Gyvename nebe sau
Gyvename nebe sau
„[Kristus] yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų.“ (2 KORINTIEČIAMS 5:15)
1, 2. Koks Šventajame Rašte užrašytas Jėzaus įsakymas skatino pirmajame amžiuje jo sekėjus nepasiduoti savanaudiškumui?
TAI buvo paskutinis Jėzaus vakaras žemėje. Vos po keleto valandų jis atidavė gyvybę už visus tuos, kurie parodys juo tikį. Aną vakarą Jėzus savo ištikimiems apaštalams pasakė daug svarbių dalykų. Vienas jų — kaip reikia puoselėti savybę, kuria išsiskirs jo sekėjai. „Aš jums duodu naują įsakymą, — kalbėjo Jėzus, — kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:34, 35)
2 Tikrieji krikščionys privalo pasiaukojamai mylėti vienas kitą ir rūpintis bendratikių gerove labiau nei savąja. Jie netgi turi nesvyruodami „gyvybę už draugus atiduoti“. (Jono 15:13) Kaip pirmieji krikščionys žiūrėjo į šį naują įsakymą? Antrojo amžiaus rašytojas Tertulianas žymiajame veikale „Apologija“ minėjo, kad apie krikščionis kalbama: „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą ir net pasirengę mirti už bendratikius.“
3, 4. a) Kodėl reikia priešintis savanaudiškiems polinkiams? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?
3 Mes irgi privalome ‘nešioti vieni kitų naštas ir taip įvykdyti Kristaus įstatymą’. (Galatams 6:2) Deja, savanaudiškumas — viena iš didžiausių kliūčių paklusti Kristaus įstatymui ir ‘mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu, o savo artimą kaip save patį’. (Mato 22:37-39) Kadangi esame netobuli, mes linkę visą dėmesį sutelkti į save. Ši įgimta savybė dar labiau išryškėja dėl kasdieninės įtampos, konkurencingos aplinkos mokykloje, darbovietėje, vargano gyvenimo. Dabar egoizmas ypač įsikerojęs. Apaštalas Paulius perspėjo: „Paskutinėmis dienomis... žmonės bus savimylos.“ (2 Timotiejui 3:1, 2)
4 Į žemiškosios tarnystės pabaigą Jėzus savo mokiniams nurodė tris dalykus, padedančius nebūti savanaudžiais. Ką gi jis patarė daryti ir kaip tai pritaikyti?
Savanaudiškumą įveikti galime!
5. Ką Jėzus, skelbdamas šiaurės Galilėjoje, atskleidė savo mokiniams ir kodėl tai juos sukrėtė?
5 Kartą Jėzus skelbė gerąją naujieną šiaurės Galilėjoje, netoli Pilypo Cezarėjos. Ši rami, vaizdinga vietovė galbūt atrodė labiau tinkama poilsiauti, o ne pasiaukojamai darbuotis. Vis dėlto būtent čia Jėzus ėmė kalbėti mokiniams „turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“. (Mato 16:21) Kaip tie žodžiai turėjo sukrėsti mokinius, iki pat šio laiko tikėjusius, kad jų Vadovas įkurs savo Karalystę žemėje! (Luko 19:11; Apaštalų darbų 1:6)
6. Kodėl Jėzus griežtai subarė Petrą?
6 Petras, tuoj „pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: ‘Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!’“ Kaip reagavo Jėzus? „Jis atsisukęs subarė Petrą: ‘Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.’“ Kaip skyrėsi jųdviejų požiūriai! Jėzus noriai ėjo Dievo jam skirtu aukojimosi keliu, po keleto mėnesių atvedusiu į mirtį ant kančių stulpo. Petras siūlė nesiaukoti. „Būk geras sau“ (NW), — pasakė. Petro motyvai, be abejo, buvo kilnūs. Tačiau Jėzus subarė apaštalą, nes šis tuo metu leidosi paveikiamas Šėtono. Petras mąstė „ne Dievo, o žmonių mintimis“. (Mato 16:22, 23)
