Suvargę, bet kupini vilties. Asamblėja pabėgėlių stovykloje

ŠIAURINIAME Kenijos pakraštyje, netoli Sudano sienos, įsikūrusi Kakumos stovykla. Joje glaudžiasi per 86000 pabėgėlių. Klimatas čia sausringas — dienomis karštis pasiekia net iki 50 laipsnių. Žmonės, neramumų priversti palikti savo šalį ir praradę namus, patys nesibodi smurtauti. Daugelis stovykloje temato juodą vargą. Bet kai kurie nestokoja vilties.

Tarp pabėgėlių yra Jehovos liudytojų, uoliai skelbiančių gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Priklauso jie nedidelei liudytojų bendruomenei, susibūrusiai Lodvare, 120 kilometrų į pietus nuo stovyklos. Kita artimiausia bendruomenė už aštuonių valandų kelio automobiliu.

Kadangi laisvai išvykti iš stovyklos pabėgėliams neleidžiama, jie negali dalyvauti ir Jehovos liudytojų asamblėjose bei kongresuose. Užtat buvo nuspręsta specialiąją vienadienę asamblėją surengti pačioje stovykloje.

Į šiaurinį Kenijos pakraštį

Padėti surengti asamblėją ryžosi penkiolika liudytojų iš Eldoreto miestelio, 480 kilometrų į pietus nuo stovyklos. Kelionė į sausringą šiaurinį šalies pakraštį labai sunki, bet vienas Biblijos studijuotojas pasiūlė savo mikroautobusą ir net pasamdė vairuotoją. Visi nuoširdžiai troško padrąsinti bei sustiprinti bendratikius.

Iš aukštumų Kenijos vakaruose grupė iškeliavo ankstyvą šaltą rytą. Duobėtas kelias per miškus ir dirbamus laukus kilo į kalną, paskui leidosi į karščiu alsuojančius brūzgynus. Dykvietėje matėsi ožkų bei kupranugarių bandos. Jas ganantys piemenys buvo apsirengę tautiniais drabužiais, daugelis turėjo lazdą bei lanką su strėlėmis. Po 11 valandų kelionės liudytojai pasiekė Lodvarą — įkaitusią, dulkėse skendinčią vietovę, kurioje gyvena beveik 20000 žmonių. Nuoširdžiai sutikti bendratikių, keliauninkai nusprendė šiek tiek pailsėti, kad atgautų jėgas savaitgalio veiklai.

Kitą rytą išsirengė pasižvalgyti po įdomiausias apylinkių vietas. Ypač norėjo aplankyti didžiausią Kenijoje Turkanos ežerą. Rodos, neišmatuojamos jo pakrantės apaugusios krūmynais,  o vandenyje knibždėte knibžda krokodilų — čia jų bene daugiausiai pasaulyje. Palei ežerą įsikūręs ir vienas kitas gyventojas. Vakarą svečiai maloniai praleido su vietos liudytojais teokratinės tarnybos mokyklos bei tarnybos sueigoje. Bendruomenė renkasi į gražią Karalystės salę, 2003-iaisiais pastatytą pagal liudytojų statybos programą šalims, turinčioms ribotus išteklius.

Specialioji vienadienė asamblėja

Sekmadienį laukė specialioji vienadienė asamblėja. Lodvaro liudytojų bendruomenės nariams kartu su svečiais į stovyklą leido įeiti aštuntą ryto. Liudytojai nekantravo vykti ten kuo greičiau. Keliu, vingiuojančiu per nykų kraštą, artėjome prie Sudano sienos. Šalikelėse stūksojo dantytos viršukalnės. Paskui atsivėrė vaizdas į Kakumos kaimą. Čia būta lietaus, tad kelias į stovyklą vietomis buvo apsemtas. Dauguma namų sumūryti iš paprastų molio plytų, dengti skarda arba brezentu. Etiopai, somaliai, sudaniečiai ir kiti stovykloje gyvena skyrium. Pabėgėliai entuziastingai sveikino svečius.

Asamblėja vyko mokymo centre. Piešiniai ant sienų bylojo apie pasibaisėtinas pabėgėlių sąlygas, tačiau tą dieną salėje sklandė viltis. Programa vyko anglų ir suahelių  kalba. Kai kurie broliai gerai mokėjo jas abi, tad sakydami kalbą ją patys ir vertė. Įžanginę kalbą „Ištirk savo simbolinę širdį“ pasakė stovykloje gyvenantis brolis iš Sudano. Kitas programos dalis pateikė keliaujantieji prižiūrėtojai.

