Mokėk nukęsti pikta
Mokėk nukęsti pikta
„Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, <...> būti kantriam [„nukęsti pikta“, NW].“ (2 TIMOTIEJUI 2:24)
1. Kodėl kartais krikščioniškoje tarnyboje susiduriame su šiurkščiais žmonėmis?
KAIP reaguoji, jeigu kas nors nepriima tavęs ar tavo atstovaujamos organizacijos? Apaštalas Paulius išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis žmonės bus „nemeilūs, <...> šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs“. (2 Timotiejui 3:1-5, 12) Tokių galbūt sutinki krikščioniškoje tarnyboje ar kitur.
2. Kaip Šventasis Raštas padeda mums išmintingai elgtis su tais, kurie svaidosi šiurkščiais žodžiais?
2 Bet ne visi užgauliotojai abejingi teisingumui. Galbūt dėl nepakeliamų sunkumų ar nevilties žmogus ima koneveikti pirmą pasitaikiusį. (Mokytojo 7:7) Be to, daugelis taip elgiasi todėl, kad jų namuose bei darbe plūstis įprasta. Krikščionims taip kalbėti netinka. Tačiau žinodami tokias žmonių aplinkybes galime juos suprasti. Kaip turėtume reaguoti į šiurkščius priekaištus? Patarlių 19:11 (Brb) sakoma: „Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja.“ O Romiečiams 12:17, 18 patariama: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta <...> Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.“
3. Kodėl mūsų taikingumas neatsiejamas nuo skelbiamos žinios?
3 Kad tikrai esame taikingi, parodome savo elgesiu: kalba, veiksmais, netgi veido išraiška ir balso tonu. (Patarlių 17:27) Siųsdamas apaštalus skelbti Karalystės, Jėzus patarė: „Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums.“ (Mato 10:12, 13) Mes nešame gerą naujieną. Biblijoje ji vadinama „taikos Evangelija“, „Dievo malonės Evangelija“, „gerąja naujiena apie Karalystę“. (Efeziečiams 6:15; Apaštalų darbų 20:24; Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Mūsų tikslas — ne kritikuoti žmogaus įsitikinimus arba ginčyti jo pažiūras, o pasidalinti gerąja naujiena iš Dievo Žodžio.
4. Ką galėtum pasakyti, kai kas nors, net neišklausęs, ko atėjai, tiesiai išrėžia, kad jam mūsų žinia nerūpi?
4 Duris atidaręs žmogus nė neišklausęs gali išrėžti, jog mūsų žinia jam nerūpi. Tada pamėginkime kreiptis į jį taip: „Aš tik norėjau paskaityti vieną trumpą Biblijos ištrauką.“ Galbūt jis neprieštaraus. O gal tiktų tokie žodžiai: „Ruošiausi jums papasakoti apie laiką, kai nebebus neteisybės ir visi mylės vieni kitus.“ Jei pašnekovas nesusidomi, pridurk: „Bet matau, kad pataikiau negeru laiku.“ Net jeigu tas asmuo atžarus, ar turime manyti, jog jis niekam vertas? Kad ir kokia būtų jo reakcija, nepamiršk Biblijos patarimo „su visais elgtis maloniai“, <...> „nukęsti pikta“. (2 Timotiejui 2:24; NW)
Jis elgėsi įžūliai, nes buvo suklaidintas
5, 6. Kaip Saulius elgėsi su Jėzaus sekėjais ir kodėl taip darė?
5 Pirmajame amžiuje nepakanta ir nuožmumu buvo pagarsėjęs vienas tarsietis, vardu Saulius. Biblijoje rašoma, kad jis ‘alsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius’. (Apaštalų darbų 9:1, 2) Vėliau Saulius pats prisipažino buvęs „piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas“. (1 Timotiejui 1:13) Nors kai kurie šio vyro artimieji, galimas dalykas, jau buvo tapę krikščionimis, štai ką jis darė Kristaus sekėjams: „Be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.“ (Apaštalų darbų 23:16; 26:11; Romiečiams 16:7, 11) Niekur nepasakyta, kad Jėzaus mokiniai būtų bandę su persekiotoju viešai aiškintis.
