Mirusiųjų prisikėlimas — didingas ateities įvykis

TIKĖJIMAS prikėlimu nesvetimas daugelyje religijų. Korane, šventoje islamo knygoje, mirusiųjų prikėlimui skirta visa 75-oji sura (skyrius). Joje yra tokie žodžiai: „Prisiekiu Prisikėlimo Diena... Ar žmogus mãno, kad Mes negalime vėl surinkti jo kaulų?.. Žmogus klausia: ‘Kada gi ta Prisikėlimo Diena?’ ... Argi Jisai neturi galios įkvėpti gyvybę mirusiesiems?“ (Sura 75:1-6, 40)

„Zoroastrizmo išpažinėjai tiki galutine pergale prieš Blogį, visų mirusiųjų prisikėlimu, Paskutiniuoju Teismu ir ištobulinto pasaulio atidavimu doriesiems“, — teigiama enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica.

Kitas šaltinis — Encyclopaedia Judaica — prisikėlimą apibūdina kaip „įsitikinimą, kad galiausiai mirusiųjų kūnai bus atgaivinti, ir tie žmonės vėl gyvens žemėje“. Tačiau, kaip teigiama toje enciklopedijoje, painiavos įnešė vėliau judaizme prigijęs įsitikinimas apie nemirtingą sielą. Šaltinyje rašoma: „Mokymai apie mirusiųjų prisikėlimą ir sielos nemirtingumą iš esmės nesiderina tarpusavyje.“

Hinduistai tiki reinkarnacija, tai yra kad asmuo daug kartų atgimsta. Jei taip, žmogus turi turėti sielą, išliekančią po mirties. Šventoje hinduizmo knygoje Bhagavad-Gitoje sakoma: „Tai, kas persmelkia visą kūną — nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti nemirtingos sielos.“

Budizme, priešingai nei hinduizme, doktrinos apie nemirtingą sielą nėra. Tačiau dabar Tolimuosiuose Rytuose jau ir daugelis budistų tiki nemirtingos sielos persikūnijimu. *

Miglota mirusiųjų prisikėlimo samprata

Krikščioniškasis pasaulis laidojimo apeigose dažnai mini ir nemirštančią sielą, ir mirusiųjų prisikėlimą. Pavyzdžiui, Romos katalikų bažnyčios leidinyje Laidotuvių apeigos * siūloma melstis tokiais žodžiais: „Atlikdami krikščioniškąją mirusiojo palaidojimo pareigą, su pasitikėjimu melskime Dievą, kuriam visa gyvena, kad šio (šios) mūsų brolio (sesers) kūną, kurį šiandien laidojame silpną ir gendantį, prikeltų garbingą ir negendantį, o jo sielą įjungtų į šventųjų bei išrinktųjų eiles.“

Paskaičius šiuos žodžius gali kilti klausimas: ar Biblija moko apie mirusiųjų prisikėlimą,  ar apie nemirtingą sielą? Šią dilemą įdomiai komentuoja profesorius Oskaras Kulmanas, teologas iš Prancūzijos. Knygoje Immortality of the Soul or Resurrection of the Dead? (Sielos nemirtingumas ar mirusiųjų prisikėlimas?) jis teigia: „Krikščionių puoselėta mirusiųjų prisikėlimo viltis ir graikų tikėjimas sielos nemirtingumu yra du visiškai skirtingi mokymai... Nors vėliau krikščionybėje jie buvo vienas su kitu susieti, o šiandien eilinis krikščionis skirtumą tarp jų suvokia labai miglotai, nematau priežasties slėpti to, kas, mano ir daugumos kitų mokslininkų nuomone, yra tiesa... Visame Naujajame Testamente skelbiamas tikėjimas prisikėlimu... Mirusį, tai yra visiškai išnykusį asmenį, Dievas sukuria iš naujo ir taip grąžina į gyvenimą.“

Taigi nenuostabu, kad daugumai žmonių ryšys tarp mirties ir prisikėlimo atrodo labai painus. Išnarplioti jį padeda Šventasis Raštas, kuriame užrašyta žmogaus Kūrėjo — Dievo Jehovos — įkvėpta tiesa. Biblijoje aprašyti keli prikėlimo iš mirusiųjų atvejai. Patyrinėkime keturis tokius atsitikimus ir apsvarstykime, ką jie atskleidžia.

„Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius“

Laiške žydų kilmės krikščionims apaštalas Paulius rašė apie tikinčias moteris, kurios „atgavo prikeltus savo mirusiuosius“. (Hebrajams 11:35) Viena tokia, našlė, gyveno Sareptoje — finikiečių mieste netoli Sidono, Viduržemio jūros pakrantėje. Ji svetingai priėmė ir pamaitino Dievo pranašą Eliją, nors tada siautė baisus badas. Vėliau susirgo ir numirė moters sūnus. Elijas tuojau pat nusinešė berniuką ant aukšto, į kambarį, kuriame buvo apsistojęs, ir prašė Jehovos grąžinti vaikui gyvybę. Įvyko stebuklas — berniukas atgijo. Elijas atidavė jį motinai, tardamas: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas.“ Ką nudžiugusi moteris atsakė? „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras... ir kad Viešpaties žodis sklinda iš tavo lūpų.“ (1 Karalių 17:22-24)

Beveik už 100 kilometrų į pietus nuo Sareptos gyveno svetinga sutuoktinių pora, teikusi prieglobstį Elijo įpėdiniui — pranašui Eliziejui. Žmona buvo žinoma moteris Šunemo mieste. Ji su vyru įrengė Eliziejui kambarį savo namuose ant aukšto, kad šis turėtų kur apsistoti. Pora liūdėdavo, kad neturi vaikų, todėl apsidžiaugė, kai jiems gimė sūnus. Ūgtelėjęs berniukas mėgdavo kartu su tėvu ir pjovėjais eiti į laukus. Vieną dieną atsitiko nelaimė. Vaikas ūmai ėmė skųstis galvos skausmu. Tarno skubiai parneštas namo, ant motinos kelių jis numirė. Sielvarto draskoma moteris nutarė kreiptis pagalbos į Eliziejų. Pasiėmusi tarną, keliavo pas pranašą į šiaurės vakarus ligi Karmelio kalno.

Eliziejus tuoj pat išsiuntė savo tarną Gehazį, kuris nuvykęs pamatė, jog berniukas iš tiesų miręs. O kas atsitiko, kai šiek tiek  vėliau į Šunemą atskubėjo pats Eliziejus su vaiko motina? Antroje Karalių knygoje, 4 skyriuje, nuo 32 iki 37 eilutės pasakojama: „Eliziejus atėjo į namus. Žiūri, ant jo lovos guli berniukas — negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi Viešpačiui. Po to įlipo į lovą ir gulė ant vaiko. Jis priglaudė savo burną prie jo burnos, savo akis prie jo akių ir savo rankas uždėjo ant jo rankų. Eliziejui gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. Jis nulipo, perėjo kartą skersai išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: ‘Pašauk šunemietę.’ Šis pašaukė ją. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: ‘Pasiimk savo sūnų.’ Priėjusi ji puolė jam prie kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.“

Šunemietė, kaip ir našlė iš Sareptos, suprato, kad šitoks stebuklas negalėjo įvykti be Dievo galios. Tai Dievas suteikė šioms moterims didelį džiaugsmą, prikeldamas mirusius jų vaikus.

