Kur žengia pasaulis?

PASAULIO VIENYBĖ. Kaip būtų puiku! Kas gi jos nenorėtų? Apie vienybę kalbama daug. Šia tema pasaulio vadovai įvairiuose susitikimuose diskutavo ne kartą. 2000-ųjų rugpjūtį Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke vyko Tūkstantmečio pasaulio taikos viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 1000 religinių vadovų. Jie tarėsi, kaip išspręsti tarptautinius konfliktus. Deja, pati konferencija atspindėjo nuolat didėjančią pasaulio nesantaiką. Pavyzdžiui, Jeruzalės muftijus atsisakė dalyvauti, nes susitikime buvo žydų rabinas. Kitus užgavo tai, kad baimindamiesi Kinijos protesto organizatoriai pirmas dvi dienas į konferenciją nepakvietė Dalai Lamos.

2003-iųjų spalį Tailande visuotinio saugumo klausimai buvo gvildenami Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo (APEC) susitikime. Tenai 21 dalyvavusi valstybė įsipareigojo išnaikinti teroristų grupuotes ir susitarė, kaip didins pasaulio saugumą. Bet keleto valstybių atstovai  liko nepatenkinti, nes, anot jų, vieno ministro pirmininko pasisakymai buvo kupini neapykantos žydams.

Kodėl nėra vienybės?

Nors visur tiek kalbama apie žmonijos vienybę, mažai ką pavyksta įgyvendinti. Kodėl ir XXI amžiuje pasaulis liko toks pat susiskaldęs, nepaisant nuoširdžių daugelio pastangų?

Iš dalies į šį klausimą atsakė vienas iš APEC konferencijoje dalyvavusių ministrų pirmininkų. Anot jo, „kliūtis — tautinis išdidumas“. Pasaulis išties užvaldytas nacionalizmo. Kiekviena tauta ir etninė grupė trokšta nepriklausomybės. Nacionalinio suvereniteto siekis drauge su konkurencijos bei gobšumo dvasia — lyg sprogstamasis užtaisas. Susikirtus tautiniams ir globaliniams interesams, pastarųjų nepaisoma vis dažniau.

Nacionalizmą taikliai apibūdino psalmininkas pavadindamas jį „mirtį nešančiu maru“ (Psalmyno 91:3). Tai lyg epidemija, sukėlusi žmonijai neapsakomų kančių. Nacionalizmas ir jį lydinti neapykanta kitataučiams jau tęsiasi šimtmečius. Jis ir dabar skaldo žmoniją, o pasaulio valdovai nepajėgia šios liepsnos užgesinti.

Ne vienas įtakingas politikas pripažįsta, kad nacionalizmas ir savanaudiškumas yra visuotinių problemų šaknys. Štai buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius U Tanas pasakė: „Tiek daug sunkumų šiandien mus vargina todėl, kad vyrauja klaidingos pažiūros [...], kaip antai trumparegiškas nacionalizmas: ‘teisi ar neteisi — vis tiek tai mano šalis.’“ Deja, tautoms terūpi savi interesai ir jos siekia daugiau įtakos. O pirmaujančios šalys nenori nė trupučio jos atsisakyti. Štai laikraštis International Herald Tribune apie Europos Sąjungą rašė: „Tarp Europos politikų įsigalėję konkurencija ir nepasitikėjimas. Daugumai ES šalių vis dar  nepriimtina, kad kuri nors jos narė taptų įtakingesnė arba imtų vadovauti.“

Dievo Žodyje, Biblijoje, užrašyta teisinga išvada apie žmogaus valdžios padarinius: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Tiek plačioji visuomenė, tiek paskiri asmenys mato, kad suskaldytame į šalis pasaulyje išsipildo Biblijos teiginys: „Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga“ (Patarlių 18:1).

Kūrėjas, žinantis, kas mums geriausia, nebuvo numatęs leisti žmonėms steigti savo pačių valdžias. Taip darydama visuomenė nepaiso Dievo tikslų ir fakto, kad viskas priklauso jam. Psalmyno 95:3-5 rašoma: „Juk Viešpats — didis Dievas, galingas Karalius, aukštesnis už visus dievus. Jo rankose žemės gelmės, ir kalnų viršūnės jam priklauso. Jo yra jūra — jis ją padarė — ir sausuma — jo rankos ją sukūrė.“ Dievas — teisėtas Aukščiausiasis Valdovas, kuriam visi turėtų paklusti. Vadinasi, siekdamos savivaldos tautos eina prieš Dievo valią (Psalmyno 2:2).

