Išgelbėti Dievo malone, o ne vien darbais
Išgelbėti Dievo malone, o ne vien darbais
„Esate išgelbėti [...] per tikėjimą ir [...] ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (EFEZIEČIAMS 2:8, 9).
1. Kuo ir kodėl skiriasi krikščionių ir pasaulio žmonių požiūris į savo laimėjimus?
ŠIANDIEN žmonės labai didžiuojasi savo laimėjimais ir paprastai tuoj pat jais giriasi. Bet krikščionys yra kitokie. Jie neiškelia savo darbų, net padarytų Dievo garbei. Jehovos tarnai džiaugiasi tuo, kas nuveikta apskritai visų bendratikių, bet asmeninių nuopelnų nepabrėžia. Jie supranta, jog nuoširdus noras tarnauti Jehovai svarbiau nei pats kieno nors įnašas. Visi, kurie ateityje gaus amžinojo gyvenimo dovaną, pelnys ją ne dėl savo darbų, bet dėl tikėjimo ir Dievo malonės (Luko 17:10; Jono 3:16).
2, 3. Kuo ir kodėl Paulius gyrėsi?
2 Apaštalas Paulius gerai žinojo šį dalyką. Jam, tris kartus maldavusiam pašalinti „dyglį kūne“, Jehova pasakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ Paulius nuolankiai sutiko su Dievo sprendimu: „Mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ Mums verta sekti Pauliumi ir būti kukliems (2 Korintiečiams 12:7-9).
3 Nors Paulius nuveikė labai daug tikėjimo darbų, pripažino padaręs juos ne savo paties gebėjimais. Kupinas kuklumo, jis rašė: „Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Efeziečiams 3:8). Jokio gyrimosi, jokio troškimo pasirodyti geresniam už kitus. „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jokūbo 4:6; 1 Petro 5:5). Ar mes irgi laikome save kaip Paulius žemesniais už bendratikius?
„Vienas kitą laikykite aukštesniu už save“
4. Kodėl ne visada lengva laikyti kitus aukštesniais už save?
4 Apaštalas Paulius krikščionims dar patarė: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Filipiečiams 2:3). Tai gali būti ne taip lengva, ypač jei turime atsakingų pareigų. Gal taip yra todėl, kad mus kartais veikia nūdienos pasaulyje vyraujanti konkurencijos dvasia. Turbūt dar vaikystėje buvome mokomi lenktyniauti su savo broliais bei seserimis ar bendraklasiais, nuolat skatinami siekti garbės — įspūdingų rezultatų sporte, moksle. Aišku, visa širdimi atsidėti geriems siekiams girtina. Vis dėlto krikščionys triūsia ne tam, kad patrauktų kitų dėmesį, bet kad sulauktų kuo puikiausių darbo vaisių ir jais džiugintų kitus. Veržtis visada būti pirmųjų gretose pavojinga. Kodėl?
5. Kas gali atsitikti dėl nevaldomo troškimo konkuruoti?
5 Žmogus, pasiduodantis savo įnoriui konkuruoti arba egoizmui, gali tapti nepagarbus, išdidus ir imti pavydėti kitiems gabumų bei pareigų. Patarlių 28:22 (Brb) rašoma: „Pavydus žmogus siekia greitai praturtėti ir nenujaučia, kad jo laukia skurdas.“ Toks asmuo gal net įžūliai siekia pareigų, kurioms nėra tinkamas, o norėdamas save pateisinti pradeda murmėti ir kritikuoti aplinkinius. Krikščionys turi vengti būti tokie (Jokūbo 3:14-16). Antraip nesunku tapti egoistu.
6. Kokiais žodžiais Biblija perspėja nekonkuruoti?
6 Biblijoje krikščionys skatinami: „Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Galatams 5:26). Apaštalas Jonas kalbėjo apie vieną krikščionį, matyt, pasidavusį tokiems įgeidžiams. „Esu šį tą parašęs Bažnyčiai, — pasakė Jonas. — Bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepripažįsta mūsų. Todėl, jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro, skleisdamas apie mus piktas kalbas.“ Kokia apgailėtina tokio krikščionio kaip Diotrefas padėtis! (3 Jono 9, 10.)
7. Ko krikščionys turi vengti darbe, kur įprasta lenktyniauti?
7 Aišku, nereikia tikėtis, kad krikščionims pavyks visiškai išvengti lenktyniavimo. Pavyzdžiui, darbe krikščionis gali imti konkuruoti su tais, kurie gamina tokią pat produkciją arba teikia panašias paslaugas. Tačiau net tokiais atvejais krikščionis turi elgtis su kitais verslininkais pagarbiai, meilingai, dėmesingai. Jis vengs neteisėtų, krikščioniui nederančių veiksmų ir saugosis tapti nuožmiu konkurentu. Krikščionis nemano, jog pirmauti kokioje nors srityje — svarbiausia. Jei taip privalu elgtis tvarkant pasaulietinius reikalus, juolab garbinant Dievą!