Kiekvienoje asamblėjoje ypatingas įvykis — krikštas. Baigiantis krikšto kalbai visų akys nukrypo į atsistojusį vienintelį pasiruošusįjį krikštytis. Žilberas su tėvu gimtinę paliko 1994-aisiais, prasidėjus genocidui. Iš pradžių jiedu tikėjosi rasti saugų prieglobstį Burundyje, bet netrukus suprato, kad pavojus tebegresia. Žilberas pasitraukė į Zairą, paskiau į Tanzaniją, kartais slapstydamasis miškuose, ir galiausiai atsidūrė Kenijoje. Kai kalbėtojas jį pasveikino tapus Jehovos liudytojų bendruomenės nariu, daugelio akyse sužvilgo ašaros. Stovėdamas priešais 95 asamblėjos dalyvius, į abu jam užduotus klausimus Žilberas aiškiai, tvirtai suahelių kalba atsakė „Ndyjo!“ — „Taip!“ Padedamas kitų brolių Žilberas iškasė baseinėlį krikštui ir išklojo brezentu, kuriuo buvo apdengtas jo būstas. O parodydamas troškimą pasikrikštyti, tą rytą pats vienas kibiru prisinešė į jį vandens!

Viena iš įsimintiniausių ryto programos dalių buvo pabėgėlių liudytojų pasakojimai, kaip jie skelbė neįprastomis aplinkybėmis. Štai kaip vienas brolis užkalbino po medžiu besiilsintį vyrą:

„Sakykite, ar visada saugu sėdėti po medžiu?“

„Taip, — atsakė šis. Paskiau pridūrė: — Bet tik ne naktį.“

Brolis perskaitė jam Michėjo 4:3, 4 (Brb): „Kiekvienas saugiai sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, niekieno negąsdinamas.“ Paskui paaiškino: „Matote, Dievo naujajame pasaulyje bus saugu visada.“ Vyras priėmė leidinį Biblijai studijuoti.

Viena sesuo, atvykusi į Kakumą, neseniai buvo netekusi trijų artimų giminaičių. Apie stovykloje gyvenančius bendratikius ji kalbėjo: „Jie labai vargsta, tačiau išlaiko tvirtą tikėjimą. Čia liūdna vieta, bet liudytojai su džiaugsmu tarnauja Jehovai ir gyvena su juo taikoje. Mane tai irgi paskatino gyventi taikingai ir tarnauti Jehovai. Aš neturiu kuo skųstis!“

Vienadienė asamblėja praėjo labai greit. Baigiamojoje kalboje pranešėjas atkreipė dėmesį į tai, kad šiame sambūryje dalyvavo atstovai iš aštuonių šalių. Vienas liudytojas, gyvenantis stovykloje, pasakė, jog asamblėja — vienybės ir meilės tarp Jehovos liudytojų įrodymas pasidalinusiame pasaulyje. Jehovos liudytojai — tikra krikščionių brolija. (Jono 13:35)

 [Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]

PASIMETĘ SUDANO BERNIUKAI

Nuo 1983-iųjų, pilietinio karo pradžios Sudane, palikti namus buvo priversti penki milijonai žmonių. Tarp jų buvo ir apie 26000 pasimetusių vaikų. Dalis atsidūrė pabėgėlių stovyklose Etiopijoje ir ten pragyveno kone trejus metus. Kai teko bėgti vėl, jie klajojo dar metus — grįžo į Sudaną, o iš ten, užpuldinėjami kareivių, ginkluotų plėšikų ir žvėrių bei alinami ligų, pasiekė šiaurinį Kenijos pakraštį. Šią sunkią kelionę ištvėrė tik pusė vaikų. Galiausiai jie buvo įkurdinti Kakumos stovykloje. Paramos organizacijos tuos vaikus praminė pasimetusiais Sudano berniukais.

Dabar Kakumos pabėgėlių stovykla — daugiatautė. Joje gyvena pabėgėliai iš Sudano, Somalio, Etiopijos ir kitų šalių. Čia patekęs žmogus gauna būtiniausių medžiagų namo statybai ir brezento stogui apdengti. Du kartus per mėnesį kiekvienam skiriami 6 kilogramai miltų, kilogramas pupelių, truputis aliejaus bei druskos. Dauguma pabėgėlių šiek tiek davinio parduoda, kad galėtų įsigyti kitų būtiniausių dalykų.

Kai kurie pasimetę berniukai galiausiai susitiko su savo šeimomis arba buvo perkelti į kitas šalis. Bet pabėgėlių apgyvendinimo tarnybos duomenimis, „dar tūkstančiai liko dulkėtoje, pilnoje musių Kakumos pabėgėlių stovykloje. Čia jiems tenka visomis išgalėmis stengtis, kad prasimanytų duonos kąsnį ir bent kiek prasilavintų.“

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Refugees International

[Žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KENIJA

Kakumos stovykla

Turkanos ežeras

Lodvaras

Eldoretas

Nairobis

[Iliustracija 23 puslapyje]

Gyvenimo sąlygos stovykloje nepaprastai sunkios

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kakumos stovykloje vanduo normuojamas

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kenijos liudytojai ryžosi sunkiai kelionei į šiaurinį šalies pakraštį, kad padrąsintų brolius

[Iliustracija 24 puslapyje]

Misionierius verčia vietinio specialiojo pionieriaus sakomą kalbą

[Iliustracija 24 puslapyje]

Krikšto baseinėlis

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Vanduo normuojamas ir Kakumos pabėgėlių stovykla: Courtesy Refugees International