7. Kokius Jėzaus priesakus, užrašytus Mato 16:24, turi vykdyti jo mokiniai?
7 Panašių žodžių, kaip kad Petras ištarė Jėzui, galime išgirsti ir šiandien. Pasaulis dažniausiai skatina „palepinti save“ arba „rinktis lengviausią kelią“. O Jėzus ragino mąstyti visiškai kitaip. Jis mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kančių stulpą ir be perstojo teseka manimi.“ (Mato 16:24, NW) „Šie žodžiai skirti ne tiems, kurie dar nėra mokiniai“, — rašoma viename veikale, — bet apmąstyti mokinystės esmę priėmusiems Kristaus kvietimą“ (The New Interpreter’s Bible). Vadinasi, tikintiesiems būtina vykdyti tuos tris Šventajame Rašte užrašytus Jėzaus priesakus. Aptarkime kiekvieną atskirai.
8. Paaiškink, ką reiškia išsižadėti savęs.
8 Pirmiausia reikia išsižadėti savęs. Graikiškas žodis, išverstas „išsižadėti“, perteikia mintį, jog asmuo noriai atsisako egoistinių troškimų arba savo naudos. Tai nereiškia tik retkarčiais susilaikyti nuo kai kurių malonumų, bet ir nesiūloma būti asketu ar savimarša. Mes ‘nebepriklausome patys sau’ ta prasme, kad mielai aukojame gyvenimą ir visa, kas jame, Jehovai. (1 Korintiečiams 6:19, 20) Dėmesį koncentruojame nebe į save, o į Dievo tarnystę. Išsižadėti savęs — pasiryžti vykdyti Jehovos valią, net jeigu tai priešinga mūsų, netobulų žmonių, polinkiams. Besąlygišką atsidavimą Dievui parodome pasiaukojimu jam bei krikštu. Paskui visą gyvenimą stengiamės laikytis savo įžado.
9. a) Ką Jėzaus laikais simbolizavo kančių stulpas? b) Ką mums reiškia pasiimti savo kančių stulpą?
9 Antrasis priesakas — pasiimti savo kančių stulpą. Pirmajame amžiuje kančių stulpas simbolizavo kentėjimą, gėdą, mirtį. Anais laikais ant kančių stulpo nusikaltėliui vykdydavo mirties bausmę arba pakabindavo jį jau negyvą. Šiais žodžiais Jėzus pabrėžė, kad krikščionis turi būti pasirengęs ištverti persekiojimus ir panieką, net atiduoti gyvybę, nes jis nėra iš pasaulio. (Jono 15:18-20) Savo krikščioniškomis normomis išsiskiriame iš kitų, todėl pasaulis ‘šmeižia mus’. (1 Petro 4:4, Jr) Šitaip pasitaiko mokykloje, darbe, netgi šeimoje. (Luko 9:23) Tačiau esame nusiteikę iškęsti panieką, nes gyvename nebe sau. Jėzus pasakė: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mato 5:11, 12) Juk visų svarbiausia — Dievo palankumas.
10. Ką reiškia be perstojo sekti Jėzumi?
10 Trečia, ką prisakė Jėzus, — privalome be perstojo sekti juo. Viljamo Vaino aiškinamajame Naujojo Testamento žodyne rašoma, kad sekti reiškia būti bendrakeleiviu — „eiti tuo pačiu keliu“ (An Expository Dictionary of New Testament Words). Apaštalas Jonas pasakė: „Kas tvirtina esąs [Dieve], tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis [Kristus] vaikščiojo.“ (1 Jono 2:6) O kaip Jėzus vaikščiojo? Meilė dangiškajam Tėvui bei mokiniams saugojo jį nuo savanaudiškumo. „Kristus gyveno ne savo malonumui“, — rašė Paulius. (Romiečiams 15:3) Net būdamas pavargęs ir alkanas, Jėzus pirmiausia rūpindavosi kitais. (Morkaus 6:31-34) Be to, visas jėgas skyrė Karalystės skelbimo bei mokymo veiklai. Ar neturėtume juo sekti, uoliai vykdydami užduotį ‘rengti mokinius iš visų tautų žmonių ir mokyti laikytis visko, ką Jėzus įsakė’? (Mato 28:19, 20) Savo veikla Kristus paliko mums pavyzdį ir turime ‘eiti jo pėdomis’. (1 Petro 2:21)