6 Kodėl Saulius buvo toks? Po daugelio metų pats tai paaiškino: „Taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.“ (1 Timotiejui 1:13) Jis buvo fariziejus, išauklėtas „griežtai pagal protėvių Įstatymą“. (Apaštalų darbų 22:3) Nors Sauliaus mokytojas Gamalielis pasižymėjo ganėtinai plačiomis pažiūromis, vyriausiasis kunigas Kajafas, su kuriuo šis tarsietis bičiuliavosi, buvo fanatikas — vienas iš vadų, rengusių sąmokslą nužudyti Jėzų Kristų. (Mato 26:3, 4, 63-66; Apaštalų darbų 5:34-39) Paskui Kajafas įsakė nuplakti apaštalus ir griežtai uždraudė jiems mokyti Jėzaus vardu. Jis vadovavo ir tam audringam sinedriono pasitarimui, po kurio visi išsitempė Steponą už miesto ir užmušė akmenimis. (Apaštalų darbų 5:27, 28, 40; 7:1-60) Saulius stebėjo šią egzekuciją, o vėliau gavo Kajafo įgaliojimą Damaske ieškoti Jėzaus sekėjų ir juos suiminėti. (Apaštalų darbų 8:1; 9:1, 2) Vyriausiojo kunigo veikiamas, Saulius neabejojo esąs uolus Dievo kovotojas, bet iš tikrųjų jo tikėjimas buvo klaidingas. (Apaštalų darbų 22:3-5) Dėl to jis ir nesuvokė, kad Jėzus yra tikrasis Mesijas. Saulius atsitokėjo tik tada, kai įvyko stebuklas, — kelyje į Damaską jam kalbėjo prikeltasis Jėzus. (Apaštalų darbų 9:3-6)
7. Kaip pasikeitė Saulius, kai kelyje į Damaską jį pasitiko Jėzus?
7 Netrukus Kristaus mokinys Ananijas buvo siųstas paliudyti Sauliui. Ar tu noriai būtum ėmęsis tokios užduoties? Ananijas nuogąstavo, bet nuėjo ir maloniai kalbėjosi su Sauliumi. Šis, paveiktas stebuklingo susitikimo su Jėzumi kelyje į Damaską, jau buvo visiškai kitoks. (Apaštalų darbų 9:10-22) Vėliau Saulius tapo apaštalu Pauliumi — uoliu krikščionių misionieriumi.
Romus, bet drąsus
8. Kaip Jėzus atspindėjo savo Tėvo požiūrį į blogybių pridariusius žmones?
8 Jėzus, uolus Karalystės skelbėjas, buvo romus, bet tiesą liudijo drąsiai. (Mato 11:29) Jis elgėsi kaip ir jo dangiškasis Tėvas, skatinantis nusidėjėlį palikti klystkelius. (Izaijo 55:6, 7) Matydamas, jog nuodėmiautojas stengiasi pasitaisyti, Jėzus pakeldavo jo dvasią. (Luko 7:37-50; 19:2-10) Jis neskubėdavo nė vieno teisti, bet kaip ir Tėvas rodydavo gerumą, pakantumą, kantrybę tikėdamasis, jog nusidėjėlis atsivers. (Romiečiams 2:4) Juk Jehova trokšta, kad visokie žmonės atgailautų ir būtų išgelbėti. (1 Timotiejui 2:3, 4, NW)
9. Ko galime pasimokyti iš to, kas Izaijo 42:1-4 išpranašauta apie Jėzų?
9 Evangelistas Matas rašė, kokius pranašystės žodžius Jehova taiko Kristui: „Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš suteiksiu jam savo Dvasią, ir jis skelbs tautoms teisingumą. Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę teisingumo; o jo vardas teiks viltį tautoms.“ (Mato 12:17-21; Izaijo 42:1-4) Taigi Jėzus nesiveldavo į triukšmingus debatus. Net slegiamas įtampos, jis skelbdavo tiesą taip, kad uždegdavo teisingumą mylinčias širdis. (Jono 7:32, 40, 45, 46)
10, 11. a) Nors fariziejai buvo didžiausi Jėzaus kritikai, kodėl jis liudijo tiesą kai kuriems iš jų? b) Kaip Jėzus kartais atsakydavo priešininkams ir ko nedarydavo?
10 Tarnyboje Jėzus kalbėdavosi su daugeliu fariziejų. Nors kai kurie bandydavo kibti prie jo žodžių, Jėzus nemanė, kad visi aliai vieno turi blogų paskatų. Kartą šiek tiek skeptiškas fariziejus Simonas užkvietė Jėzų pas save, tikriausiai norėdamas geriau su juo susipažinti. Jėzus mielai ten apsilankė ir visi susirinkusieji išgirdo jo liudijimą. (Luko 7:36-50) O kitas žinomas fariziejus, Nikodemas, pats vieną vakarą slapčia atėjo pas Jėzų. Kristus nepriekaištavo, kad vyras nori likti nepastebėtas, bet jam paliudijo, jog Dievas iš meilės pasiuntė savo Sūnų atverti išgelbėjimo kelio tiems, kurie parodys tikėjimą. Be to, Jėzus maloniai pabrėžė, kaip svarbu laikytis Dievo nustatytos tvarkos. (Jono 3:1-21) Vėliau, kai kiti fariziejai pasipiktino išgirdę palankų atsiliepimą apie Jėzų, Nikodemas kalbėjo jo naudai. (Jono 7:46-51)
11 Jėzus gebėjo atskirti, kas yra veidmainiai, bandantys įvilioti jį į spąstus. Jis nesileisdavo įpainiojamas į tuščius ginčus. Bet prireikus trumpai ir įtikinamai atsakydavo nurodydamas kurį nors principą, pateikdamas palyginimą arba cituodamas iš Šventojo Rašto. (Mato 12:38-42; 15:1-9; 16:1-4) O kartais matydamas, jog nebus nieko gero, Jėzus visai neatsakydavo. (Morkaus 15:2-5; Luko 22:67-70)
