„Esate brangiai nupirkti“

„Esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą.“ (1 KORINTIEČIAMS 6:20)

1, 2. a) Kaip Mozės įstatymas liepė elgtis su vergais izraelitais? b) Ką rinkdavosi vergas iš meilės savo šeimininkui?

„SENIAU vergovė buvo labai paplitusi ir įprasta, — rašoma viename Biblijos žodyne. — Egipto, Graikijos ir Romos ekonomika rėmėsi vergų darbu. Pirmajame amžiuje, tai yra jau krikščioniškaisiais laikais, vergavo kas trečias Italijos ir kas penktas kitų šalių gyventojas“ (Holman Illustrated Bible Dictionary).

² Nors vergų buvo ir senovės Izraelyje, Mozės įstatymas gynė vergaujančių hebrajų teises. Pavyzdžiui, pagal Įstatymą izraelito vergystė trukdavo ne ilgiau kaip šešerius metus. Septintaisiais jam turėjo būti „duota laisvė be išsipirkimo“. Vadovaujantis tokiais nurodymais, su vergais elgtasi sąžiningai ir humaniškai. Ne veltui Mozės įstatyme buvo netgi toks potvarkis: „Jei vergas pasako: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną ir vaikus, aš nenoriu būti laisvas’, šeimininkas nuves jį pas teisėjus, pastatys prie durų ar durų staktos, ir šeimininkas yla perdurs jam ausį. Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą.“ (Išėjimo 21:2-6; Kunigų 25:42, 43; Pakartoto Įstatymo 15:12-18)

3. a) Kam vergauti pasirinko pirmojo amžiaus krikščionys? b) Iš kokių paskatų tarnaujame Dievui?

³ Tokia savanoriška vergystė — tarsi įvaizdis, rodantis, kokie vergai yra tikrieji krikščionys. Štai Biblijos rašytojai Paulius, Jokūbas, Petras ir Judas vadino save Dievo ir Kristaus vergais. (Titui 1:1, Jr; Jokūbo 1:1, Jr; 2 Petro 1:1, Jr; Judo 1, Jr) Paulius priminė Tesalonikos krikščionims: „Jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo, trokšdami  tarnauti [„vergauti“, NW] gyvajam, tikrajam Dievui.“ (1 Tesalonikiečiams 1:9) Kas tiems krikščionims įkvėpė norą tapti Dievo vergais? O dėl kokios priežasties vergas izraelitas atsisakydavo laisvės? Argi ne iš meilės savo šeimininkui? Krikščionis vergauja iš meilės Dievui. Pažinę ir pamilę tikrąjį gyvąjį Dievą, norime tarnauti jam „visa savo širdimi ir visa siela“. (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13) Tačiau kaip tampama Dievo ir Kristaus vergais? Ir kaip nuo to priklauso mūsų kasdieninis gyvenimas?

„Visa darykite Dievo garbei“

4. Kaip tampame Dievo ir Kristaus vergais?

⁴ Pasak žodynų, vergas — „teisėtoje kito nuosavybėje esantis ir visiškai jam paklūstantis žmogus“. Mes teisėtai priklausome Jehovai nuo tada, kai jam pasiaukojame ir pasikrikštijame. „Jūs nebepriklausote patys sau, — aiškina apaštalas Paulius. — Iš tiesų esate brangiai nupirkti.“ (1 Korintiečiams 6:19, 20) Ta kaina, be abejo, yra Jėzaus Kristaus išperkamoji auka, nes tik per ją Dievas pripažįsta mus savo tarnais — tiek pateptuosius krikščionis, tiek jų draugus, puoselėjančius žemiškąją viltį. (Efeziečiams 1:7; 2:13; Apreiškimo 5:9) Tad nuo savo krikšto „priklausome Jehovai“. (Romiečiams 14:8, NW) Kadangi mes nupirkti brangiuoju Jėzaus Kristaus krauju, tampame ir jo vergais, taigi turime laikytis Kristaus įsakymų. (1 Petro 1:18, 19)

5. Kokia yra pirmučiausia mūsų, Jehovos vergų, pareiga ir kaip ją vykdome?

⁵ Vergai paklūsta šeimininkui. Mes vergaujame savanoriškai, iš meilės savo Šeimininkui. „Tai ir yra Dievo meilė, — rašoma 1 Jono 5:3, — vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.“ Vadinasi, meilę bei atsidavimą rodome klusnumu. Tai matyti iš visos mūsų elgsenos. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, — pasakė Paulius, — visa darykite Dievo garbei.“ (1 Korintiečiams 10:31) Kasdieniame gyvenime, net mažmožiuose, stengiamės  ‘vergauti Jehovai’. (Romiečiams 12:11, NW)

