Mokymas apie prikėlimą reikšmingas tau

„Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas.“ (APAŠTALŲ DARBŲ 24:15)

1. Kaip žydų teismo taryboje buvo iškeltas klausimas apie prikėlimą?

BAIGDAMAS trečią misionierišką kelionę 56 m. e. m., apaštalas Paulius atvyko į Jeruzalę. Suimtas romėnų, jis stojo prieš aukščiausiąjį žydų teismą — sinedrioną. (Apaštalų darbų 22:29, 30) Apžvelgęs teismo narius, Paulius pamatė, kad tarp jų buvo sadukiejų ir fariziejų. Šios dvi religinės grupės visiškai nesutarė vienu klausimu: sadukiejai neigė mirusiųjų prikėlimą, o fariziejai pripažino. Norėdamas išsakyti, kuo tiki pats, Paulius pareiškė: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį.“ Po šitų žodžių kilo sumaištis. (Apaštalų darbų 23:6-9)

2. Kodėl Paulius buvo pasirengęs ginti savo tikėjimą prikėlimu?

² Prieš daug metų, keliaudamas į Damaską, Paulius matė regėjimą ir girdėjo Jėzaus balsą. Paulius tada net paklausė: „Ką man daryti, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti.“ Atvykusį jį susirado paslaugus Kristaus mokinys Ananijas. „Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, — paaiškino jis, — kad pažintum jo valią, išvystum Teisųjį [prikeltąjį Jėzų] ir išgirstum jo balsą iš jo burnos.“ (Apaštalų darbų 22:6-16) Taigi nieko nuostabaus, kad Paulius buvo pasirengęs ginti savo tikėjimą prikėlimu. (1 Petro 3:15)

Prikėlimo viltis skelbiama viešai

3, 4. Kaip Paulius gynė mokymą apie prikėlimą ir ko iš jo pavyzdžio galime pasimokyti?

³ Praėjus kiek laiko Paulius stojo prieš valdytoją Feliksą. Žydams atstovaujantis oratorius Tertulas tada apkaltino apaštalą esą šis yra atskalos vadovas ir kursto maištą. Į tai Paulius atvirai pasakė: „Tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala.“ Paskui perėjo prie esminės minties: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas.“ (Apaštalų darbų 23:23, 24; 24:1-8, 14, 15)

⁴ Po dvejų metų Paulių apklausė Felikso įpėdinis Porcijus Festas, dalyvaujant karaliui Erodui Agripai. Festas paaiškino, jog skundėjai prikaišioja Pauliui dėl „kažkokio mirusio Jėzaus“, kurį šis tvirtina „esant gyvą“. Gindamasis apaštalas paklausė: „Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?“ Paskui pareiškė: „Dievo padedamas,  iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims.“ (Apaštalų darbų 24:27; 25:13-22; 26:8, 22, 23) Paulius tvirtai gynė mokymą apie prikėlimą. Mes irgi galime įtikinamai liudyti, kad mirusieji bus keliami. Tačiau kokį atsakymą išgirsime? Galbūt panašų, kaip Paulius.

5, 6. a) Kaip atsiliepė žmonės girdėdami apaštalus skelbiant apie prikėlimą? b) Kas būtina norint įtikinamai liudyti apie prikėlimo viltį?

⁵ Pažiūrėkime, kas atsitiko anksčiau, per antrą Pauliaus misionierišką kelionę (maždaug 49—52 m. e. m.), kai jis skelbė Atėnuose. Samprotaudamas su žmonėmis, garbinančiais įvairias dievybes, apaštalas atkreipė jų dėmesį į Jėzų, Dievo paskirtą teisingai teisti visą pasaulį. Paulius pasakė, jog Dievas už jį laidavo prikeldamas iš numirusių. Kaip atsiliepė klausytojai? „Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ‘Apie tai paklausysime kitą kartą.’“ (Apaštalų darbų 17:29-32)

⁶ Panašiai buvo nutikę Petrui ir Jonui tuoj po 33 m. e. m. Sekminių. Ir tąkart nepasitenkinimą rodė sadukiejai. Apaštalų darbų 4:1-4 pasakojama, kad Petrui ir Jonui „kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu“. Tačiau kiti Jėzaus mokiniams pritarė. „Daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo maždaug iki penkių tūkstančių.“ Ir mes kalbėdami apie prikėlimo viltį išgirsime visokių nuomonių. Todėl tikėjimą šiuo mokymu turime nuolat stiprinti.