12. Net jei žmonės Jėzų apšaukdavo, kaip jis gebėdavo jiems padėti?
12 Retsykiais Jėzų apšaukdavo netyrųjų dvasių valdomi žmonės. Bet jis neprarasdavo savitvardos ir Dievo duota galia net išvarydavo demonus. (Morkaus 1:23-28; 5:2-8, 15) Jeigu mums darbuojantis tarnyboje kas nors supyksta, ima šaukti, irgi mokėkime susivaldyti, likime ramūs bei taktiški. (Kolosiečiams 4:6)
Susivaldymas šeimoje
13. Kodėl tų, kurie pradeda studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, artimieji kartais būna dėl šito nepatenkinti?
13 Jėzaus sekėjams savitvarda neretai itin svarbi šeimoje. Žmogus, kurio širdyje giliai įsišaknija Biblijos tiesa, trokšta, kad ir jo artimieji eitų tuo pačiu keliu. Bet, pasak Jėzaus, namiškiai gali būti nusiteikę priešiškai. (Mato 10:32-37; Jono 15:20, 21) Toks nusistatymas kyla dėl įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, Biblija padeda mums būti sąžiningiems, atsakingiems ir pagarbiems, bet taip pat moko, jog visomis aplinkybėmis pirmiausia esame atskaitingi savo Kūrėjui. (Mokytojo 12:1, 13; Apaštalų darbų 5:29) Kuris nors šeimyniškis, manydamas, kad dėl mūsų ištikimybės Jehovai jo paties autoritetas šeimoje lyg ir smuktelėjo, gali pasijusti įžeistas. Tada mums ypač svarbu sekti Jėzumi ir tiesiog privalu susivaldyti. (1 Petro 2:21-23; 3:1, 2)
14—16. Kaip pasikeitė kai kurie liudytojų artimieji, kurie iš pradžių buvo nusiteikę priešiškai?
14 Dažno Jehovos tarno antroji pusė ar kitas namiškis iš pradžių nepalankiai žiūrėjo, kaip Biblijos žinios keičia jų artimąjį. Galbūt dėl to, kad girdėjo neigiamų atsiliepimų apie Jehovos liudytojus, arba nuogąstavo, jog gali būti padaryta žala šeimai. Kodėl laikui bėgant jų požiūris pasikeitė? Daugiausia dėl gero savo tikinčio namiškio pavyzdžio. Jis nuosekliai taikė Biblijos patarimus: reguliariai lankė krikščionių sueigas, dalyvavo tarnyboje ir sykiu visokeriopai rūpinosi šeima, o į piktus žodžius neatsakydavo tuo pačiu, bet susivaldydavo. Taip saviškių nepalankumas tirpo. (1 Petro 2:12)
15 Kuris nors artimasis dėl išankstinio nusistatymo arba išdidumo galbūt nenori nė girdėti, kas rašoma Biblijoje. Štai vienas vyriškis Jungtinėse Valstijose laikė save dideliu patriotu. Sykį, kai žmona dalyvavo Jehovos liudytojų kongrese, jis, susidėjęs visus savo rūbus, paliko namus. Kitą kartą išėjo pasiėmęs šautuvą ir pagrasino nusižudysiąs. Dėl tokių neprotingų savo poelgių vis kaltindavo žmonos religiją. Tačiau ji ir toliau taikė Biblijos patarimus. Galiausiai praėjus dvidešimčiai metų nuo tada, kai tapo liudytoja, jos sutuoktinis irgi pasikrikštijo. O Albanijoje viena moteris širdo ant dukters, kad ėmėsi studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir pasikrikštijo. Radusi Bibliją namuose tuoj pat ją sunaikindavo ir taip darė dvylika kartų. Vis dėlto sykį atvertė naują Biblijos egzempliorių, dukters paliktą ant stalo. Kaip tik pasitaikė Mato 10:36 eilutė. Moteris suprato, kad tie žodžiai tinka jai pačiai. Būdama rūpestinga mama, nutarė išlydėti dukrą, susiruošusią laivu plaukti į liudytojų kongresą Italijoje. Matydama išvykstančių liudytojų smagias šypsenas, glėbesčiavimąsi, girdėdama linksmą juoką, buvo sujaudinta. Gana greitai irgi panoro studijuoti Bibliją. Dabar pati stengiasi padėti tiems, kurie nusiteikę nepalankiai.