6. Kaip mūsų sprendimus lemia tai, kad vergaujame Dievui? Pateik pavyzdį.

⁶ Prieš imdamiesi vienokio ar kitokio sprendimo, rimtai apsvarstome, kokia tuo klausimu yra mūsų dangiškojo Šeimininko, Jehovos, valia. (Malachijo 1:6) Kartais apsispręsti ypač nelengva, ir tai mums išbandymas — ar paklusime Dievui. Vadovausimės jo patarimais ar elgsimės, kaip liepia mūsų ‘klastinga ir nenuspėjama’ širdis? (Jeremijo 17:9, NW) Jauna netekėjusi krikščionė Melisa buvo neseniai pasikrikštijusi, kai vienas vaikinas ėmė rodyti jai dėmesį. Atrodė geras žmogus, studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Tačiau susirinkimo vyresnysis Melisai priminė, jog išmintinga paklusti Jehovos įsakymui tuoktis „tik Viešpatyje“. (1 Korintiečiams 7:39; 2 Korintiečiams 6:14) „Nelengva buvo laikytis šio patarimo, — sako Melisa. — Tačiau nusprendžiau paklusti aiškiems Dievo nurodymams, nes jau buvau pasiaukojusi vykdyti jo valią.“ Jaunuolė pasakoja, kaip toliau viskas klostėsi: „Džiaugiuosi, kad paklausiau. Anas vaikinas greit nustojo studijuoti. Jei būčiau nenutraukusi santykių, dabar būčiau netikinčiojo žmona.“

7, 8. a) Kodėl nereikia pernelyg nuogąstauti, ar įtinkame aplinkiniams? b) Pateik pavyzdį, kaip galima įveikti žmonių baimę.

⁷ Mums, Dievo vergams, nevalia pasidaryti žmonių vergais. (1 Korintiečiams 7:23) Suprantama, nė vienas nenorėtume būti kitų nemėgstamas, tačiau privalome nepamiršti, kad krikščionių ir pasaulio normos skiriasi. Paulius klausė: „Ar aš ieškau žmonių palankumo...?“ Štai jo išvada: „Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.“ (Galatams 1:10) Mes juk negalime pasiduoti aplinkinių spaudimui ir stengtis jiems įsiteikti. O ką daryti, kai esame verčiami elgtis kaip pasaulis?

⁸ Pavyzdys — Ispanijoje gyvenanti jauna krikščionė Elena. Keletas jos bendraklasių  buvo donorai. Jie žinojo, kad Elena yra Jehovos liudytoja ir nei duoda, nei priima kraujo. Pasitaikius progai papasakoti apie savo pažiūras visai klasei, mergina mielai ėmėsi šios užduoties. „Tiesą sakant, jau iš anksto labai jaudinausi, — prisipažįsta Elena. — Bet gerai pasiruošiau ir net nustebau, kokia buvo reakcija. Pelniau daugelio bendramokslių pagarbą, o mokytojas pasakė esąs sužavėtas mano krikščioniškos tarnybos. Svarbiausia, jaučiau pasitenkinimą, kad apgyniau Jehovos vardą ir savo nuostatą aiškiai pagrindžiau Šventuoju Raštu.“ (Pradžios 9:3, 4; Apaštalų darbų 15:28, 29) Mes, Dievo ir Kristaus vergai, išties skiriamės nuo kitų. Bet daugeliu atvejų žmonės palankiai į mus žiūrės, jeigu būsime pasirengę apginti savo įsitikinimus pagarbiai. (1 Petro 3:15)

9. Ko pasimokome iš angelo, pasirodžiusio apaštalui Jonui?

⁹ Žinodami esą Dievo vergai laikysimės kukliai. Kartą apaštalą Joną tiek paveikė regėjime parodytos dangiškosios Jeruzalės didybė, kad parpuolė po kojų Dievo siųstajam angelui, norėdamas jį pagarbinti. „Žiūrėk, kad to nedarytum! — perspėjo angelas. — Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“ (Apreiškimo 22:8, 9) Koks puikus angelo pavyzdys visiems Dievo vergams! Kuris nors krikščionis gali turėti atsakingų pareigų susirinkime. Bet štai ką pasakė Jėzus: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.“ (Mato 20:26, 27) Mes, Jėzaus sekėjai, visi esame vergai.

