Jehovos Žodis gyvas

Samuelio antros knygos apžvalga

JEI pripažįstame, kad Jehova — Visavaldis, ar neturime jam paklusti besąlygiškai? Ar Dievui ištikimas asmuo neprivalėtų nuolat daryti tai, kas, Jehovos požiūriu, teisinga? Kokiam reikia būti, kad tikrasis Dievas pavadintų mus žmogumi „pagal savo širdį“? (1 Samuelio 13:14) Puikiai į šiuos klausimus atsako Samuelio antroji knyga.

Ją parašė du pranašai — Gadas ir Natanas. Abudu siejo artima bendrystė su senovės Izraelio karaliumi Dovydu. * Paskutiniai knygos skyriai parašyti maždaug 1040 m. p. m. e., baigiantis Dovydo 40 metų valdymui. Daugiausia joje ir kalbama apie šį karalių bei jo santykius su Jehova. Tai puikus pasakojimas, kaip nuolat kovų varginama tauta tampa klestinčia karalyste, valdoma narsaus monarcho. Knygoje per kraštus liejasi raiškiais žodžiais perteiktos emocijos.

DOVYDAS DAROSI „VIS GALINGESNIS IR GALINGESNIS“

(2 Samuelio 1:1—10:19)

Dovydo, sužinojusio apie Sauliaus ir Jonatano mirtį, liūdesys byloja, kokie buvo jo jausmai abiem žuvusiesiems ir Jehovai. Hebrone Dovydas paskelbiamas Judo giminės karaliumi. Sauliaus sūnus Išbošetas valdo kitas Izraelio gimines. Dovydas darosi „vis galingesnis ir galingesnis“ ir po maždaug septynerių su puse metų tampa viso Izraelio karaliumi. (2 Samuelio 5:10)

Dovydas atkovoja iš jebusiečių Jeruzalę ir čia įkuria savo karalystės sostinę. Pirmasis bandymas pergabenti sandoros skrynią į Jeruzalę baigiasi nelaime, bet antrą sykį pasiseka — Dovydas net šoka iš džiaugsmo. Jehova sudaro su Dovydu sandorą dėl karalystės. Šis užvaldo savo priešus ir yra Dievo remiamas.

Atsakymai į klausimus:

2:18. Kodėl Joabas ir du jo broliai vadinami ne tėvo, o motinos, tai yra Cerujos, sūnumis? Hebrajiškuosiuose raštuose kilmė paprastai būdavo įvardijama pagal tėvą. Matyt, Cerujos vyras anksti mirė, o gal nebuvo vertas paminėti Šventajame Rašte. Taip pat galimas dalykas, kad į kilmės sąrašą ji įtraukta todėl, jog buvo Dovydo sesuo ar įseserė. (1 Metraščių 2:15, 16) Šventajame  Rašte paminėta tik tų trijų vyrų tėvo kapavietė Betliejuje. (2 Samuelio 2:32)

3:29. Ką reiškia pasakymas apie vyrą, „laikantį verpstę“? Siūlus drabužiui paprastai verpdavo moterys. Todėl čia greičiausiai kalbama apie kariauti netinkantį vyrą, kuriam tekdavo imtis moteriško darbo.

5:1, 2. Kiek laiko praėjus po Išbošeto nužudymo Dovydas tapo viso Izraelio karaliumi? Porą metų trukęs Išbošeto valdymas tikriausiai prasidėjo tuojau po Sauliaus mirties. Maždaug tuo pačiu laiku ir Dovydas ėmė karaliauti Hebrone. Čia jis valdė Judą septynerius su puse metų. Tapęs viso Izraelio monarchu, greit persikėlė į Jeruzalę. Vadinasi, prabėgus maždaug penkeriems metams po Išbošeto mirties Dovydas įsigalėjo visoje šalyje. (2 Samuelio 2:3, 4, 8-11; 5:4, 5)

8:2. Kiek Izraelis nužudė belaisvių moabitų? Tai veikiausiai buvo nustatyta ne skaičiais, o ilgio matu. Turbūt Dovydas suguldė moabitus vieną prie kito ant žemės, paskui jų eilę išmatavo virve. Dvi virves, arba du trečdalius moabitų, nužudė, o vieną trečdalį paliko gyvus.

Ko pasimokome:

2:1; 5:19, 23. Ir prieš apsigyvendamas Hebrone, ir prieš pakildamas į kovą su savo priešais, Dovydas teiraudavosi Jehovos, ką turįs daryti. Mums irgi privalu prašyti Jehovą vadovavimo, kai reikia apsispręsti dėl to, kas turi reikšmę mūsų dvasingumui.

3:26-30. Keršto pasekmės būna liūdnos. (Romiečiams 12:17-19)

3:31-34; 4:9-12. Dovydas — nekerštingo, nelinkusio į piktybę vyro pavyzdys.