Ko gi reikia?

Pasaulis būtų vieningas tik turėdamas vieną vadovybę, kuri nuoširdžiai rūpintųsi visais. Tai suvokia daugelis žmonių. Tačiau išeities dažniausiai ieškoma ne ten. Pavyzdžiui, nemažai visuomenės veikėjų, tarp jų ir religiniai vadovai, tikina, kad suvienyti pasaulį gali Jungtinės Tautos. Bet žmonių organizacijoms, kad ir kokie kilnūs būtų jų idealai, nė karto nepavyko išspręsti tarptautinių problemų. Diduma tokių organizacijų paprastai tik atspindi tautų susiskaldymą.

Biblija perspėja nesudėti vilčių į jokias žmonių įkurtas institucijas: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Psalmyno 146:3). Ar tai reiškia, kad padėtis beviltiška ir vienybė — nepasiekiamas tikslas? Visai ne. Yra kelias, kuris veda į vienybę.

Ne visi žino, kad Dievas jau įsteigė valdžią, gebančią suvienyti šį pasaulį. Apie Jehovą Dievą Biblijoje sakoma: „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono, savo šventojo kalno! [...] Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, o visus žemės pakraščius — tavo nuosavybe“ (Psalmyno 2:6, 8). Atkreipkite dėmesį: Jehova Dievas ‘pasodino savo karalių’, kuris septintoje eilutėje įvardintas ‘jo sūnumi’. Jis — ne kas kitas, o pirmutinis Dievo dvasinis Sūnus Jėzus Kristus. Jam ir duota valdyti visas tautas.

Kaip pasaulis bus suvienytas

Dauguma žmonių nepripažįsta Dievo įsteigtos dangiškosios valdžios. Tautos atkakliai tvirtina turinčios teisę būti nepriklausomos. Tačiau Dievas netoleruos tų, kurie nepaklūsta jo valdymui bei jo įsteigtai vadovybei. Psalmyno 2:9 sakoma, ką Jėzus Kristus įpareigotas padaryti šiai teisėtai valdžiai besipriešinančioms tautoms: „Geležies skeptru gali joms kirsti, kaip molio indus į šukes daužyti.“ Dabar tautos — sąmoningai ar nesąmoningai — rikiuojasi į kovą su Dievu. Paskutinėje Biblijos knygoje kalbama apie „viso pasaulio karalius“, suburiamus „didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai“ (Apreiškimo 16:14). Susiskaldžiusių, nesantaiką sėjančių tautų neliks. Tuomet laisvai darbuosis Dievo paskirta valdžia.

Visatos Valdovas — Jehova Dievas — per savo Sūnų išmintingai naudodamasis galia imsis būtinų pokyčių ir suvienys pasaulį. Dievo vyriausybė atkurs tikrąją vienybę ir nudžiugins visus teisumo mylėtojus. Nepagailėkite keleto minučių ir perskaitykite savo Biblijoje 72-ąją psalmę.  Joje pranašiškai vaizduojama, ką žmonijos labui nuveiks Dievo paskirta valdžia su jo Sūnumi priešakyje. Žmonės džiaugsis tikrąja vienybe ir visos jų negandos — priespauda, smurtas, skurdas bei kita — liks praeityje.

Daugelio dabartinio susiskaldžiusio pasaulio žmonių požiūriu, tokia ateitis tėra iliuzija. Bet taip manyti būtų neteisinga. Dievas savo pažadus visada tesėjo ir tesės (Izaijo 55:10, 11). Ar trokštumėte patys išvysti, kaip viskas išsipildys? Tai tikrai įmanoma. Jau dabar yra žmonių, kurie ruošiasi tokiam gyvenimui. Užuot kovojusi tarpusavyje, ši daugiatautė minia vieningai paklūsta visuotinei Dievo valdžiai (Izaijo 2:2-4). Kas jie? Jehovos liudytojai. Neatsisakykite kvietimo apsilankyti jų sueigose. Tikriausiai bus džiugu maloniai pabendrauti su žmonėmis, galinčiais padėti paklusti Dievo valdymui, ir pamatyti, jog esama vienybės, kuri gyvuos amžinai.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Žmonės iš visų tautų ruošiasi gyventi suvienytame pasaulyje

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Saeed Khan/AFP/Getty Images

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 5 puslapyje]

Gedinti moteris: Igor Dutina/AFP/Getty Images; protestuotojai: Said Khatib/AFP/Getty Images; šarvuočiai: Joseph Barrak/AFP/Getty Images