„Padarėme, ką turėjome padaryti“

10. Pateik iš Šventojo Rašto pavyzdžių, kaip ištikimiems Dievo tarnams ne visada būdavo lengva vykdyti jo valią.

¹⁰ Netobuliems žmonėms ne visada lengva vykdyti Dievo valią. Pranašas Mozė tik nenoromis pakluso Jehovos prašomas eiti ir išvesti Izraelio sūnus iš Egipto vergovės. (Išėjimo 3:10, 11; 4:1, 10) Jona, įpareigotas paskelbti nuosprendį Ninevės gyventojams, „leidosi bėgti nuo Viešpaties Artumo į Taršišą“. (Jonos 1:2, 3) Baruchas, pranašo Jeremijo raštininkas, skundėsi nuovargiu. (Jeremijo 45:2, 3) Kaip tada, jeigu mūsų norai ar pomėgiai trukdo vykdyti Dievo valią? Atsakymą rasime aptarę vieną Jėzaus palyginimą.

11, 12. a) Trumpai atpasakok Jėzaus palyginimą, užrašytą Luko 17:7-10. b) Ko pasimokome iš Jėzaus palyginimo?

¹¹ Jėzus papasakojo apie vieną vergą, visą dieną ganiusį laukuose šeimininko bandą. Maždaug dvylika valandų sunkiai darbavęsis vergas grįžo namo, bet šeimininkas nepakvietė jo sėsti prie stalo skaniai pasisotinti. Priešingai, paliepė: „Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi.“ Vergas negalėjo pasirūpinti  savimi pirma nepasitarnavęs šeimininkui. Palyginimo pabaigoje Jėzus pasakė: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“ (Luko 17:7-10)

¹² Šiuo palyginimu Jėzus nenorėjo pasakyti, kad Jehova nevertina mūsų tarnystės. Biblijoje aiškiai rašoma: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“ (Hebrajams 6:10) Esminė mintis ta, kad vergui nepridera pataikauti sau ar sutelkti dėmesį į savo patogumus. Pasiaukodami Jehovai ir nutarę būti jo vergais, sutikome jo valią laikyti aukščiau už savąją ir asmeninius siekius derinti su Dievo valia.

13, 14. a) Kada tenka elgtis priešingai savo pačių polinkiams? b) Kodėl Dievo valią turime laikyti svarbiausia?

¹³ Reguliariai studijuoti Dievo Žodį bei „ištikimo ir protingo vergo“ leidinius reikia nemenkų pastangų. (Mato 24:45, Jr) Tai gali būti ypač nelengva, jei niekad nemėgome skaityti arba jeigu aptariami sudėtingesni klausimai — šis tas iš „Dievo gelmių“. (1 Korintiečiams 2:10) Tad ar nevertėtų asmeninėms Biblijos studijoms iš anksto paskirti laiką? Galbūt reikės savidrausmės sėsti ir atsidėjus pastudijuoti leidinius rūpima tema. Tačiau kaip kitaip išsiugdytume troškimą gauti ‘stipraus maisto, derančio subrendusiems’? (Hebrajams 5:14)

¹⁴ O kaip tada, kai po ilgos darbo dienos grįžtame namo pavargę? Gal tenka prisiversti eiti į krikščionių sueigą. Ir skelbti tiesą nepažįstamiems žmonėms galbūt atrodo priešinga mūsų natūrai. Net Paulius pripažino, jog kartais gerąją naujieną pranešame „ne savo valia“. (1 Korintiečiams 9:17) Tačiau visa tai darome todėl, kad Jehova — mūsų mylimas dangiškasis Šeimininkas — taip liepia. Argi kaskart nesijaučiame patenkinti ir atsigavę, kad nepagailėjome jėgų studijavimui, sueigoms, skelbimo tarnybai? (Psalmyno 1:1, 2; 122:1; 145:10-13)

Nesižvalgyk atgal

15. Kokį klusnumo Dievui pavyzdį paliko Jėzus?

¹⁵ Savo dangiškajam Tėvui geriausiai pakluso Jėzus Kristus. „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“, — pasakė Jėzus savo mokiniams. (Jono 6:38) Sielvartaudamas Getsemanės sode jis meldė: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mato 26:39)

16, 17. a) Kaip turime žiūrėti į tai, ką palikome? b) Kodėl galima teigti, kad Paulius tikroviškai įvertino savo galimybes pasaulyje, vadindamas jas „sąšlavomis“?