11. Kodėl svarbu išsižadėti savęs, pasiimti savo kančių stulpą ir be perstojo sekti Jėzumi Kristumi?
11 Išsižadėti savęs, pasiimti kančių stulpą ir be perstojo sekti savo Pavyzdžiu itin svarbu. Taip darydami įveikiame savanaudiškumą — didelę kliūtį, trukdančią rodyti pasiaukojamą meilę. Jėzus pabrėžė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?“ (Mato 16:25, 26)
Negalime tarnauti dviem šeimininkams
12, 13. a) Kas rūpėjo jaunam valdininkui, kuris klausė Jėzų patarimo? b) Ką ir kodėl Jėzus patarė jaunuoliui?
12 Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Jėzus pasakė mokiniams, jog būtina išsižadėti savęs, vienas jaunas turtingas valdininkas atėjo pas jį ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus patarė ‘laikytis įsakymų’ ir keletą jų konkrečiai paminėjo. Jaunuolis pasakė: „Aš viso to laikausi.“ Šis žmogus tikriausiai buvo nuoširdus ir kiek galėdamas stengėsi paklusti Įstatymo nurodymams. Todėl jis pasiteiravo: „Ko dar man trūksta?“ Atsakydamas Jėzus davė jaunuoliui neprilygstamą pasiūlymą: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ (Mato 19:16-21)
13 Jėzus suprato: kad šis jaunas vyras galėtų tarnauti Jehovai visa siela, privalo atsikratyti to, kas reikalauja daug dėmesio, — savo turtų. Tikrasis Kristaus mokinys negali tarnauti dviem šeimininkams — „Dievui ir Mamonai“. (Mato 6:24) Jo „akis“ turi būti sveika — žvilgsnis sutelktas į dvasinius dalykus. (Mato 6:22) Atsisakyti turto ir išdalyti jį vargšams reikia pasiaukojimo. Už tokią auką Jėzus pasiūlė anam valdininkui didžiulę galimybę — kaupti lobį danguje ir taip pasiekti amžinąjį gyvenimą, o galiausiai valdyti su Kristumi danguje. Bet turtuolis nebuvo linkęs išsižadėti savęs. „Jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.“ (Mato 19:22) Kiti Jėzaus sekėjai pasielgė antraip.
14. Kaip keturi žvejai reagavo į Jėzaus pasiūlymą sekti juo?
14 Maždaug porą metų prieš tą pokalbį Jėzus pakvietė būti jo sekėjais keturis žvejus — Petrą, Andriejų, Jokūbą ir Joną. Tuo laiku du žvejojo, o kiti du taisė tinklus. Jėzus jiems tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Visi galop paliko savo verslą ir tapo Jėzaus sekėjais iki pat gyvenimo pabaigos. (Mato 4:18-22)
15. Kaip viena mūsų laikų Jehovos liudytoja aukojosi norėdama sekti Jėzumi?
15 Šiandien daugelis krikščionių seka ne to jauno turtuolio, o anų keturių žvejų pavyzdžiu. Jie vietoj turtų, garbės, sėkmingos karjeros siekio aukojasi Jehovos tarnybai. „Būdama dvidešimt dvejų turėjau rimtai apsispręsti, — pasakoja Debora. — Jau maždaug pusę metų studijavau Bibliją ir norėjau pasiaukoti Jehovai, tačiau mano šeima stojo skersai kelio. Tėvai, multimilijonieriai, manė, kad tapdama liudytoja padarysiu jiems gėdą. Tad pasiūlė per 24 valandas apsispręsti, ką renkuosi — prabangų gyvenimą ar tiesą. Jei nenutrauksiu visų ryšių su liudytojais, neteksiu palikimo. Jehova padėjo teisingai pasirinkti ir davė jėgų laikytis žodžio. Jau praėjo 42 visalaikės tarnybos metai ir aš nėmaž nesigailiu, kad stojau į šį kelią. Atsisakiusi savanaudiško, malonumams skirto gyvenimo, kitaip nei mano šeimyniškiai, nejaučiu tuštumos, esu laiminga. Kartu su vyru padėjome daugiau nei šimtui žmonių sužinoti tiesą. Šie dvasiniai vaikai brangesni už materialines vertybes.“ Toks pat ir milijonų kitų Jehovos liudytojų požiūris. O tavo?