Kiek svarbu tikėti prikėlimu

7, 8. a) Remiantis laišku Korinto krikščionims, kada tikėjimas yra tuščias? b) Kodėl galima sakyti, kad teisinga prikėlimo samprata skiria tikruosius krikščionis nuo netikrų?

⁷ Patikėti prikėlimu nebuvo lengva. Kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys, pavyzdžiui, korintiečiai, tuo abejojo. Paulius jiems rašė: „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai.“ Šią tiesą Paulius parėmė faktais, jog prikeltas Kristus „pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių“, kurių dauguma tebegyveno. (1 Korintiečiams 15:3-8) Apaštalas toliau samprotavo: „Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ (1 Korintiečiams 15:12-14)

⁸ Vadinasi, mokymas apie prikėlimą toks svarbus, kad jo nepripažįstant mūsų tikėjimas beprasmis. Teisinga prikėlimo samprata tikrieji krikščionys iš esmės skiriasi nuo netikrų. (Pradžios 3:4; Ezechielio 18:4, Brb) Dėl to prikėlimas, pasak Pauliaus, yra krikščionybės ‘pradinis mokymas’. O mes turime būti pasiryžę  ‘veržtis prie tobulumo’. Taip ir darysime, „jei Dievas leis“. (Hebrajams 6:1-3, Brb)

Prikėlimo viltis

9, 10. Ką Biblijoje reiškia žodis „prisikelti“?

⁹ Kad mūsų tikėjimas prikėlimu taptų dar tvirtesnis, apsvarstykime tokius klausimus: apie kokį prikėlimą kalbama Biblijoje? kaip mokymas apie prikėlimą iškelia Jehovos meilę? Taip labiau suartėsime su Dievu ir galėsime mokyti kitus. (2 Timotiejui 2:2; Jokūbo 4:8)

¹⁰ Graikiškas žodis, verčiamas „prisikelti“, paraidžiui reiškia „vėl atsistoti“. Kaip tai reikėtų suprasti? Remiantis Biblija, prikėlimo viltis yra įsitikinimas, kad mirusysis vėl gyvens. Jam vėl bus duotas kūnas — dvasinis arba fizinis, nelygu, dangiškas jo pašaukimas ar žemiškas. Kokią nepaprastą meilę, išmintį ir galią parodo Jehova, teikdamas tokią viltį!

11. Koks prikėlimas pažadėtas pateptiesiems Dievo tarnams?

¹¹ Jėzus ir jo pateptieji broliai prikeliami dvasiniu kūnu, kad galėtų tarnauti danguje. (1 Korintiečiams 15:35-38, 42-53) Jie drauge valdys Mesijo Karalystę, kuri atkurs žemėje rojų. Vyriausiojo Kunigo Jėzaus vadovaujami, pateptieji sudaro karališką kunigiją. Jiems karaliaujant, teisingame naujajame pasaulyje žmonija džiaugsis gerove, kurią laiduoja Kristaus išperkamoji auka. (Hebrajams 7:25, 26; 9:24; 1 Petro 2:9; Apreiškimo 22:1, 2) Dėl to žemėje tebesantys pateptieji trokšta likti ištikimi Dievui. Po mirties jie prikeliami nemirtingomis dvasinėmis esybėmis gyventi danguje. (2 Korintiečiams 5:1-3, 6-8, 10; 1 Korintiečiams 15:51, 52; Apreiškimo 14:13) Paulius rašė: „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo.“ (Romiečiams 6:5) Na, o kaip tie, kuriems skirta gyventi žemėje? Kaip prikėlimo viltis gali priartinti juos prie Dievo? Daug apie tai pasako Abraomo pavyzdys.