¹⁶ Jėzus Kristus nori, kad, apsisprendę būti Dievo vergais, ištikimai ir laikytumės duotojo žodžio. Jis pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ (Luko 9:62) Vergaudami Jehovai tikrai neturėtume nuolat žvilgčioti, ką esame palikę. Verčiau branginkime, ką įgijome pasirinkę tokią vergystę. Filipiečiams Paulius rašė: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.“ (Filipiečiams 3:8)

¹⁷ Pagalvok, ką Paulius laikė „sąšlavomis“ ir iškeitė į dvasinį Dievo vergo atlygį. Jis atsisakė ne tik pasaulio teikiamų  patogumų, bet ir galimybės tapti vienu iš judaizmo vadovų. Jeigu Paulius ir toliau būtų išpažinęs protėvių religiją, tikriausiai būtų iškilęs kaip Simeonas, mokytojo Gamalielio sūnus. (Apaštalų darbų 22:3; Galatams 1:14) Šis tapo vienu iš fariziejų vadovų. Nors ir apniktas kai kokių dvejonių, Simeonas atliko svarbų vaidmenį žydams sukilus prieš Romą 66—70 m. e. m. Per tą konfliktą jis, deja, buvo nužudytas galbūt fanatiškiausių sukilėlių, o gal romėnų.

18. Duok pavyzdį, rodantį, kokį pasitenkinimą teikia dvasinė veikla.

¹⁸ Daug Jehovos liudytojų seka Pauliumi. „Baigusi mokyklą vos po kelerių metų tapau vieno žymaus Londono advokato vyresniąja padėjėja, — pasakoja Džin. — Man patiko šis darbas, gaudavau gerą algą, bet širdis kuždėjo, kad Jehovai galėčiau tarnauti daugiau. Galiausiai atsisakiau pareigų ir tapau visalaike evangelizuotoja. Kokia laimė, kad šitaip apsisprendžiau, ir jau beveik 20 metų triūsiu visalaikėje tarnyboje! Ji praturtino mano gyvenimą labiau nei pats atsakingiausias sekretorės darbas. Koks pasitenkinimas matyti, kaip Jehovos Žodis pakeičia žmonių gyvenseną! Džiugu prisidėti prie tokios veiklos. Tai, ką aukojame Jehovai, nėmaž neprilygsta iš jo gaunamoms dovanoms.“

19. Kam turime būti pasiryžę ir kodėl?

¹⁹ Laikui bėgant mūsų aplinkybės gali keistis. Tačiau Dievui duotas pasiaukojimo įžadas lieka vis toks pat — tebesame Jehovos vergai. Jis leidžia mums patiems spręsti, kaip geriausiai galėtume panaudoti savo laiką, jėgas, talentus bei kita. Tie sprendimai ir parodo, kaip nuoširdžiai mylime Dievą ir kiek esame linkę aukotis. (Mato 6:33) Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, argi nereikėtų skirti Jehovai geriausia, ką turime? Paulius rašė: „Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali.“ (2 Korintiečiams 8:12)

„Turite savo vaisių“

20, 21. a) Kokį vaisių subrandina Dievo tarnai? b) Kaip Jehova apdovanoja tuos, kurie aukoja jam, kas geriausia?

²⁰ Vergavimas Dievui nėra priespauda. Priešingai, tai apsaugo nuo tokios vergijos, kuri prislegia ir atima laimę. „Išlaisvinti iš nuodėmės ir padaryti vergais Dievui, — rašė Paulius, — jūs turite savo vaisių, vedantį į pašventinimą, ir kaip baigtį — amžiną gyvenimą.“ (Romiečiams 6:22, Jr) Būdami Dievo vergai skiname šventumo vaisių, tai yra dorai elgiamės ir einame keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.

²¹ Jehova dosnus savo vergams. Matydamas, kad jo tarnystei aukojame, kas geriausia, Dievas atveria „dangaus langus“ ir išlieja „visokeriopą palaimą“. (Malachijo 3:10) Koks neblėstantis džiaugsmas priešaky — būti Jehovos vergais visą amžinybę!

Ar atsimeni?

• Kodėl tampame Dievo vergais?

• Kaip parodome, kad paklūstame Dievo valiai?

• Kodėl turime būti pasirengę laikyti Dievo valią svarbesne už savąją?

• Kodėl neturime ‘žvalgytis atgal’?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Savanoriška vergystė senovės Izraelyje — krikščionių vergavimo įvaizdis

[Iliustracija 17 puslapyje]

Pasikrikštiję tampame Dievo vergais

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Krikščionys Dievo valią laiko svarbesne už savąją

[Iliustracija 18 puslapyje]

Mozė nenoromis ėmėsi paskirtos užduoties