Nereikia lygintis su kitu
8, 9. a) Kodėl krikščionių vyresniesiems nėra pagrindo lenktyniauti tarpusavyje? b) Kodėl patarimas, užrašytas 1 Petro 4:10, tinka visiems Dievo tarnams?
8 Deramas krikščionių elgesys garbinant Dievą apibūdinamas tokiais įkvėptais žodžiais: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu“ (Galatams 6:4). Bendruomenės vyresnieji, žinodami, kad nėra konkurentai, drauge artimai darbuojasi kaip vienas kūnas. Kiekvienas jų džiaugiasi galėdamas prisidėti prie visų bendruomenės narių gerovės, todėl vengia skaldančios lenktyniavimo dvasios ir yra geras vienybės pavyzdys kitiems krikščionims.
9 Kai kurie vyresnieji dėl amžiaus, patirties bei įgimtų gabumų galbūt našiau triūsia arba geriau viską perpranta. Todėl vyresniųjų pareigos Jehovos organizacijoje skirtingos. Užuot lyginęsi su kitais, vyresnieji klauso patarimo: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone“ (1 Petro 4:10). Šie žodžiai tinka visiems Jehovos tarnams, nes kiekvienas daugiau ar mažiau yra įgijęs tikrojo pažinimo ir gali dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje.
10. Kada tavo tarnystė bus maloni Jehovai?
10 Mūsų šventa tarnystė patinka Jehovai tada, kai darbuojamės iš meilės bei atsidavimo, o ne norėdami išsiaukštinti. Todėl reikia kukliai vertinti, kiek patys prisidedame prie teisingo garbinimo. Juk nė vienas negalime aiškiai žinoti kito asmens paskatų, tik Jehova „sveria širdis“ (Patarlių 24:12; 1 Samuelio 16:7). Tad kartkartėmis pamąstykime: dėl ko aš tarnauju Dievui? (Psalmyno 24:3, 4; Mato 5:8.)
Tinkamas požiūris į savo tarnybą
11. Kokie tinkami klausimai apie mūsų veiklą gali kilti?
11 Jeigu Jehovai svarbiausia mūsų motyvai, kiek mums turi rūpėti tikėjimo darbai? Ir jeigu tarnaujame jam iš teisingų paskatų, ar tikrai reikia skaičiuoti, ką ir kiek darome? Tai tinkami klausimai: juk mūsų tikėjimo darbai vertinami ne skaičiais ir krikščioniškos veiklos esmė — ne puiki ataskaita.
12, 13. a) Dėl kokių priežasčių mes registruojame lauko tarnybos duomenis? b) Kodėl mus džiugina visuotinė skelbimo veiklos ataskaita?
12 Atkreipkime dėmesį, kas rašoma knygoje „Organizuotai vykdome Jehovos valią“: „Pirmieji Jėzaus Kristaus sekėjai domėjosi pranešimais apie skelbimo veiklos plitimą (Morkaus 6:30). Biblijoje, Apaštalų darbų knygoje, sakoma, kad per Sekmines šventoji dvasia buvo išlieta maždaug 120 asmenų. Greit mokinių padaugėjo iki 3000, paskui iki 5000 [...] (Apaštalų darbų 1:15; 2:5-11, 41, 47; 4:4; 6:7). Kaip džiugiai turėjo nuteikti mokinius šios žinios apie gausėjimą!“ Dėl to ir šiandien Jehovos liudytojai tiksliai registruoja, kas nuveikta pildantis Jėzaus žodžiams: „Ši geroji naujiena apie Karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Iš tokių ataskaitų matyti, kaip triūsiama visoje žemėje, kur būtina pagalba, kokios ir kiek literatūros reikia, kad skelbimo darbas klestėtų.
13 Ataskaitos apie mūsų skelbimo veiklą padeda našiau vykdyti savo užduotį — pranešti gerąją naujieną apie Karalystę. O ar nesmagu girdėti, kaip triūsia mūsų bendratikiai įvairiuose planetos kampeliuose? Žinios apie gretų gausėjimą ir veiklos plitimą džiugina, skatina daugiau darbuotis ir įtikina, jog mus Jehova laimina. Sykiu kaip miela, kad pasaulinėje ataskaitoje priskaičiuotas ir mūsų pačių indėlis! Jis, palyginus su visų padarytu darbu, menkas, tačiau nelieka Jehovos nepastebėtas (Morkaus 12:42, 43). Nepamiršk: visuotinė ataskaita be tavosios būtų nepilna.