Prikėlimas ir draugystė su Jehova

12, 13. Kokią svarią priežastį tikėti prikėlimu turėjo Abraomas?

¹² Abraomas, pramintas „Dievo bičiuliu“, buvo nepaprasto tikėjimo vyras. (Jokūbo 2:23) Jo tikėjimą net tris kartus Paulius pamini Laiško hebrajams 11 skyriuje, kur išvardija daugelį ištikimų Dievo tarnų. (Hebrajams 11:8, 9, 17) Trečiąsyk jis atkreipia dėmesį, kaip Abraomas, tikėjimo skatinamas, klusniai sutiko paaukoti savo sūnų. Patriarchas neabejojo Jehovos pažadu, kad sėkla tikrai gims per Izaoką, net jei šiam tektų mirti. Abraomas „suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius“.

 ¹³ Pamatęs tokį tvirtą Abraomo tikėjimą, Jehova aukai vietoj Izaoko parūpino gyvulį. Vis dėlto tas įvykis atspindėjo prikėlimą, nes Paulius paaiškino: „[Abraomas] atgavo sūnų kaip įvaizdį.“ (Hebrajams 11:19) Beje, tikėti prikėlimu Abraomas turėjo svarią priežastį. Argi Jehova neatgaivino Abraomo ir Saros fizinių galių senatvėje, kad jiedu susilauktų sūnaus, Izaoko? (Pradžios 18:10-14; 21:1-3; Romiečiams 4:19-21)

14. a) Remiantis Hebrajams 11:9, 10, ko laukė Abraomas? b) Ko reikės, kad Abraomas galėtų džiaugtis naujuoju pasauliu? c) Kas mums būtina, norint patirti gerovę, kurią suteiks Karalystė?

¹⁴ Abraomas, Pauliaus žodžiais, buvo ateivis svetimoje žemėje ir gyveno palapinėse, laukdamas „miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“. (Hebrajams 11:9, 10) Tas miestas ne toks, kaip Jeruzalė, kur stovėjo Dievo šventykla, o įvaizdinis. Tai — dangiškoji Dievo Karalystė, kurią sudaro Jėzus Kristus ir 144000 jo bendravaldžių. Tie šlovingi pateptieji danguje kaip tik vadinami „šventuoju miestu — naująja Jeruzale“, Kristaus „nuotaka“. (Apreiškimo 21:2) Jehova 1914-aisiais Mesiją Jėzų pasodino į sostą danguje, liepdamas viešpatauti tarp savo priešų. (Psalmyno 110:1, 2, Jr; Apreiškimo 11:15) Kad išvystų Karalystės valdymo laiką, Dievo bičiulis Abraomas turės vėl gyventi. Norėdami džiaugtis naujuoju pasauliu, ir mes turėsime būti gyvi — kartu su milžiniška minia išlikti per Armagedoną ar būti pažadinti iš mirties. (Apreiškimo 7:9, 14) Tačiau kodėl galime neabejoti prikėlimu?

Prikėlimo laidas — Dievo meilė

15, 16. a) Kaip pirmoji Biblijos pranašystė laiduoja, jog prikėlimas bus? b) Kaip tikėjimas prikėlimu suartina mus su Jehova?

¹⁵ Mūsų artimi santykiai su mylinčiu dangiškuoju Tėvu, tvirtas kaip Abraomo tikėjimas bei klusnumas Dievo įsakymams leidžia tikėtis, kad Jehova paskelbs mus teisiais ir priims kaip draugus. Taip galėsime išvysti visa, ką nuveiks jo Karalystė. Prikėlimą ir draugystę su Dievu laiduoja jau pati pirmoji Biblijos pranašystė, užrašyta Pradžios 3:15 (Brb). Remiantis ja, Šėtonui bus sutrinta galva, tačiau sykiu įgelta į kulnį Dievo moters Sėklai. Tai reiškė Jėzaus mirtį ant kančių stulpo. Bet trečią dieną Dievas Jėzų prikėlė ir taip atvėrė galimybę visiškai pašalinti tą, „kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“. (Hebrajams 2:14)

