Jehova suteikia Samsonui pergalę

KERŠTO ištroškę priešai išduria jam akis ir pristato kalėjime prie sunkaus darbo. Paskui atveda į pagonių šventyklą, kad linksmintų susirinkusią minią. Stovėdamas tūkstančių stebėtojų akivaizdoje, jis girdi patyčias. Šis kalinys — ne nusikaltėlis ir ne priešų kariuomenės vadas. Jis garbina Jehovą ir jau 20 metų teisia Izraelį.

Kaip Samsonas, pats stipriausias visų laikų žmogus, galėjo būti taip pažemintas? Kodėl nepadėjo stulbinama jėga? Kur slypėjo Samsono galios paslaptis? Ko ši istorija pamoko?

Jis „pradės laisvinti Izraelį“

Izraelitai buvo jau ne sykį nusigręžę nuo teisingo garbinimo. Todėl, kai jie „vėl darė, kas nedora Viešpaties akyse, ... Viešpats atidavė juos keturiasdešimčiai metų į filistinų rankas“. (Teisėjų 13:1)

Samsono istorija prasidėjo tada, kai bevaikė izraelito Manoacho žmona iš Jehovos angelo gavo žinią, jog susilauks sūnaus. „Skustuvas nepalies jo galvos, — nurodė angelas, — nes berniukas bus nazyras Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės laisvinti Izraelį iš filistinų rankų.“ (Teisėjų 13:2-5) Dar prieš užsimezgant Samsono gyvybei, Jehova numatė jam svarbią užduotį, todėl berniukas nuo kūdikystės turėjo būti nazyras, paskirtas tam tikrai šventai tarnybai.

Ji yra „tikroji mano akyse“

Samsonas augo ir „Viešpats jį laimino“. (Teisėjų 13:24) Sykį atėjęs pasakė tėvui ir motinai: „Timnoje tarp filistinų moterų pamačiau mergaitę. Prašyčiau gauti ją man žmona.“ (Teisėjų 14:2) Tėvai nustebo. Užuot laisvinęs Izraelį iš pavergėjų, sūnus panoro giminiuotis su jais vedybomis. Dievo įstatymas draudė vesti stabų garbintoją. (Išėjimo 34:11-16) Todėl tėvai paprieštaravo: „Argi  nėra mergaitės tarp tavo paties giminių ar visoje mūsų tautoje, kad turėtum imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų!“ Bet Samsonas atkakliai prašė tėvą: „Ją man paimk, nes ji yra tikroji mano akyse.“ (Teisėjų 14:3; Jr)

Kokia prasme tą filistinę Samsonas laikė „tikrąja“? Ne todėl, kad buvo „graži ar patraukli, — sakoma Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje, — bet kad per ją galėjo siekti tikslo“. Kokio? Teisėjų 14:4 paaiškinama: jis „ieškojo dingsties prieš filistinus“. Kai Samsonas suaugo, „Viešpaties Dvasia pradėjo veikti jame“, tai yra skatino imtis veiksmų. (Teisėjų 13:25, Brb) Dėl to filistinės žmonos Samsonas prašė Jehovos dvasios vedamas. Ši jėga vadovavo visą laiką, kai jis teisė Izraelį. Ar Samsonas surado dingstį prieš filistinus? Pirmiau apsvarstykime, kaip Jehova patikino jį, kad suteiks paramą.

Samsonas keliavo į Timną, kur gyveno jo būsimoji žmona. Kaip pasakojama Rašte, „prie Timnos vynuogynų staiga jį užpuolė jaunas liūtas. Viešpaties dvasia apėmė jį, ir jis perplėšė liūtą plikomis rankomis tarytum ožiuką“. Tokią nepaprastą jėgą Samsonas parodė būdamas vienas. Niekas šito nematė. Ar tuo Jehova norėjo patikinti nazyrą, kad šis įstengs atlikti Dievo paskirtą užduotį? Apie tai Biblijoje nerašoma. Bet Samsonas tikrai suvokė tą ypatingą jėgą esant ne savo, o Dievo. Veikdamas ateityje jis galėjo pasitikėti Jehovos pagalba. Sustiprintas atsitikimo su liūtu, „nuėjęs žemyn, jis kalbėjo tai moteriai. Ir ji buvo tikroji Samsono akyse“. (Teisėjų 14:5-7; Jr)

