Susitaikymo nauda

EDAS buvo prie mirties, o Bilas jo nekentė. Prieš dvidešimt metų vienas Edo sprendimas Bilui kainavo darbą ir dėl to buvusių artimų draugų santykiai iširo. Dabar, kad numirtų ramus, Edas panoro atsiprašyti, tačiau Bilas jo neišklausė.

Po beveik 30 metų Bilas, pats būdamas mirties patale, paaiškino, kodėl anuomet neatleido Edui. „Edas neturėjo taip pasielgti su geriausiu draugu. Nebenorėjau taikytis praėjus dvidešimčiai metų... Galbūt esu neteisus, bet tada taip jaučiausi.“ *

Dėl tarpusavio nesutarimų tragiškos baigties paprastai nebūna, tačiau lieka įžeisti jausmai ir kartėlis. Įsivaizduokime žmogų Edo vietoje. Suvokdamas, kad savo sprendimu draugui pakenkė, toks asmuo galbūt gyvena kamuojamas sąžinės ir netekties jausmo. Tačiau jam skaudu pagalvojus, kad įžeistas bičiulis nutraukė  draugystę, tarsi ji būtų buvusi nieko verta.

O žmogus Bilo vietoje mano esąs nekalta auka, todėl pyksta ir apmaudauja. Jo požiūriu, draugas žinojo, ką darąs, ir pakenkė jam tyčia. Kai tarp dviejų asmenų kyla nesutarimų, kiekvienas mano, kad jis teisus, o kitas kaltas. Taip buvę draugai atsiduria tarsi karo lauke.

Kovojama nebyliais ginklais: kai vienas eina pro šalį, kitas nusisuka, kai yra draugų būryje, ignoruoja vienas kitą. Iš tolo jie persimeta šaltais, nedraugiškais žvilgsniais, o kalbėdami beria šiurkščius, užgaulius žodžius, žeidžiančius lyg peilio dūriai.

Tačiau nors ir priešiški vienas kitam, tikriausiai jiedu turi ir kai ką bendra. Abu galbūt pripažįsta turį didelių problemų ir kad nutrūkusi draugystė kelia liūdesį. Kiekvienas turbūt dėl to kankinasi ir žino, kad reikėtų ką nors daryti. O kuris žengs pirmą žingsnį, kad susitaikytų? Nenori nei vienas, nei kitas.

Prieš du tūkstančius metų tarp Jėzaus Kristaus apaštalų kartais kildavo karštų ginčų. (Morkaus 10:35-41; Luko 9:46; 22:24) Po vieno tokio ginčo Jėzus jų paklausė: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Susigėdę jie tylėjo. (Morkaus 9:33, 34) Jėzaus mokymai padėjo jiems atkurti gerus santykius. Jo paties bei kai kurių jo mokinių patarimai iki šiol padeda žmonėms išspręsti nesutarimus ir atnaujinti iširusią draugystę. Pažiūrėkime, kaip.

Stenkis susitaikyti

„Nebesikalbėsiu su ja. Nebenoriu jos matyti.“ Jeigu apie ką nors pasakei tokius žodžius, atsižvelk į toliau nurodytą Biblijos ištrauką ir imkis veiksmų.

Jėzus mokė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu.“ (Mato 5:23, 24) Dar jis pasakė: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių.“ (Mato 18:15) Nesvarbu, ar tu įžeidei ką nors, ar tave kas įžeidė, Jėzus pabrėžė, jog tu turi nedelsdamas pasikalbėti su kitu asmeniu. Tai daryti reikia „romumo dvasioje“. (Galatams 6:1, Brb) Pokalbio tikslas — ne išsaugoti savo įvaizdį pasiteisinimais ar priversti priešininką atsiprašyti, bet susitaikyti. Ar šis Biblijos patarimas veiksmingas?

Ernestas yra didelės įstaigos vadovas. * Jau daugelį metų jam tenka spręsti delikačius klausimus su visokiais žmonėmis ir išlaikyti gerus darbo santykius. Jis žino, kaip greitai gali įsiplieksti konfliktas. Štai ką jis sako: „Bendraujant su kuo nors kartais kyla nesutarimų. Bet kai taip atsitinka, susėdame kartu ir aptariame problemą. Nueinu pas tą žmogų. Žiūriu jam į akis ir stengiuosi susitaikyti. Tai visada paveikia į gera.“

Alisija turi draugų iš įvairių kultūrų. Ji sako: „Kartais ką nors pasakiusi pajuntu,  kad galbūt žmogų įžeidžiau. Tada einu ir jo atsiprašau. Galimas dalykas, atsiprašinėju dažniau nei reikėtų, nes, net jei asmuo ir neįsižeidė, atsiprašiusi jaučiuosi geriau. Taip nekyla nesusipratimų.“

Kaip įveikti kliūtis

Kelią taikiai išspręsti tarpusavio nesutarimus neretai pastoja kliūtys. Gal kada sakei: „Kodėl taikytis turiu aš? Juk jis sukėlė problemą.“ O gal nuėjai išsiaiškinti reikalą ir išgirdai: „Aš tau neturiu ką pasakyti“? Kai kas atsako taip dėl užgautų jausmų. Patarlių 18:19 sakoma: „Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą, o jo priešiškumas — kaip tvirtovės užkarda.“ Todėl reikia atsižvelgti į kito asmens jausmus. Jeigu jis nenori kalbėtis, palauk truputį ir mėgink dar kartą. Tada „stiprus miestas“ galbūt taps atviras, ir „užkarda“ susitaikymui bus pašalinta.