Jėzus irgi prikėlė mirusiuosius

Prabėgus maždaug 900 metų, prikėlimas iš mirusiųjų įvyko prie Naino gyvenvietės — šiek tiek į šiaurę nuo Šunemo. Jėzus Kristus su mokiniais keliavo iš Kafarnaumo. Prisiartinę prie Naino vartų jie sutiko laidotuvių procesiją — į kapus nešė vienturtį našlės sūnų. Jėzus paprašė moterį neverkti. O kas atsitiko paskui? Tai aprašė gydytojas Lukas: „Priėjęs [Jėzus] palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: ‘Jaunuoli, sakau tau: kelkis!’ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.“ (Luko 7:14, 15) Stebuklo liudininkai iš džiaugsmo šlovino Dievą. Garsas apie šį prisikėlimą pasiekė pietuose esančią Judėją ir kitas sritis. Jonui Krikštytojui apie stebuklą papasakojo jo mokiniai. Tada Jonas pasiuntė juos paklausti Jėzų, ar šis esąs ilgai lauktasis Mesijas. Jėzus jiems atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“ (Luko 7:22)

Iš visų Jėzaus padarytų prikėlimo stebuklų geriausiai žinomas jo bičiulio Lozoriaus prikėlimas. Įsimintina, kad nuo Lozoriaus mirties iki Kristaus atvykimo į Betaniją praėjo nemažai laiko — keturios dienos. Kai  Jėzus liepė nuo įėjimo į kapą nuristi akmenį, Morta įspėjo jį: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ (Jono 11:39) Tačiau netgi akivaizdus Lozoriaus kūno irimas nesutrukdė prikelti jį iš mirties. Jėzui paliepus, „numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule“. Vėlesni Jėzaus priešų veiksmai patvirtino, kad po prikėlimo iš mirties jis buvo tas pats daugelio pažinotas Lozorius. (Jono 11:43, 44; 12:1, 9-11)

Kaip galėtume šiuos keturis stebuklus apibendrinti? Kiekvienas mirusysis grįžo į gyvenimą kaip ta pati asmenybė. Netgi artimiausiems giminaičiams buvo akivaizdu, jog prisikėlė tas pats žmogus, kurį jie gerai pažinojo. Nė vienas iš prikeltųjų nepasakojo apie kokius nors pojūčius esant mirties būsenoje. Nė vienas nesakė, kad būtų nukeliavęs į kitą pasaulį. Visi grįžo į gyvenimą, atrodo, geros savijautos. Mirtis jiems buvo tarsi miegas, iš kurio greitai pabudo. Būtent taip mirtį apibūdino pats Jėzus. (Jono 11:11) Vis dėlto vėliau ar anksčiau visi šie prikeltieji numirė.

Ateityje — nuostabus susitikimas su mirusiais artimaisiais

Kartą po tragiškos Oveno žūties, minėtos ankstesniame straipsnyje, berniuko tėvas užsuko pas vieną kaimyną. Jo dėmesį patraukė ant stalo gulintis lapelis, kuriame Jehovos liudytojai kvietė ateiti išklausyti viešosios kalbos. Vyriškį iškart sudomino pavadinimas: „Kur yra mirusieji?“ Juk būtent tai ir nedavė jam ramybės! Oveno tėvas nuėjo pasiklausyti kalbos ir Biblijos tiesa jį labai paguodė. Vyriškis sužinojo, kad mirusiesiems nereikia kentėti. Jie nei kankinami pragaro ugnyje, nei imami pas Dievą tapti angelais — Ovenas kaip ir kiti miega kapuose, iki ateis laikas didingam stebuklui — mirusiųjų prisikėlimui. (Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, Brb)

Jeigu jūsų šeimos neaplenkė skaudi netektis, ir — panašiai kaip Oveno tėvas — mąstote apie tai, kur po mirties yra jums brangus žmogus, ar kada nors vėl jį pamatysite, skatiname daugiau pasidomėti Biblijos mokymu apie mirusiųjų prisikėlimą. Galbūt norisi sužinoti: „Kada jis prasidės? Ar prikelti bus visi žmonės?“ Šie ir kiti klausimai nagrinėjami tolesniuose straipsniuose.

[Išnašos]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Per Eliziejų Jehova prikėlė šunemietės sūnų

[Iliustracija 5 puslapyje]

Elijas prašė Jehovos grąžinti berniukui gyvybę

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jėzus prie Naino prikėlė našlės sūnų

[Iliustracija 7 puslapyje]

Per prisikėlimą žmonės vėl pamatys savo artimuosius