Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jehova saugo tuos, kurie juo viliasi

Jehova saugo tuos, kurie juo viliasi

Jehova saugo tuos, kurie juo viliasi

„Tavo meilė ir tavo tiesa visada mane tesaugo!“ (PSALMYNO 40:12 [40:11, Brb]).

1. Ko karalius Dovydas prašė Jehovą ir kaip iki šiol tas prašymas vykdomas?

SENOVĖS IZRAELIO karalius Dovydas „karštai vylėsi Jehova“ ir buvo įkvėptas pasakyti, kad Dievas „pasilenkė prie [jo] ir išgirdo [jo] šauksmą“ (Psalmyno 40:2 [40:1, Brb]; NW). Karalius pats ne kartą matė, kaip Jehova saugojo Jį mylinčius žmones. Todėl Dovydas meldė Dievą visada jį sergėti (Psalmyno 40:12 [40:11, Brb]). Šis valdovas minimas šalia kitų ištikimų vyrų bei moterų, kuriems pažadėtas „geresnis prisikėlimas“, tad yra saugomas Dievo atmintyje ir gaus žadėtą atlygį (Hebrajams 11:32-35; Jr). Dovydo ateitis patikimiausiose rankose: jo vardas užrašytas Jehovos „atminimo knygoje“ (Malachijo 3:16).

2. Kaip Šventasis Raštas padeda suprasti, ką reiškia būti Jehovos saugomam?

2 Nors Hebrajams 11 skyriuje suminėti Dievo ištikimieji gyveno dar prieš Jėzui ateinant į žemę, jie elgėsi taip, kaip mokė Kristus: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jono 12:25). Vadinasi, būti Jehovos saugomam reiškia ne tai, kad išvengsime kančių arba persekiojimų, o tai, kad turime dvasinę apsaugą, arba paramą, padedančią likti nepeiktiniems Dievo akivaizdoje.

3. Kas rodo, kad Jėzus Kristus buvo Jehovos apsaugotas ir kuo tai baigėsi?

3 Patį Jėzų priešininkai žiauriai persekiojo, kaltino, galiausiai pasmerkė gėdingiausiai ir skausmingiausiai mirčiai. Bet šis įvykis — ne prieštara Dievo pažadui apsaugoti Mesiją (Izaijo 42:1-6, Vl). Jėzaus prikėlimas trečiąją dieną po mirties įrodo, kad Jehova išgirdo jo pagalbos šauksmą, kaip kadaise Dovydo maldavimą padėti. Atsakydamas į Jėzaus prašymą Jehova suteikė jam stiprybės nepalūžti (Mato 26:39). Taip apsaugotas Jėzus po prikėlimo gavo nemarybę danguje ir milijonai žmonių, rodančių tikėjimą išpirka, įgijo viltį gyventi amžinai.

4. Koks patikinimas duotas pateptiesiems krikščionims ir „kitoms avims“?

4 Neabejokime, kad Jehova nori ir gali apsaugoti savo dabartinius tarnus, kaip anuomet Dovydą ir Jėzų (Jokūbo 1:17). Gan nedidelis žemėje tebegyvenančių Jėzaus pateptųjų brolių likutis gali nedvejoti Jehovos pažadu: „Nenykstantis, nesuteptas, nevystantis palikimas [...] laikomas jums danguje. Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu“ (1 Petro 1:4, 5). Žemiškąją viltį turinčios „kitos avys“ irgi gali pasitikėti Dievu bei jo pažadu, pasakytu per psalmininką: „Mylėkite Viešpatį, visi jo ištikimieji! Viešpats saugo ištikimuosius“ (Jono 10:16; Psalmyno 31:24 [31:23, Brb]).

Saugomas dvasingumas

5, 6. a) Kaip Dievo tarnai saugomi šiais laikais? b) Koks ryšys vienija pateptuosius su Jehova ir ką galima pasakyti apie žemišką viltį puoselėjančius krikščionis?