14. Be skelbimo ir mokymo veiklos, ką dar mes darome garbindami Jehovą?
14 Žinia, daug to, ką kiekvienas liudytojas daro atlikdamas savo, kaip pasiaukojusio Jehovos tarno, pareigą, ataskaitoje nematyti. Pavyzdžiui, joje nenurodome reguliarių asmeninių Biblijos studijų, krikščionių sueigų lankymo bei dalyvavimo jose, pareigų bendruomenėje, pagalbos bendratikiams, piniginių aukų pasauliniam Karalystės darbui ir panašiai. Tad nors lauko tarnybos ataskaita svarbi — juk norime uoliai skelbti žinią ir neapsileisti — nepervertinkime jos. Ataskaita nėra koks mūsų dvasinės būsenos pažymėjimas arba dokumentas, nurodantis, jog tinkame amžinajam gyvenimui.
Uolūs geriems darbams
15. Nors vien darbai neišgelbės mūsų, kodėl jie būtini?
15 Nors vien darbai neišgelbės mūsų, jie, aišku, būtini. Ne veltui krikščionys vadinami „ypatinga tauta, uolia geriems darbams“; jiems patariama skatinti vieniems kitus „mylėti ir daryti gerus darbus“ (Titui 2:14, Brb; Hebrajams 10:24). Dar labiau tai pabrėžia kitas Biblijos rašytojas, Jokūbas, sakydamas tiesiai: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo 2:26).
16. Kas dar svarbiau nei darbai, tačiau ko reikia saugotis?
16 Geri darbai svarbūs, bet dar svarbiau, kodėl jų imamės. Tad išmintinga nuolat ištirti savo motyvus. Bet nespręskime apie kitų paskatas, nes nė vienas negalime gerai jų žinoti. „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?!“ — esame klausiami ir gauname aiškų atsakymą: „Juk ar jis stovi, ar puola — tai savajam Viešpačiui“ (Romiečiams 14:4). Visa ko Šeimininkas Jehova ir jo paskirtas Teisėjas Jėzus Kristus teis mus atsižvelgdami ne vien į darbus, bet ir į mūsų motyvus, galimybes, meilę, atsidavimą. Tik jiedu geba teisingai nustatyti, ar padarėme viską, kas patariama krikščionims apaštalo Pauliaus žodžiais: „Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį“ (2 Timotiejui 2:15, Brb; 2 Petro 1:10; 3:14, kursyvas mūsų).
17. Kodėl stengdamiesi būti uolūs turime įsiklausyti į žodžius iš Jokūbo 3:17?
17 Jehova supratingas — nesitiki iš mūsų to, ko nepajėgiame. Jokūbo 3:17, be kita ko, sakoma, kad „iš aukštybių kilusi išmintis“ yra „supratinga“ (NW). Argi nebūtų išmintinga ir tikrai siektina išmokti supratingumo iš Jehovos? Tad būkime supratingi ir nesitikėkime, ko neįmanoma padaryti nei patiems, nei mūsų bendratikiams.
18. Ko galime tikėtis turėdami supratingą požiūrį į savo darbus ir į Jehovos malonę?
18 Laikydamiesi supratingo požiūrio į savo tikėjimo darbus ir į neužtarnautą Jehovos malonę, neprarasime džiaugsmo — vieno iš skiriamųjų Jehovos tikrųjų tarnų bruožų (Izaijo 65:13, 14). Džiūgaukime, kad Jehova laimina visą savo tautą, net jeigu kuris nors jo tarnas nedaug tepajėgia nuveikti. Ir toliau „malda ir prašymu su padėka“ kreipsimės į Dievą padėti darbuotis uoliai. Tuomet, be abejo, „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės [mūsų] širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:4-7). Viltis, kad galime būti išgelbėti Jehovos malone, o ne vien darbais, — mums paguoda ir padrąsinimas!
Ar gali paaiškinti, kodėl krikščionys
• nesigiria savo laimėjimais?
• vengia lenktyniavimo?
• pateikia ataskaitą apie savo krikščionišką veiklą lauko tarnyboje?
• neteisia bendratikių?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 15 puslapyje]
„Gana tau mano malonės“
[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]
Vyresnieji džiaugiasi, kad kiekvienas jų gali prisidėti prie bendruomenės gerovės
[Iliustracijos 18, 19 puslapiuose]
Visuotinė ataskaita be tavosios būtų nepilna