16 Buvo ir toks atsitikimas. Vienas vyras atėjo prie Karalystės salės su peiliu rankoje ir sulaukęs žmonos ėmė visaip ją koneveikti. Ši liudytoja ramiai tarė: „Užeik į Karalystės salę ir pats pasižiūrėk.“ Jis paklausė. Dabar tas vyras tarnauja krikščionių vyresniuoju.
17. Kokie Šventojo Rašto patarimai gali padėti, jeigu krikščionių šeimoje kartais kyla įtampa?
17 Net jeigu visi šeimos nariai krikščionys, kartais kyla įtampa ir iš netobulo žmogaus lūpų išsprūsta užgaulus žodis. Įsidėmėtinas senovės Efezo krikščionims duotas patarimas: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.“ (Efeziečiams 4:31) Matyt, šio miesto krikščionių geras pastangas sunkino visuomenės įpročiai, jų pačių trūkumai, kai kada ir ankstesnė gyvensena. Kas galėjo padėti jiems daryti pažangą? Reikėjo „atnaujinti savo proto dvasią“, kitaip sakant, paskatą. (Efeziečiams 4:23) Gilindamiesi į Dievo Žodį, apmąstydami, kaip gyventi pagal jo principus, bendraudami su tikėjimo broliais bei seserimis, karštai melsdamiesi, jie galėjo brandinti daugiau Dievo dvasios vaisių. Efeziečiams reikėjo išmokti būti ‘maloniems, gailestingiems, atlaidiems vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jiems buvo atlaidus’. (Efeziečiams 4:32) Kad ir kaip elgtųsi visi kiti, mums privalu rodyti savitvardą, būti maloniems, gailestingiems, atlaidiems. Trumpai tariant, ‘niekam neatmokėkime piktu už pikta’. (Romiečiams 12:17, 18) Visada teisinga sekti Dievo pavyzdžiu — rodyti nuoširdžią meilę. (1 Jono 4:8)
Patarimas visiems krikščionims
18. Kodėl patarimas, duotas 2 Timotiejui 2:24, tiko senovės Efezo vyresniajam, ir kuo jis naudingas visiems krikščionims?
18 Patarimas „nukęsti pikta“ tinka visiems krikščionims. (2 Timotiejui 2:24, NW) Tiesa, pirmiausia jis buvo skirtas Timotiejui, tuo metu tarnavusiam vyresniuoju Efeze. Kai kurie tenykštės bendruomenės nariai nevaldė liežuvio: skleidė savo pažiūras, klaidingus mokymus. Tokie iki galo neperprato per Mozę gauto Įstatymo paskirties, todėl nesuvokė, kad svarbiausia yra tikėjimas, meilė, tyra sąžinė. Jų išdidumas vedė prie nesantaikos bei ginčų dėl žodžių, atitraukdavo dėmesį nuo Kristaus mokymų ir atsidavimo Dievui. Kad padėtis pasikeistų, Timotiejus turėjo ryžtingai palaikyti Šventojo Rašto tiesą ir sykiu maloniai elgtis su bendratikiais. Jis, kaip ir mūsų vyresnieji, žinojo, kad kaimenė priklauso ne jam, tad bendraudamas su kitais privalėjo diegti krikščionišką meilę bei vienybę. (Efeziečiams 4:1-3; 1 Timotiejui 1:3-11; 5:1, 2; 6:3-5)
19. Kodėl taip svarbu ‘siekti romumo’?
19 Dievas ragina savo tautą: „Siekite romumo!“ (Sofonijo 2:3, Jr) Hebrajiškas žodis, čia išverstas „romumas“, reiškia nuostatą, įgalinančią žmogų kantriai, be pykčio ir keršto nukentėti įžeidimą. Uoliai maldaukime Jehovą padėti, kad gebėtume susivaldyti ir deramai jam atstovauti net sunkiomis aplinkybėmis.
Ką sužinojai?
• Kokios Šventojo Rašto eilutės padės susivaldyti, kai tave užgaulioja
• Kodėl Saulius elgėsi įžūliai?
• Kaip Jėzaus pavyzdys skatina mus maloniai elgtis su visokiais žmonėmis?
• Kodėl šeimoje pravartu mokėti valdyti liežuvį?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 26 puslapyje]
Nepaisydamas, kokia buvo Sauliaus reputacija, Ananijas elgėsi su juo maloniai
[Iliustracija 29 puslapyje]
Jeigu krikščionis rūpinasi šeima, artimųjų priešiškumas gali atslūgti
[Iliustracija 30 puslapyje]
Krikščionys stengiasi, kad klestėtų meilė ir vienybė