Ką Jėzaus Kristaus mokymai reiškia jums?

PERSKAIČIUS pirmąjį straipsnį ar ne akivaizdu, kad Jėzaus mokymai labai paveikūs? Vis dėlto svarbiausia pamąstyti, ką jie reiškia jums pačiam.

Jėzus mokė daug ko. Tos vertingos pamokos taikytinos visais gyvenimo atvejais. Pakalbėkime apie keletą jo patarimų: kokiems dalykams skirti pirmenybę, kaip ugdytis draugystę su Dievu, gražiai sutarti su kitais, spręsti sunkumus, vengti smurto.

Nusistatykite, kas jums svarbiausia

Dėl karštligiško šiandieninio gyvenimo tempo prarandame daug laiko ir jėgų, tad dvasiniai dalykai dažnai apleidžiami. Kaip pavyzdį paimkime vieną dvidešimtmetį jaunuolį, pavadinkime jį Tomu. Nors jis mielai kalbasi dvasinėmis temomis  ir daug iš to pasimoko, skundžiasi: „Ne visad galiu tam skirti laiko. Dirbu šešias savaitės dienas. Atsikvepiu tik sekmadienį. O juk dar turiu įvairiausių kitų pareigų. Jaučiuosi pervargęs.“ Jeigu ir jūsų padėtis panaši, verta pasidomėti, ko Jėzus mokė Kalno pamoksle.

Susirinkusiai miniai Jėzus Kristus kalbėjo: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas — už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?.. Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mato 6:25-33) Ko tai mus pamoko?

Jėzus anaiptol neskatino žiūrėti pro pirštus į savo ir šeimos būtiniausius poreikius. „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, — sakoma Biblijoje, — tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8) Tačiau Jėzus pažadėjo, kad, jeigu pirmenybę skirsime dvasiniams dalykams, Dievas tikrai suteiks, ko reikia. Tai pamoko mus pasirinkti, kas svarbiausia. Laikydamiesi šio patarimo, nepritrūksime džiaugsmo, nes „laimingi, kurie suvokia savo dvasinius poreikius“. (Mato 5:3, NW)

Ugdykitės draugystę su Dievu

Savo dvasinius poreikius suvokiantys žmonės žino privalą ugdytis gerus santykius su Dievu. O kaip mes su kuo nors susidraugaujame? Stengdamiesi geriau tą asmenį pažinti. Reikia negailėti laiko, kad sužinotume, kokia jo nuomonė, pažiūros, gebėjimai, laimėjimai, ką mėgsta, o ko ne. Taip turime puoselėti ir draugystę su Dievu. Būtina semtis apie jį tikrų žinių. Dėl savo mokinių Jėzus Dievą meldė: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją.“ (Jono 17:3) Taip, norint jausti artumą su Dievu, būtina gerai jį pažinti. O iš kur daugiau pažinsi, jei ne iš paties Jo įkvėpto Žodžio — Biblijos. (2 Timotiejui 3:16) Tad privalu skirti laiko Šventajam Raštui studijuoti.

Aišku, vien žinių nepakanka. Minėtoje maldoje Jėzus pasakė: „Jie laikėsi tavojo žodžio.“ (Jono 17:6) Reikia ne tik pažinti Dievą, bet ir vadovautis tuo pažinimu. Kaip kitaip galėtume tapti Dievo draugais? Argi stiprėtų mūsų draugystė su kokiu nors žmogumi, jei elgtumėmės priešingai jo įsitikinimams bei principams? Vadinasi, Dievo požiūris bei principai turi būti mūsų gyvenimo kelrodis. Aptarkime  porą jo principų, taikytinų mūsų santykiams su kitais.