Praėjus kiek laiko grįždamas jos paimti Samsonas „pasuko iš kelio pasižiūrėti į liūto liekanas. Žiūri: liūto griaučiuose — bičių spiečius ir medus“. Prisimindamas tai, per vestuves jis užminė mįslę 30 filistinų pabrolių: „Iš ėdančiojo išėjo šis tas pavalgyti. Iš stipriojo išėjo šis tas saldaus.“ Jei įmins, Samsonas pažadėjo duoti jiems trisdešimt apatinių ir trisdešimt išeiginių drabužių. Jeigu ne, tiek pat turės duoti jie. Filistinai laužė galvas  tris dienas. Ketvirtą ėmė grasinti moteriai: „Išgauk iš savo vyro mįslės įminimą. Antraip sudeginsime tave ir tavo tėvo namus.“ Koks žiaurumas! Jeigu filistinai šitaip galėjo elgtis su savo tautiečiais, galime įsivaizduoti, ką patirdavo pavergti izraelitai! (Teisėjų 14:8-15)

Prigąsdinta moteris spaudė Samsoną atskleisti atsakymą. Gavusi jį, persakė pabroliams tuo parodydama, kad vyro nemyli ir nėra jam atsidavusi. Šie mįslę atspėjo ir Samsonas suprato kodėl: „Jei nebūtumėte arę mano telyčia, nebūtumėte mano mįslės įminę.“ Laukta dingstis pagaliau pasitaikė. „Tada jį apėmė Viešpaties dvasia, ir jis nuėjo į Aškeloną. Užmušęs trisdešimt miesto vyrų, nuvilko juos ir jų šventiškus drabužius atidavė įminusiems mįslę.“ (Teisėjų 14:18, 19)

Ar tuos vyrus Aškelone Samsonas nužudė dėl asmeninės nuoskaudos? Ne. Tai Dievas naudojosi juo kaip išrinktu gelbėtoju. Per Samsoną Jehova pradėjo kovą prieš žiaurius savo tautos engėjus. Kova turėjo tęstis. Kita dingstis atsirado Samsonui atėjus žmonos aplankyti.

Kovoja vienas

Grįžęs į Timną Samsonas išgirdo, kad uošvis jo žmoną atidavė kitam, neva žentas jos nekenčia. Tai, atrodė, suerzino Samsoną. Jis pagavo 300 lapių, surišo poromis, o tarp uodegų pritvirtino deglus. Paleistos lapės uždegė laukus, vynuogynus ir alyvmedžių giraites. Filistija neteko pagrindinių maisto šaltinių. Dėl to įtūžę filistinai Samsono žmoną ir jos tėvą sudegino. Toks žiaurumas Samsonui buvo dingstis keršyti, ir jis ištiko priešus baisiomis skerdynėmis. (Teisėjų 15:1-8)

Kodėl izraelitai nepadėjo tautiečiui, kad susivieniję nusimestų filistinų jungą? Ar jie suprato, kad Jehova Dievas laimina Samsoną? Vargu. Vengdami bėdos, 3000 Judo vyrų nuėjo suimti Dievo išrinkto vado ir atiduoti į priešo rankas. Bet išdavystė Samsonui buvo proga triuškinti pavergėjus. Filistinams atskubant „jį apėmė Viešpaties dvasia, virvės ant rankų tapo lyg sudegusios linų sruogos, ir raiščiai nutirpo“. Radęs asilo žandikaulį, jis užmušė juo tūkstantį priešų. (Teisėjų 15:10-15)

Samsonas šaukėsi Jehovos tardamas: „Tu pats suteikei savo tarno rankai šią didžią pergalę. Nejau dabar turiu mirti iš troškulio ir patekti į neapipjaustytųjų rankas?“ Jehova išgirdo Samsono maldą — „atvėrė... ertmę, ir iš jos ištryško vanduo. Jis atsigėrė, atgavo jėgas ir atgijo“. (Teisėjų 15:18, 19)

Samsonas buvo atsidavęs vienam tikslui — kovoti su Dievo priešais filistinais. Todėl atėjo į jų miestą, Gazą. Nakvynę susirado prostitutės namuose, bet jokių amoralių ketinimų neturėjo — tiesiog kitą nakvynės vietą priešų mieste vargu ar būtų radęs. Atsikėlęs vidurnaktį, nutvėrė miesto vartus su abiem jų stulpais ir išrovęs nunešė ant kalno prie Hebrono, maždaug už 60 kilometrų. Tai padarė su Dievo galybe, jo palaikomas. (Teisėjų 16:1-3)

Dėl neįprastų aplinkybių šventosios dvasios veikimas Samsono atveju buvo ypatingas. Ištikimi Dievo tarnai šiandien  gali pasitikėti tos pačios dvasios galia. Jėzaus žodžiais, Jehova tikrai „suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Luko 11:13)

Kodėl Jehova ‘pasitraukė nuo Samsono’?