Kita kliūtis taikai gali būti savigarba. Kai kam atrodo, jog atsiprašyti ar netgi kalbėti su priešininku žema. Išlaikyti savigarbą dera, bet kyla klausimas, ar nenoras susitaikyti savigarbą pakelia, ar sumenkina? O gal po tuo slypi išdidumas?

Biblijos rašytojas Jokūbas sako, kad vaidinga dvasia ir išdidumas — giminingos sąvokos. Atskleidęs tarp krikščionių vykstančius „karus“ ir „kivirčus“, jis tęsia: „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.“ (Jokūbo 4:1-3, 6) Kaip išdidumas trukdo susitaikyti?

Išdidūs žmonės mano esą geresni už kitus ir galintys spręsti apie savo artimo moralines vertybes. Kaip? Kilus nesutarimams jie mano, kad priešininką pataisyti beviltiška. Kitokios nuomonės asmenį kai kas laiko nevertu dėmesio ir net nemano atsiprašyti. Taip konfliktai lieka neišspręsti.

Išdidumas, tarsi barikada, užkertanti kelią eismui, dažnai neleidžia pasiekti taikos. Tad jeigu priešiniesi pastangoms susitaikyti, tu galbūt kovoji su išdidumu. Kaip galėtum jį įveikti? Ugdydamasis priešingą savybę — nuolankumą.

Ugdykis nuolankumą

Biblijoje nuolankumas — labai brangintina savybė. „Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas.“ (Patarlių 22:4) Psalmyno 138:6 (Brb) rašoma, kaip Dievas žiūri į nuolankius ir kaip į išdidžius žmones: „Nors Viešpats yra aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį, o išpuikėlį pažįsta iš tolo.“

Daugeliui žmonių nuolankumas — tarsi savęs pažeminimas. Toks, regis, ir pasaulio valdovų požiūris. Nors ištisos tautos paklūsta politinių lyderių valiai, šie nenori nuolankiai pripažinti savo klaidų. Išgirsti iš kokio vadovo „atsiprašau“ — retas įvykis. Kai vienas buvęs valstybės pareigūnas neseniai atsiprašė padaręs klaidą, dėl kurios įvyko pražūtinga nelaimė, jo žodžiai pateko į pirmuosius laikraščių puslapius.

Nuolankus žmogus nemano apie save per daug gerai, nėra išdidus. Ši savybė apibūdina paties asmens požiūrį į save, o ne kitų požiūrį į jį. Pripažinti savo klaidas ir nuoširdžiai prašyti atleidimo nėra pažeminimas; priešingai, tai pakelia žmogaus reputaciją. Biblijoje sakoma: „Prieš  sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja, prieš pagerbimą eina nuolankumas.“ (Patarlių 18:12, Brb)

Apie politikus, neatsiprašančius už savo klaidas, vienas apžvalgininkas pasakė: „Deja, jų manymu, tai pripažinti būtų silpnumo požymis. Silpni ir nepatikimi žmonės vargu ar kada nors pasako ‘atsiprašau’. O didžiadvasiai ir drąsūs nebijo pasakyti ‘aš suklydau’.“ Tas pats tinka ne vien politikams. Jeigu stengiesi išdidumą pakeisti nuolankumu, tavo galimybės pasiekti taiką daug didesnės. Tai patvirtina vienos šeimos patirtis.

Dėl nesusipratimo tarp Džuli ir jos brolio Viljamo atsirado įtampa. Užpykęs ant sesers ir jos vyro Džozefo, Viljamas nutraukė su jais visus ryšius. Netgi grąžino jų kadaise duotas dovanas. Ilgainiui iš artimų santykių liko tik kartėlis.

Tačiau Džozefas nusprendė pritaikyti Mato 5:23, 24. Jis pabandė romiai kreiptis į svainį ir siuntė jam laiškus, atsiprašydamas už įžeidimą. Be to, ragino žmoną atleisti savo broliui. Laikui bėgant Viljamas suprato, kad Džuli su Džozefu nuoširdžiai trokšta susitaikyti, ir jo požiūris sušvelnėjo. Viljamas ir jo žmona susitikę su Džuli bei Džozefu vieni kitų atsiprašė, apsikabino ir atnaujino bendravimą.

Jeigu trokšti išspręsti konfliktą su kitu asmeniu, kantriai taikyk Biblijos mokymus ir stenkis susitaikyti. Jehova tau padės. Tau irgi gali išsipildyti jo žodžiai, pasakyti senovės Izraeliui: „O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė.“ (Izaijo 48:18)

[Išnašos]

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Atsiprašydami galime atkurti taikius santykius