Puoselėkite gerus santykius su kitais

Sykį Jėzus papasakojo trumpą istoriją norėdamas klausytojus pamokyti, kokie turi būti žmonių tarpusavio santykiai. Jis kalbėjo apie karalių, sumaniusį atsiskaityti su tarnais. Vienas jų buvo daug įsiskolinęs savo valdovui, bet neturėjo iš ko grąžinti. Karalius įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais, kad būtų sumokėta. Skolininkas, puolęs valdovui po kojų, maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs tarno, karalius dovanojo skolą. Bet vos išėjęs, vergas sutiko savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas menką sumą, ir ėmė reikalauti ją grąžinti. Nors draugas meldė palaukti, anas vergas įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Apie tai išgirdęs karalius supyko ir priekaištavo: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Valdovas įkalino nedėkingąjį vergą, kol sumokės visą skolą. Skatindamas pasimokyti iš šio pasakojimo, Jėzus tarė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ (Mato 18:23-35)

Kadangi esame netobuli, daug nusižengiame. Niekada nepajėgsime sugrąžinti Dievui tos didžiulės skolos, kuri susikaupė dėl ne vienos mūsų kaltės jam. Galime vien maldauti atleisti. Jehova Dievas pasiruošęs dovanoti visas mūsų nuodėmes, jei tik patys atleisime bendratikiams, kada šie mums nusižengia. Kokia įtaigi pamoka! Jėzus mokė sekėjus melsti: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ (Mato 6:12)

Šalinkite pačią problemų priežastį

Jėzus puikiai žinojo žmogaus prigimtį. Sprendžiant problemas, jis patardavo šalinti pačią jų priežastį. Pažiūrėkime du pavyzdžius.

„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme, — kalbėjo Jėzus. — O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme.“ (Mato 5:21, 22) Jėzus davė suprasti, kad žmogžudystės šaknys slypi giliau: problema ne pats smurtas, o smurtautojo širdies nuostata. Jeigu pagiežai, pykčiui žmogus nepasiduoda, kelias tyčiniam smurtui užkirstas. Laikantis tokio mokymo, kiek kraujo praliejimo galėtų būti išvengta!

O štai kaip Jėzus nurodė kitos skaudžios bėdos esmę. Susirinkusiai miniai jis kalbėjo: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin.“ (Mato 5:27-29) Jėzus mokė, kad tokia nuodėmė yra kur kas daugiau nei vien amoralus poelgis. Ji kyla iš sąmonės gelmių. Pradžių pradžia — nedori geismai. Jei žmogus nesileidžia pavergiamas netinkamų troškimų, bet „išlupa“ juos iš minčių, nebėra grėsmės, kad amoraliai pasielgs.

„Kišk kalaviją atgal“

Tą naktį, kai Jėzus buvo išduotas ir suimtas, vienas mokinys išsitraukė kalaviją norėdamas jį apginti. Jėzus paliepė:  „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Mato 26:52) Ryte Poncijui Pilotui Jėzus pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ (Jono 18:36) Argi tai nėra išmintinga?

Kaip pirmieji krikščionys žiūrėjo į Jėzaus priesaką nesigriebti smurto? Knygoje The Early Christian Attitude to War rašoma: „Kadangi jie [Jėzaus mokymai] draudė smurtauti ir žaloti kitus, visiškai aišku [buvo], jog ir į karą eiti neleistina... Pirmieji krikščionys paisė Jėzaus žodžių ir jo nurodymus būti švelniam, nepulti priešintis suprato tiesiogine prasme. Jų tikėjimas ir taikingumas buvo neatsiejami; jie griežtai smerkė kruvinus karus.“ Jeigu tie, kas tvirtino esą krikščionys, iš tikrųjų būtų laikęsi tokio mokymo, istorija būtų susiklosčiusi visiškai kitaip.

Visi Jėzaus mokymai jums naudingi

Mūsų aptarti Jėzaus mokymai — puikūs, paprasti, veiksmingi. Žinoti ir taikyti juos naudinga. *

Vadovautis pačiais išmintingiausiais žodžiais, kokius tik yra kalbėjusios žmogaus lūpos, jums mielai padės vietiniai Jehovos liudytojai. Prašom kreiptis į juos tiesiogiai arba parašyti jums tinkamu adresu iš nurodytųjų antrajame šio žurnalo puslapyje.

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

„Jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jums gali daug duoti Jėzaus mokymai