5 Šiais laikais Jehova saugo savo tarnų dvasingumą. Nors būna persekiojami, patiria sunkumų bei nelaimių, Dievas jiems ištikimas — ištiesia pagalbos ranką ir suteikia stiprybės, būtinos artimam ryšiui su juo išsaugoti. Šito ryšio pagrindas yra tikėjimas meilingai Jehovos duota išpirka. Kai kurie iš tų ištikimų krikščionių patepti Dievo dvasia, kad valdytų drauge su Kristumi danguje. Tokie dvasiniai Dievo sūnūs laikomi teisiais ir jiems taikomi žodžiai: „[Jis] išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kolosiečiams 1:13, 14).

6 Milijonai kitų ištikimų krikščionių neabejoja, kad Dievas davė išpirką ir už juos. Biblijoje sakoma: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Morkaus 10:45). Šitie krikščionys laukia meto, kai įgis „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:21). Jie brangina savo draugystę su Dievu ir iš visos širdies stengiasi ją stiprinti.

7. Kaip Jehova šiandien rūpinasi dvasine savo tarnų gerove?

7 Viena, kaip Jehova saugo savo tarnų dvasingumą, — laipsniškai juos mokydamas. Taip krikščionys vis daugiau semiasi tikrojo tiesos pažinimo. Be to, Jehova jiems nuolat vadovauja per savo Žodį, organizaciją ir šventąją dvasią. Dievo tarnai, visame pasaulyje prižiūrimi „ištikimo ir protingo vergo“, yra kaip viena daugiatautė šeima. Kad ir kokiai tautai ar socialiniam sluoksniui Jehovos tarnai priklausytų, vergo klasė vienodai rūpinasi jų dvasine, o prireikus ir materialine gerove (Mato 24:45, Jr).

8. Ko Jehova tikisi iš savo atsidavusių tarnų ir dėl ko juos patikina?

8 Jehova neapsaugojo Jėzaus nuo priešininkų antpuolių, tad šito nereikia tikėtis krikščionims ir dabar. Bet nedera manyti, kad užsitraukėme Dievo nemalonę. Priešingai — tai rodo, jog Aukščiausiasis pasitiki, kad palaikysime jo pusę, kai keliamas visus liečiantis svarbus klausimas dėl mūsų ištikimybės (Jobo 1:8-12; Patarlių 27:11). Jehova niekada neapleis atsidavusių tarnų, „nes Viešpats myli, kas teisinga, ir nepalieka savo ištikimųjų. Jis saugo juos amžinai“ (Psalmyno 37:28).

Saugomi jo ištikima meile ir tiesa

9, 10. a) Kaip Jehovos tiesa apsaugo jo tarnus? b) Kaip Biblijoje parodoma, kad Jehova saugo ištikimuosius savo meile?

9 Dovydas maldoje, užrašytoje 40-oje psalmėje, prašo Jehovos saugoti jį savo meile ir tiesa. Neįmanoma, kad Jehova — teisingas ir mylintis tiesą Dievas — nenurodytų aiškiai, kokios yra jo normos. Jų besilaikantys apsisaugo nuo nelaimių, baimės ir sunkumų kur kas geriau nei tie, kas šių normų nepaiso. Pavyzdžiui, galime apsisaugoti patys ir apsaugoti artimuosius nuo daugelio gniuždančių negandų, jeigu vengiame narkotikų, nepiktnaudžiaujame alkoholiu, nepaleistuvaujame, nesmurtaujame. Net tie, kurie nuklysta nuo Jehovos tiesos kelio — kaip kartais nutikdavo Dovydui — gali būti tikri, kad Dievas vis dar yra „pastogė“ atgailaujantiems nusidėjėliams. Jie džiugiai taria: „Nuo bėdos mane apsergi“ (Psalmyno 32:7; Jr). Kaip puikiai pasakyta apie ištikimą Dievo meilę!