Laikui bėgant Samsonas įsimylėjo moterį, vardu Delila. Filistinų valdovai taip troško atsikratyti Samsono, kad prikalbino ją padėti. Jie Delilai sakė: „Suviliok jį ir sužinok, kodėl jis toks stiprus ir kaip galėtume jį įveikti.“ Kaip kyšį kiekvienas iš penkių valdovų pasiūlė jai po „tūkstantį šimtą sidabrinių“. (Teisėjų 16:4, 5; Brb)

Jeigu sidabriniais jie vadino šekelius, tai visas kyšis — 5500 šekelių — buvo milžiniška suma. Abraomas už žmonos palaidojimo vietą sumokėjo 400 šekelių, o vergas kainuodavo tik 30. (Pradžios 23:14-20; Išėjimo 21:32) Kadangi penkių filistinų miestų valdovai papirko Delilą, o ne prašė padėti iš atsidavimo tautiečiams, ji tikriausiai buvo izraelitė. Šiaip ar taip, moteris kyšį priėmė.

Kamantinėjamas Samsonas tris kartus suklaidino Delilą, o ši triskart išdavė jį bandydama atiduoti į priešų rankas. „Diena po dienos ji ujo jį žodžiais ir taip jam įgriso, kad jis jautėsi mirtinai nuvargintas.“ Galiausiai Samsonas atskleidė tiesą: jam niekad nebuvo nukirpti plaukai. Jei būtų nuskustas, taptų silpnas kaip paprasti žmonės. (Teisėjų 16:6-17)

Tai buvo pražūtis. Delila gudriai veikdama pasiekė tikslą. Tačiau Samsono jėga nebuvo tiesiogiai plaukuose. Jie tik simbolizavo jo, kaip nazyro, ypatingą ryšį su Dievu. Kadangi Samsonas pats leido susidaryti aplinkybėms, kuriomis buvo nuskustas, ir taip pažeidė nazyratą, Jehova ‘nuo jo pasitraukė’. Filistinai suėmė jį, išdūrė akis ir įmetė į kalėjimą. (Teisėjų 16:18-21)

Kokia reikšminga pamoka! Santykius su Jehova turėtume labai branginti! Jei kaip nors pažeidinėtume krikščionišką priesaiką, kaip galėtume tikėtis Dievo palaimos?

„Leisk man mirti su filistinais!“

Nugalėję Samsoną filistinai džiūgavo ir dėkojo savo dievui Dagonui. Švęsdami pergalę, suimtą belaisvį jie atsivedė į Dagono šventyklą. Bet Samsonas žinojo tikrąją savo žlugimo priežastį. Jis suprato, kodėl Jehova paliko jį, ir atgailavo dėl klaidos. Kalėjime Samsonui ėmė ataugti plaukai. Ką jis dabar darys stovėdamas prieš tūkstančius filistinų?

Samsonas meldėsi: „Viešpatie Dieve, prašau, atsimink mane! Sustiprink mane, Viešpatie, dar kartą, kad atkeršyčiau filistinams vienu smūgiu už savo akis!“ Įsirėmęs į abi vidurines kolonas, kurios laikė pastatą, „iš visų jėgų [jas] pastūmė. Pastatas griuvo ant kunigaikščių ir ant visų jame buvusiųjų. Žuvusiųjų, kuriuos jis užmušė mirdamas, buvo daugiau negu tų, kuriuos užmušė gyvendamas“. (Teisėjų 16:22-30, Brb)

Jėga Samsonui neprilygo niekas. Jo darbai išties įspūdingi. Bet svarbiausia, Jehovos Žodyje Samsonas minimas tarp tų, kurie turėjo stiprų tikėjimą. (Hebrajams 11:32-34)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kur slypėjo Samsono galios paslaptis?