Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar ne per daug žinių?

Ar ne per daug žinių?

Ar ne per daug žinių?

Misionierių pora Vakarų Afrikos pajūryje stebi sidabru tviskantį mėnulį. „Kiek žmogus apie mėnulį žino ir ko dar nežino?“ — garsiai mąsto vyras.

Žmona atsiliepia: „Įsivaizduok, jei šitaip pro mūsų akis plauktų Žemė! Kiek joje sukaupta žinių ir kiek daug dar nežinoma! Tik pagalvok! Žemė sukasi apie Saulę, bet kartu juda visa Saulės sistema. Vadinasi, į tą patį visatos tašką galbūt niekada nesugrįšime. Orientuotis galime tik pagal kitus dangaus kūnus. Ir nors, regis, kai kas jau labai gerai ištirta, tiesą sakant, menkai tenutuokiame, kur iš tikrųjų esame!“

TAI tik kelios mintys apie esmines gyvenimo tiesas. O pažinimui ribų nėra. Suprantama, naujų žinių įgyjame kasdien. Tačiau kad ir kaip stengtumės, visko neaprėpsime.

Aišku, žmogus geba informaciją ne tik priimti, — vis geriau išmoksta ją ir saugoti, kaupti. Elektroninė technika jau leido surinkti ištisą žinių lobyną. Šiuolaikiniai standieji kompiuterių diskai tokie talpūs, kad jų atminties gebai apibūdinti reikia naujų matematinių terminų. Milžinišką informacijos kiekį (680 megabaitų) talpina net ir paprastas kompaktinis diskas, o skaitmeninis vaizdadiskis (kitaip vadinamas DVD) — septynis kartus daugiau! Kuriama ir dar talpesnių.

Informacinių technologijų galimybės, sakytum, beribės. Rotacinės mašinos neįtikėtinu greičiu spausdina laikraščius, žurnalus, knygas. Begalę faktų vienu pelės spustelėjimu atveria internetas. Naujienų tiek, kad žmogus toli gražu neįstengia visko įsisąmoninti. Vaizdžiai tariant, žinių yra ištisa jūra — turime išmokti joje plaukti, o ne bandyti viską sugerti. Informacijos pasiūla tikrai didelė, tad reikia būti išrankiems.

Ir dėl kitos priežasties turime būti išrankūs. Daug ko tiesiog neverta, net nepageidautina žinoti. Juk mūsų žinios — tai ne kas kita, kaip sąmonėje sukaupta informacija: gera ar bloga, naudinga ar žalinga. Keblumas dar ir tas, kad ne visi faktais laikomi dalykai tikri. Netgi didžiai gerbiami autoritetai klysta. Štai senovės Efezo raštininkas, žinomas kaip išmanus vyras, tvirtino: „Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!“ (Apaštalų darbų 19:35, 36) Nors šito, atrodo, niekas neginčijo, statula vis dėlto nebuvo numesta iš dangaus. Ne veltui Šventasis Raštas perspėja krikščionis saugotis tariamojo pažinimo. (1 Timotiejui 6:20)

Kol kas mūsų gyvenimas trumpas. Tai dar viena svarbi priežastis būti išrankiems. Visi, — ir jauni, ir seni, — daug ką norime išmokti, sužinoti, tačiau per savo gyvenimą nespėjame.

Ar bus kada nors kitaip? Gal kokia mokslo šaka gyvenimą leistų gerokai prailginti — net iki amžinybės? O gal toks mokslas jau ir dabar prieinamas? Tik ar kiekvienam? Ar sulauksim dienos, kai visa siūloma informacija bus teisinga? Misionierių pora, paminėta pradžioje, šiuos klausimus išsiaiškino. Atsakymą galite rasti ir jūs. Skaitykite kitą straipsnį ir sužinosite apie galimybę semtis žinių amžinai.