10 Dievas rodo meilę dar ir tuo, kad perspėja savo tarnus laikytis atskirai nuo sugedusio pasaulio, kurį netrukus sunaikins. Štai kas patariama: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.“ Klausydami šio įspėjimo ir tinkamai elgdamiesi, galime išsaugoti gyvastį visą amžinybę, nes toliau tvirtinama: „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:15-17).

Saugo išmanymas, įžvalga ir išmintis

11, 12. Paaiškink, kaip mus saugo išmanymas, įžvalga ir išmintis.

11 Tiems, kas tikėjosi Dievo pritarimo, Dovydo sūnus Saliamonas buvo įkvėptas parašyti: „Įžvalgumas tave apsaugos, išmanymas tave apsergės.“ Jis taip pat skatino: „Įgyk išminties [...] Nepalik jos, ir ji tave palaikys, mylėk ją, ir ji tave saugos“ (Patarlių 2:11, Jr; 4:5, 6).

12 Mes ugdomės išmanymą apmąstydami, ką sužinome iš Dievo Žodžio. Sykiu išmokstame būti įžvalgesni ir taip gebame nustatyti, kokie dalykai gyvenime svarbiausi. Tai itin pravartu, nes daugelis žinome — tikriausiai iš savo patirties, — kad sunkumai kyla, kai apgalvoję ar nė neapgalvoję siekiame ne to, ko turėtume. Šėtono valdomas pasaulis gundo mus vaikytis turtų, garbės, valdžios, o Jehova skatina sutelkti dėmesį į nepranokstamas dvasines vertybes. Jeigu jas nustelbia pasaulio siekiai, gali suirti šeimos vienybė, nutrūkti ryšiai su draugais, nebedominti dvasiniai tikslai. Tuomet žmogus gali patekti į tokią liūdną padėtį, kurią tinka apibūdinti Jėzaus žodžiais: „Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Morkaus 8:36). Išmintinga klausyti Kristaus patarimo: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33).

Tapti savanaudžiu — pavojinga

13, 14. Ką reiškia būti egoistu ir kodėl taip elgtis neišmintinga?

13 Žmogus iš prigimties rūpinasi savimi. Bet jei asmeniniai troškimai bei reikalai laikomi svarbiausiais, viskas gali baigtis prastai. Jehova moko: jeigu norime išsaugoti draugystę su juo, turime vengti egoizmo. Tai savybė, kai žmogui „rūpi tik savi troškimai, poreikiai, interesai“. Ar šiandien šis bruožas netaikytinas daugeliui? Įsidėmėtina Biblijos pranašystė, jog sugedusios Šėtono santvarkos „paskutinėmis dienomis [...] žmonės bus savimylos“, tai yra egoistai (2 Timotiejui 3:1, 2).

14 Krikščionys suvokia, jog išmintinga laikytis Biblijos įsakymo rūpintis kitais ir mylėti juos kaip save patį (Luko 10:27; Filipiečiams 2:4). Apskritai manoma, kad toks elgesys nepraktiškas, bet iš tikrųjų jis itin daug lemia norint sukurti laimingą šeimą, puoselėti puikius namiškių bei draugų tarpusavio santykius. Tad tikras Jehovos tarnas privalo visada stebėti, ar įgimtas troškimas rūpintis savimi neužgožia svarbesnių siekių, pirmučiausias iš kurių — Dievą šlovinantys darbai.

15, 16. a) Kur veda egoizmas ir kieno pavyzdys tai rodo? b) Ką iš tikrųjų daro tas, kuris skuba teisti kitus?

15 Egoistas niekada neabejoja savo teisumu, o tai veda prie siauros mąstysenos, išdidumo. Biblijoje taikliai pasakyta: „Esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi“ (Romiečiams 2:1; 14:4, 10). Jėzaus dienomis religininkai buvo tiek įsitikinę savo teisumu, jog manė galį smerkti Jėzų ir jo sekėjus. Jie prisiėmė teisėjų vaidmenį. Užmerkę akis ir nematydami savo pačių trūkumų, taip užsitraukė pasmerkimą.

