo panešti ant galvos.
3:16. Kaip rašoma hebrajiškojo originalo tekste, Noomė Rūtos pasiteiravo: „Kas esi, mano dukterie?“ Kodėl ji šito paklausė? Argi neatpažino savo marčios? Turbūt neatpažino, nes Rūta tikriausiai grįžo dar su tamsa. Tačiau Noomė šito paklausė, matyt, ir todėl, jog norėjo sužinoti apie galimą naują marčios padėtį — jos išpirkimą.
4:6. Kaip giminaitis, išpirkdamas artimojo turtą, galėjo ‘pakenkti’ savo paties paveldui? Pirma, jeigu nuskurdęs žmogus parduodavo paveldėtą žemę, išpirkėjas turėdavo už ją sumokėti atsižvelgdamas, kiek metų liko iki jubiliejaus. (Kunigų 25:25-27) Vadinasi, reikėjo paaukoti dalį savo paties turto. Antra, jeigu išpirkėjas nuo Rūtos susilauktų sūnaus, būtent šis palikuonis, o ne kuris nors iš artimiausių išpirkėjo giminaičių paveldėtų įgytą sklypą.
Ko pasimokome:
3:12; 4:1-6. Boazas tiksliai vykdė Jehovos potvarkius. O mes ar sąžiningai laikomės teokratinės tvarkos? (1 Korintiečiams 14:40)
3:18. Noomė pasitikėjo Boazu. Argi ir mes neturėtume pasitikėti ištikimais dvasiniais broliais bei seserimis? Rūta būtų sutikusi tekėti pagal levirato paprotį už vyro, kurio nė nepažinojo ir kurio net vardas nepaminėtas Biblijoje. (Rūtos 4:1) Kodėl? Kadangi neabejojo Dievo nustatyta tvarka. O mes? Pavyzdžiui, rinkdamiesi porą ar paisome patarimo tuoktis „tik Viešpatyje“? (1 Korintiečiams 7:39)
4:13-16. Nors Rūta buvo moabitė ir anksčiau garbino dievą Kemošą, kokio puikaus atlygio dabar susilaukė! Tai rodo, kokie teisingi žodžiai, kad „viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo“. (Romiečiams 9:16)
Dievas gali ‘išaukštinti jus metui atėjus’
Rūtos knyga patikina, kad Jehova yra ištikimai mylintis Dievas, darantis gera savo atsidavusiems tarnams. (2 Metraščių 16:9) Apmąstydami, kaip buvo palaiminta Rūta, matome, jog svarbu tvirtai pasitikėti Dievu, visiškai nedvejoti, „kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“. (Hebrajams 11:6)
Rūta, Noomė ir Boazas nėmaž neabejojo Jehovos nustatyta tvarka ir jiems viskas kuo puikiausiai susiklostė. Taip „viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“. (Romiečiams 8:28) Taigi dėkimės į širdį apaštalo Petro patarimą: „Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.“ (1 Petro 5:6, 7)
[Iliustracija 26 puslapyje]
Ar žinai, kodėl Rūta nepaliko Noomės?
[Iliustracija 27 puslapyje]
Kaip Rūta užsitarnavo „kilnios moters“ vardą?
[Iliustracija 28 puslapyje]
Kokio „viso atlygio“ iš Jehovos susilaukė Rūta?