16. Kaip galime parodyti, kad gyvename nebe sau?
16 Trokšdami gyventi nebe sau, tūkstančiai Jehovos liudytojų triūsia visalaikiais Karalystės skelbėjais — pionieriais. Kiti, kuriems aplinkybės neleidžia dirbti šito darbo, puoselėja pionierišką dvasią ir, kiek pajėgia, remia Karalystės skelbimo veiklą. Tokios dvasios kupini ir tėvai, kurie negaili laiko ir noriai aukojasi stengdamiesi dvasiškai lavinti vaikus. Vienaip ar kitaip visi galime rodyti, jog Karalystė mums svarbiausia. (Mato 6:33)
Kieno meilė valdo mus?
17. Kas skatina mus aukotis?
17 Rodyti pasiaukojamą meilę nelengva. Bet pagalvok, kodėl turėtume taip daryti. Paulius rašė: „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad... vienas mirė už visus... Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.“ (2 Korintiečiams 5:14, 15) Būtent Kristaus meilė yra skatinamoji jėga. Koks rimtas motyvas gyventi nebe sau! Kadangi Kristus mirė už mus, ar nesijaučiame moraliai įpareigoti gyventi jam? Iš dėkingumo už didelę Dievo ir Kristaus meilę juk ryžomės pasiaukoti Dievui ir tapti Kristaus mokiniais. (Jono 3:16; 1 Jono 4:10, 11)
18. Kodėl verta gyventi pasiaukojamai?
18 Ar verta gyventi nebe sau? Kai minėtas turtingas valdininkas atmetė Kristaus siūlymą ir pasitraukė, Petras Jėzų paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ (Mato 19:27) Petras bei kiti apaštalai tikrai išsižadėjo savęs. Koks jų atlygis? Jėzus pirmiausia pasakė, kad šie valdys drauge su juo danguje. (Mato 19:28) Be to, paminėjo, kaip bus apdovanoti ir visi kiti jo sekėjai: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai... ir būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo.“ (Morkaus 10:29, 30) Mes gauname kur kas daugiau nei paaukojame. Argi mūsų dvasiniai tėvai, motinos, broliai, seserys nėra daug brangesni už viską, ko atsisakėme dėl Karalystės? Kieno gyvenimas buvo prasmingesnis — Petro ar ano turtingo valdininko?
19. a) Nuo ko priklauso tikroji laimė? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?
19 Žodžiais ir darbais Jėzus parodė, kad laimingas yra ne savanaudis, bet tarnaujantis kitam. (Mato 20:28; Apaštalų darbų 20:35) Jeigu gyvename nebe sau, o be perstojo sekame Jėzumi, jau dabar jaučiame didžiulį pasitenkinimą ir ateityje viliamės amžinojo gyvenimo. Kai išsižadame savęs, mūsų Savininku tampa Jehova. Vadinasi, esame Dievo vergai. Koks atlygis už šią vergystę? Kaip ji nulemia mūsų sprendimus? Tai aptarsime kitame straipsnyje.
Ar atsimeni?
• Kodėl turime nepasiduoti savanaudiškumui?
• Ką reiškia išsižadėti savęs, imti savo kančių stulpą ir be perstojo sekti Jėzumi?
• Kas skatina mus gyventi nebe sau?
• Kodėl verta gyventi pasiaukojamai?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 11 puslapyje]
„Būk geras sau, Viešpatie“
[Iliustracija 13 puslapyje]
Kas kliudė šiam jaunam valdininkui sekti Jėzumi?
[Iliustracijos 15 puslapyje]
Meilės kupina širdimi Jehovos liudytojai uoliai tarnauja Karalystės skelbėjais