Maris — senoji dykumų pažiba

ĖJO 1934-ųjų sausis. Prancūzų archeologo Andrė Paro vadovaujama grupė Tel Hariryje, Eufrato pašonėje, netoli Sirijos miestelio Abu Kemalio, atkasė statulą su užrašu: „Lamgi Maris, Mario karalius, vyriausiasis Enlilio žynys.“ Radiniu jie negalėjo atsidžiaugti. „Kai atšventęs su draugais sėkmingą dieną grįžau miegoti, net truputį svaigo galva“, — sakė Paro.

Pagaliau atrastas Mario miestas! Kuo šis radinys vertingas Biblijos požiūriu?

Kuo šis miestas įdomus?

Nors iš senovės rašytinių šaltinių Maris jau ir anksčiau buvo žinomas, ilgą laiką niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jis yra. Šumerų raštininkai minėjo, kad viena dinastija, regis, kurį laiką valdžiusi net visą Mesopotamiją, buvo čia, Maryje, įkūrusi savo sostinę. Miestas stovėjo prie Eufrato — strategiškai geroje vietoje, nes čionai kirtosi prekybos keliai, jungiantys Persų įlanką su Asirija, Mesopotamija, Anatolija bei Viduržemio jūros pakrante. Per Marį gabendavo gana paklausias Mesopotamijoje prekes: medieną, metalus, akmenį. Mokesčiai už tas prekes Marį labai praturtino ir jis ėmė  viršų visame regione. Tačiau Siriją užkariavus Akado karaliui Sargonui, miestas savo viršenybės neteko.

Dar kokius 300 metų po Sargono pergalės Marį valdė karo vadai. Miestas kiek atsigavo. Tačiau viešpataujant Zimri Limui, paskutiniam valdovui, Maris buvo jau benykstąs. Zimri Limas savo imperiją bandė stiprinti žemių užkariavimais, sutartimis ir vedybų sąjungomis. Deja, apie 1760 m. p. m. e. Babilono karalius Hamurabis miestą užgrobė ir sugriovė, — anot Andrė Paro, padarė galą „civilizacijai, kuri senovės pasaulyje buvo vienas didžiųjų šviesulių“.

Hamurabio kariai pasistengė sulyginti Marį su žeme ir, patys to nežinodami, padarė didelę paslaugą šių laikų archeologams bei istorikams. Nuverstos nedegtų molio plytų sienos užklojo kai kuriuos pastatus net penkių metrų nuolaužų sluoksniu, tad visa, kas po jomis atsidūrė, kuo puikiausiai išsilaikė. Archeologai jau atkasė kelių šventyklų bei rūmų liekanas; rado galybę dirbinių ir visokių užrašų. Iš jų dabar galima daug spręsti apie senovės pasaulį.

Kodėl Mario griuvėsiai turėtų dominti mus? Nagi, pagalvokime, kada gyveno patriarchas Abraomas. Gimė jis 2018 m. p. m. e., praėjus 352 metams po pasaulinio tvano. Skaičiuojant nuo Nojaus, jo karta buvo dešimtoji. Dievo liepiamas Abraomas paliko gimtąjį Ūrą ir iškeliavo į Haraną. O sulaukęs 75-erių (1943 m. p. m. e.) iš Harano patraukė į Kanaaną. „Abraomo persikėlimas iš Ūro į Jeruzalę [Kanaano krašte] sutampa su Mario gyvavimo laikotarpiu“, — sako italų archeologas Paolas Matija. Taigi Mario atradimas įdomus tuo, kad leidžia geriau įsivaizduoti, kokioje visuomenėje ištikimas Dievo tarnas Abraomas gyveno. * (Pradžios 11:10—12:4)

Ką griuvėsiai byloja?

Religija Maryje, kaip ir visoje Mesopotamijoje, klestėte klestėjo. Tarnauti dievams buvo kiekvieno žmogaus pareiga. Sprendžiant kokį nors svarbų klausimą visada teirautasi dievų valios. Archeologai atrado šešių šventyklų liekanas. Tarp jų — Liūtų šventykla (manoma, skirta Daganui, Biblijoje vadinamam Dagonu), taip pat vaisingumo deivės Ištarės bei saulės dievo Šamašo šventovės. Kiekvienoje iš tų šventyklų kadaise stovėjo statula dievybės, kuriai čia atnašaudavo aukas ir melsdavosi. Šventykloje ant suolų garbintojai išrikiuodavo savo atvaizdus, kuriuose jie — besišypsančiais veidais, atsidėję maldai. Manyta, jog atvaizdas pratęsia garbinimo ritualą. Anot archeologo Paro, „kaip šiandieną katalikų  žvakutės, taip anuomet statulėlės pavaduodavo patį garbintoją“.

Įspūdingiausias atradimas Tel Haririo griuvėsiuose — didžiulio rūmų komplekso liekanos. Šitą karališkąjį dvarą imta vadinti paskutinio valdovo, Zimri Limo, vardu. Prancūzų archeologas Lui-Uigas Vansanas tvirtino, jog tai „senosios Rytų architektūros perlas“. Kompleksas užėmė pustrečio hektaro. Čia būta apie 300 kambarių ir vidinių kiemų. Netgi senovėje šie rūmai buvo laikomi vienu iš pasaulio stebuklų. „Garsas apie juos sklido taip plačiai, kad Ugarito karalius nuo Sirijos pakrantės nedvejodamas siuntė kokius 600 kilometrų į žemyno gilumą savo sūnų — vien tam, kad šis aplankytų ‘Zimri Limo namus’“, — knygoje Ancient Iraq (Senovės Irakas) rašo Žoržas Ru.