5:12. Niekada nepamirškime, kad tik Jehovos dėka esame mokomi vaikščioti jo keliais ir galime turėti su juo gerus santykius.

6:1-7. Nors Dovydas norėjo gero, jo mėginimas pargabenti skrynią vežime nesiderino su Dievo įsakymu, todėl ir nepavyko. (Išėjimo 25:13, 14; Skaičių 4:15, 19; 7:7-9) Tai, kas atsitiko Uzai, kai jis prišoko palaikyti skrynios, rodo, jog geri ketinimai neduoda žmogui teisės nepaisyti Dievo nuostatų.

6:8, 9. Vienoje nelengvoje situacijoje Dovydas iš pradžių supyko (Jr), bet paskui išsigando ir, matyt, net apkaltino Dievą dėl nelaimingo atsitikimo. Neverskime kaltės Jehovai dėl to, kas nutinka, kai nesilaikoma jo įsakymų.

7:18, 22, 23, 26. Mums Dovydas yra nuolankumo, išimtinio atsidavimo Jehovai, uolaus Jo vardo aukštintojo pavyzdys.

8:2. Viena iš pranašysčių išsipildė po maždaug 400 metų. (Skaičių 24:17) Jehova visada tesi savo žodį.

9:1, 6, 7. Dovydas ištesėjo pažadą. Mes irgi turime laikytis žodžio.

JEHOVA UŽTRAUKIA NELAIMES SAVO PATEPTAJAM

(2 Samuelio 11:1—20:26)

„Aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose, — pasakė Jehova. — Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje.“ (2 Samuelio 12:11) Už ką toks atpildas? Už tai, kad Dovydas nusidėjo su Batšeba. Nors atgailaujančiam karaliui atleista, jis neišvengia savo nuodėmės pasekmių.

Iš pradžių miršta Dovydo ir Batšebos kūdikis. Paskui Dovydo dukrą Tamarą išprievartauja jos įbrolis Amnonas. Šį iš keršto nužudo merginos brolis Abšalomas. Paskui Abšalomas sukyla prieš tėvą ir Hebrone pasiskelbia karaliumi. Dovydas priverstas  bėgti iš Jeruzalės. Abšalomas sugula su dešimt tėvo sugulovių, paliktų rūpintis namais. Tik žuvus Abšalomui, Dovydas grįžta karaliauti. Vienas benjaminas, Šeba, surengia maištą, kuris baigiasi to niekdario mirtimi.

Atsakymai į klausimus:

14:7. Ką simbolizuoja „žarija“? Iš lėto smilkstanti žarija simbolizuoja palikuonį.

19:30 [19:29, Brb]. Kodėl Dovydas po Mefi Bošeto pasiaiškinimo nusprendė būtent taip? Išklausęs Mefi Bošetą, Dovydas suprato apsirikęs, kad Cibos žodžius palaikė gryna tiesa. (2 Samuelio 16:1-4; 19:24-28) Tikriausiai karalius susierzino ir daugiau nieko nebenorėjo girdėti apie šį reikalą.

Ko pasimokome:

11:2-15. Tai, kad atvirai pasakojama apie Dovydo nusižengimus, liudija, jog Biblija yra Dievo įkvėptas Žodis.

11:16-27. Sunkiai nusidėję, nemėginkime kaip Dovydas to slėpti, bet išpažinkime savo kaltę Jehovai ir prašykime bendruomenės vyresniuosius pagalbos. (Patarlių 28:13; Jokūbo 5:13-16)

12:1-14. Natanas paliko puikų pavyzdį bendruomenės vyresniesiems. Jie privalo padėti tiems, kas nusidėjo, pasitaisyti. Šie vyrai turi tai daryti sumaniai.

12:15-23. Teisingas požiūris į bausmę padėjo Dovydui neprarasti pusiausvyros ištikus nelaimei.

15:12; 16:15, 21, 23. Kai pasidarė aišku, jog Abšalomas užgrobs sostą, puikus Dovydo patarėjas Ahitofelis, išdidumo bei garbės apimtas, tapo išdaviku. Intelektas, neparemtas nuolankumu ir ištikimybe, gali tapti spąstais.

19:25, 31 (19:24, 30, Brb). Mefi Bošetas buvo iš širdies dėkingas Dovydui už gerumą. Jis klusniai pritarė karaliaus sprendimui dėl Cibos. Iš dėkingumo Jehovai ir jo organizacijai mums irgi reikia būti klusniems.