¹⁶ Paulius primena, jog „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“. (Romiečiams 5:8) Vertindami tą nepelnytą gerumą, tikrai suartėsime su Jėzumi ir mūsų mylinčiu dangiškuoju Tėvu. (2 Korintiečiams 5:14, 15)

17. a) Kokią viltį turėjo Jobas? b) Kas Jobo 14:15 atskleidžiama apie Jehovą ir kokius jausmus tai sukelia?

 ¹⁷ Iki Kristaus gyvenęs dievobaimingasis Jobas irgi tikėjo prikėlimu. Šėtonas sukėlė jam daug skausmo. Tie, kurie atėjo neva guosti Jobo, net nepaminėjo prikėlimo, o Jobas išreiškė viltį: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ Paskui pridūrė: „Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti.“ Dar Jehovai jis sakė: „Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu.“ Be to, Jobas žinojo, ką jaučia mylintis Kūrėjas: „Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.“ (Jobo 14:14, 15) Taip, Jehova nekantriai laukia, kada galės prikelti visus savo ištikimuosius. Argi nesijaučiame dar artimesni su Jehova apmąstydami, kokią meilę ir nepelnytą gerumą jis rodo netobuliems žmonėms? (Romiečiams 5:21; Jokūbo 4:8)

18, 19. a) Kas buvo pažadėta Danieliui? b) Ką gvildensime kitame straipsnyje?

¹⁸ Pranašas Danielius, angelo pavadintas „brangiuoju žmogumi“, tarnavo Dievui visą gyvenimą. (Danieliaus 10:11, 19) 617 m. p. m. e. ištremtas į Babiloną, jis liko ištikimas Jehovai iki pat mirties, o mirė ne anksčiau kaip 536 m. p. m. e. (trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro valdymo metais), kai gavo iš Dievo regėjimą. (Danieliaus 1:1; 10:1) Tada Danielius vizijoje matė pasaulinių imperijų kaitą, pasibaigiančią didžiuoju suspaudimu. (Danieliaus 11:1—12:13) Negalėdamas gerai tų vaizdinių suprasti, pranašas paklausė jam kalbėjusio angelo: „Mano viešpatie, koks bus šių dalykų galas?“ Angelas paminėjo „pabaigos metą“ ir pasakė, jog tada „išmintingieji supras“. O kas laukė paties Danieliaus? „Eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje“, — pasakė angelas. (Danieliaus 12:8-10, 13) Vadinasi, Danielius sugrįš, kai per Kristaus valdymo tūkstantmetį bus keliami teisieji. (Luko 14:14)

 ¹⁹ Dabar netoli paskutinių dienų galas ir Kristaus valdymo tūkstantmetis daug arčiau nei tada, kai įtikėjome. Todėl verta pamąstyti: ar būsiu naujajame pasaulyje, ar galėsiu pabendrauti su Abraomu, Jobu, Danieliumi bei kitais Dievui ištikimais vyrais ir moterimis? Tikrai ten gyvensime, jei liksime ištikimi Jehovai ir klausysime jo įsakymų. Kitame straipsnyje toliau gvildensime prikėlimo temą ir sužinosime, kas bus prikelti.

Ar prisimeni?

• Kaip atsiliepė žmonės Pauliui skelbiant apie prikėlimo viltį?

• Kodėl mokymas apie prikėlimą parodo, kas tikrieji krikščionys ir kas ne?

• Kas liudija, kad Abraomas, Jobas ir Danielius tikėjo prikėlimu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Paulius įtikinamai kalbėjo apie prikėlimo viltį valdytojo Felikso akivaizdoje

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kodėl Abraomas tikėjo prikėlimu?

[Iliustracija 12 puslapyje]

Prikėlimo viltis guodė Jobą

[Iliustracija 12 puslapyje]

Danielius sugrįš, kai bus keliami teisieji