Į erdvų kiemą svečiai įžengdavo pro vienintelius vartus, kuriuos iš abiejų pusių saugojo tvirtovės bokštai. Paskutinis Mario karalius Zimri Limas sėdėdamas soste ant pakylos spręsdavo karinius, verslo ir diplomatinius reikalus, skelbdavo nuosprendžius, priimdavo lankytojus bei pasiuntinius. Svečiams apsistoti buvo specialiai paruošta kambarių. Karalius jiems keldavo ištaigingas vaišes. Į stalą būdavo patiekiama keptos arba virtos jautienos, avienos, gazelės mėsos, žuvies, paukštienos. Viską pagardindavo aštriais česnakų padažais. Dar galėdavai paragauti daržovių ir užsikąsti visokių rūšių sūrio. Desertui duodavo šviežių,  džiovintų arba cukruotų vaisių ir įmantrių formų pyragaičių. Troškulį svečiai malšindavo alumi, vynu.

Rūmuose pasirūpinta ir sanitarija. Archeologai atrado patalpų, kuriose būta terakotinių vonių ir paprastų išviečių. Grindys ir sienų apačia tose patalpose buvo dengta vandeniui nepralaidžiu bitumu. Nuotekos nubėgdavo specialiais plytiniais latakais. Bitumu dengti molio vamzdžiai net ir po 3500 metų tebėra tinkami eksploatuoti! Sykį, kai trys karališkojo haremo moterys mirtinai susirgo, buvo duota griežtų nurodymų. Kiekvienai ligonei skirtas karantinas. „Niekam nevalia gerti iš jos taurės, valgyti su ja nuo vieno stalo nei sėdėti, kur ji sėdi.“

Ką sužinome iš archyvų?

Andrė Paro su savo grupe atrado apie 20000 molinių lentelių, prirašytų akadų kalba. Tai visokie laiškai, valdžios bei verslo raštai. Kol kas viešai paskelbta tiktai trečdalis archyvų. Vis dėlto spausdintinė medžiaga sudaro jau 28 tomus. Kuo jie vertingi? „Prieš atrandant Mario archyvus apie Mesopotamijos ir Sirijos antrojo tūkstantmečio pradžios istoriją, kultūrą, kasdieninį gyvenimą nežinojome beveik nieko. Šitas atradimas leidžia parašyti ištisus istorijos skyrius“, — sako Mario archeologų misijos direktorius Žanas-Klodas Margeronas. Kiek galima iš atkastųjų archyvų sužinoti apie įvairias tautas, tai, Andrė Paro žodžiais tariant, „nepaprastai panašu [į] <...> Senojo Testamento pasakojimus apie Patriarchų periodą“.

Maryje surastos lentelės padeda geriau suvokti net kai kurias Biblijos eilutes. Pavyzdžiui, išaiškėjo, kad užgrobti priešo haremą „anuomet laikyta karaliui prideramu dalyku“. Vadinasi, ne atsitiktinai išdavikas Ahitofelis karaliaus Dovydo sūnui Abšalomui patarė sueiti su tėvo sugulovėmis. (2 Samuelio 16:21, 22)

Tel Hariryje nuo 1933-iųjų jau 41 kartą surengti archeologiniai kasinėjimai. Bet iki šiol iš 110 hektarų (būtent toks yra Mario plotas) tik 8 ištirta. Senoji dykumų pažiba tikriausiai pradžiugins dar ne vienu įdomiu atradimu.

[Išnaša]

[Žemėlapis 10 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Persijos įlanka

Ūras

MESOPOTAMIJA

Eufratas

MARIS

ASIRIJA

Haranas

ANATOLIJA

KANAANAS

Jeruzalė

Viduržemio jūra (Didžioji jūra)

[Iliustracija 11 puslapyje]

Šiame dokumente Mario karalius Iahdun Limas giriasi savo statybų darbais

[Iliustracija 11 puslapyje]

Atradus šią Lamgi Mario statulą galutinai išaiškėjo, kurioje vietoje slūgso Mario griuvėsiai

[Iliustracija 12 puslapyje]

Besimeldžiantis Mario valdininkas Ebih Ilis

[Iliustracija 12 puslapyje]

Ant šios rūmų pakylos galbūt stovėjo kokios nors dievybės statula

[Iliustracija 12 puslapyje]

Mario griuvėsiuose išlikę nedegtų molio plytų statiniai

[Iliustracija 12 puslapyje]

Vienas iš rūmuose buvusių vonios kambarių

[Iliustracija 13 puslapyje]

Plokštė, skirta Naram Sino, Mario užkariautojo, garbei

[Iliustracija 13 puslapyje]

Rūmų griuvėsiuose rasta apie 20000 dantiraščio lentelių

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

© Mission archéologique française de Tell Hariri - Mari (Syrie)

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 11 puslapyje]

Dokumentas: Musée du Louvre, Paris; statula: © Mission archéologique française de Tell Hariri - Mari (Syrie)

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 12 puslapyje]

Statula: Musée du Louvre, Paris; pakyla ir vonios kambarys: © Mission archéologique française de Tell Hariri - Mari (Syrie)

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 13 puslapyje]

Užkariautojo plokštė: Musée du Louvre, Paris; rūmų griuvėsiai: © Mission archéologique française de Tell Hariri - Mari (Syrie)