20:21, 22. Net vienas išmintingas žmogus gali apsaugoti daugelį nuo nelaimės. (Mokytojo 9:14, 15)

ATSIDUOKIME Į JEHOVOS RANKAS

(2 Samuelio 21:1—24:25)

Šalyje kyla badas dėl kadaise Sauliaus duoto įsakymo išžudyti gibeoniečius. (Jozuės 9:15) Norėdami atkeršyti už gentainius gibeoniečiai  pareikalavo atiduoti jiems nubausti mirtimi septynis Sauliaus sūnus. Dovydas taip ir padarė; po šito sausra liovėsi — pasipylė lietus. Keturi filistinų milžinai „krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankų“. (2 Samuelio 21:22)

Dovydas sunkiai nusideda: suskaičiuoja izraelitus, nors to nederėjo daryti. Jis atgailauja ir nutaria atsiduoti „į Viešpaties rankas“. (2 Samuelio 24:14) Bausmei 70000 išmiršta maru. Dovydas padaro, ką liepia Jehova, ir neganda liaujasi.

Atsakymai į klausimus:

21:8 (Jr, išnaša). Kodėl rašoma, kad Sauliaus duktė Mikalė turėjo penkis sūnus, jeigu 2 Samuelio 6:23 tvirtinama, jog ji mirė bevaikė? Daugumos tyrėjų manymu, tai buvo Mikalės sesers Merabos, Adrielio žmonos, sūnūs. Matyt, Meraba anksti mirė ir berniukus užaugino bevaikė Mikalė.

21:9, 10. Kiek ilgai Ricpa budėjo prie dviejų savo sūnų ir penkių Sauliaus vaikaičių, kuriuos nužudė gibeoniečiai? Tie septyni buvo nužudyti „pirmomis pjūties dienomis“ — kovą ar balandį. Jų lavonai liko ant kalno. Ricpa juos saugojo dieną naktį, kol baigėsi sausra ir Jehova parodė neberūstaująs. Smarkūs lietūs tikriausiai nebūtų prapliupę pjūties pabaigoje, spalį. Tad Ricpa, matyt, budėjo penkis ar šešis mėnesius. Paskui Dovydas tų vyrų kaulus palaidojo.

24:1 (NW). Kodėl surašydamas gyventojus Dovydas sunkiai nusidėjo? Apskritai toks dalykas Įstatyme nebuvo uždraustas. (Skaičių 1:1-3; 26:1-4) Biblijoje neparašyta, dėl ko Dovydas ėmėsi suskaičiuoti žmones. Tačiau 1 Metraščių 21:1 sakoma, kad jį tai daryti paskatino Šėtonas. Šiaip ar anaip, Dovydo karvedys Joabas žinojo, jog karaliaus sprendimas netinkamas ir mėgino jį atkalbėti.

Ko pasimokome:

22:2-51. Kaip puikiai Dovydas gieda apie Jehovą — tikrąjį Dievą, vertą mūsų visiško pasitikėjimo.

23:15-17. Dovydas taip gerbė Dievo įstatymą dėl gyvybės ir kraujo, kad susilaikė daryti net tai, kas bent kiek būtų panašu į jo pažeidimą. Mes irgi privalome išsiugdyti tokį požiūrį — būtina skrupulingai laikytis visų Dievo įsakymų.

24:10. Sąžinės slegiamas Dovydas atgailavo. Ar mūsų sąžinė irgi tokia pat jautri?

24:14. Dovydas gerai žinojo, kad Jehova gailestingesnis nei žmogus. O ar mes tuo įsitikinę?

24:17. Dovydas graužėsi, kad dėl jo kaltės kenčia tauta. Atgailaujančiam nusidėjėliui turi būti skaudu dėl to, ką užtraukė savo elgesiu visai bendruomenei.

Mes galime įtikti Dievui — būti ‘pagal jo širdį’

Antrasis Izraelio karalius patiko Jehovai: buvo ‘vyras pagal jo širdį’. (1 Samuelio 13:14) Dovydas nėmaž nesudvejojo, ar Jehovos normos teisingos, ir niekada nepamiršo savo pavaldumo Dievui. Kai tik suklysdavo, išpažindavo nuodėmę, leisdavosi sudrausminamas ir pasitaisydavo. Visada buvo ištikimas Jehovai. Argi neišmintinga sekti juo, ypač nusidėjus?

Dovydo gyvenimas aiškiai liudija, kad paklusti Jehovos vadovavimui reiškia pripažinti jo nustatytas ribas tarp gėrio ir blogio ir niekada jų neperžengti — visuomet būti ištikimiems. Tai įmanoma kiekvienam. Esame labai dėkingi už visus pamokymus iš Samuelio antros knygos. Įkvėpti žodžiai, užrašyti jos puslapiuose, tikrai yra gyvi ir veiksmingi. (Hebrajams 4:12)

[Išnaša]

[Iliustracija 16 puslapyje]

Žinodamas, kas jį patepė karaliumi, Dovydas liko nuolankus

[Iliustracijos 18 puslapyje]

„Aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose“

Batšeba

Tamara

Amnonas