16 Jėzaus sekėjas Judas, kuris galiausiai jį išdavė, irgi bandydavo teisti kitus. Kai sykį viešint Betanijoje Lozoriaus sesuo Marija patepė Jėzų kvapniu aliejumi, Judas ėmė griežtai protestuoti: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Bet toliau Biblijoje rašoma: „Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas“ (Jono 12:1-6). Niekada nebūkime panašūs į Judą arba anuos religinius vadovus, kurie skubėdavo teisti kitus, o iš tikrųjų taip pasmerkdavo patys save.

17. Paaiškink, kaip pavojinga būti išdidžiam arba pernelyg pasitikėti savimi.

17 Apgailėtina, jog kai kurie pirmieji krikščionys, nors ir nebuvo vagys kaip Judas, tapo išdidumo aukomis. Apie tokius Jokūbas rašė: „Jūs giriatės iš savo pasipūtimo.“ Paskui pridūrė: „Kiekvienas toks gyrimasis yra netikęs“ (Jokūbo 4:16). Nedera girtis savo laimėjimais arba pareigomis Jehovos tarnyboje (Patarlių 14:16, Brb). Nepamirškime, kas nutiko apaštalui Petrui, kuris pernelyg pasitikėdamas savimi gyrėsi: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu! [...] Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Tiesą sakant, juk patys nieko neturime, kuo galėtume didžiuotis — viską esame gavę tik per Jehovos meilę. Tai žinodami saugosimės pasipūtimo. (Mato 26:33-35, 69-75.)

18. Ką Jehova mano apie išdidumą?

18 Parašyta, kad „išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė — prieš žlugimą“. Kodėl? Jehova atsako: „Išdidumo, puikybės [...] aš neapkenčiu“ (Patarlių 8:13, Brb; 16:18, Brb). Nenuostabu, kad Jehova užsirūstino ant „Asirijos karaliaus už jo širdies išpuikimą ir įžūlų išdidumą“! (Izaijo 10:12.) Dievas jį nubaudė. Greitai visas Šėtono pasaulis drauge su savo pasipūtusiais, išdidžiais vadovais — matomais ir nematomais — irgi bus priverstas atsiskaityti. Niekada nebūkime panašūs į savavalius Jehovos priešininkus!

19. Kuo Dievo tarnai didžiuojasi ir tačiau kodėl yra kuklūs?

19 Tikrieji krikščionys gali didžiuotis tuo, kad yra Jehovos tarnai (Jeremijo 9:23 [9:24, Brb]). Bet sykiu turi būti kuklūs. Kodėl? Kadangi „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Tad jeigu norime ir toliau būti Jehovos tarnais, tai yra išsaugoti šią garbingą padėtį, privalome laikytis tokios nuostatos, kurią išsakė apaštalas Paulius: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių.“ Ir paskui pridūrė: „[Iš] kurių pirmasis esu aš“ (1 Timotiejui 1:15).

20. Kaip Jehova saugo savo tarnus dabar ir kaip saugos ateityje?

20 Kadangi Jehovos tarnai ne savo, o jo reikalus laiko svarbesniais, galime neabejoti, jog Dievas ir toliau sergės mūsų dvasingumą. Taip pat visiškai pasitikime, kad per didį sielvartą Jehova apsaugos ne tik savo tarnų dvasingumą, bet ir juos pačius. Paskui, įžengę į Dievo naująjį pasaulį, jie džiūgaus: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Izaijo 25:9).

Ar atsimeni?

• Kaip buvo apsaugoti karalius Dovydas ir Jėzus Kristus?

• Kaip Jehova saugo savo tarnus šiandien?

• Kodėl turime vengti egoizmo?

• Kodėl galime didžiuotis ir sykiu turime būti kuklūs?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Kaip Jehova saugojo Dovydą ir Jėzų?

[Iliustracijos 10, 11 puslapiuose]

Kaip Dievo tarnų dvasingumas saugomas šiandien?

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Nors didžiuojamės esą Jehovos tarnai, visada turime būti kuklūs