Gyvenimo istorija

Mano gyvenimo džiaugsmas

PAPASAKOJO TEDAS BAKINGAMAS

Nuo visalaikės tarnybos pradžios buvo prabėgę šešeri metai, o nuo vestuvių — vos šeši mėnesiai. Ir štai tada mane surietė poliomielitas. Ėjo 1950-ieji, buvau tik dvidešimt ketverių. Ligoninėje turėjau ilgus devynis mėnesius apmąstyti savo gyvenimą: kas dabar laukia manęs su Džoise, kai tapau neįgalus?

TĖVAS religija niekada nesidomėjo. Vis dėlto 1938 metais parsinešė į namus knygą Valdžia. * Ją įsigyti tikriausiai pastūmėjo politiniai neramumai bei karo grėsmė. Kiek žinau, tėvas jos taip ir neperskaitė, bet tai padarė mama — labai religinga moteris. Perskaičiusi knygą ji tuoj suskato veikti: paliko anglikonų bažnyčią ir, nepabūgusi vyro nepritarimo, tapo ištikima Jehovos liudytoja. Mama tarnavo Dievui iki pat mirties 1990 metais.

Atsimenu, kai ji pirmą kartą nusivedė mane į krikščionių sueigą Karalystės salėje. Sueiga įvyko Epsomo mieste (į pietus nuo Londono), buvusioje parduotuvėje. Išklausėme Dž. Rezerfordo, kuris tuo laiku prižiūrėjo Jehovos liudytojų veiklą, kalbos įrašą. Tai paliko man neišdildomą įspūdį.

Netrukus Londoną bombarduoti pradėjo nacių lėktuvai. Mieste tvyrojo mirties grėsmė. Todėl 1940 metais tėvo iniciatyva persikėlėme į saugesnę vietovę — Meidenhedo miestelį, už 45 kilometrų į vakarus nuo Londono. Vietinėje 30 narių Jehovos  liudytojų bendruomenėje gaudavome taip reikalingo padrąsinimo. Manimi ten labai rūpinosi bei veiksmingiau skelbti mokė Fredas Smitas — stiprios dvasios žmogus, krikštytas dar 1917 metais. Esu jam didžiai dėkingas už puikų pavyzdį bei meilę.

Imuosi visalaikės tarnybos

Šaltą 1941-ųjų kovą aš, penkiolikmetis, buvau pakrikštytas Temzės upėje. Tuo laiku mano vyresnysis brolis Džimas jau buvo visalaikis evangelizuotojas. Vėliau su žmona Madže jis daug metų keliavo po visą Britaniją — tarnavo rajono bei srities prižiūrėtoju. Dabar jiedu gyvena Birmingame. O mano sesuo Robina su vyru Frenku irgi ištikimai tebetarnauja Jehovai.

Dirbau buhalteriu vienoje drabužių siuvykloje. Vieną dieną direktorius pasikvietė mane į kabinetą ir pasiūlė perspektyvią tiekėjo karjerą. Tačiau aš jau brandinau mintį pasekti brolio pavyzdžiu, todėl pasiūlymo mandagiai atsisakiau ir paaiškinau kodėl. Buvau nustebintas — darbdavys šiltai pagyrė, kad ketinu atsidėti tokiai gerai krikščioniškai veiklai. Taigi po 1944-ųjų srities kongreso Nortamptone tapau visalaikiu evangelizuotoju.

Pirmiausiai mane paskyrė tarnauti Ekseteryje, Devono grafystėje. Subombarduotas miestas tada po truputį kilo iš griuvėsių. Apsistojau bute, kuriame jau gyveno labai geraširdiška pionierių pora — Frenkas ir Rūta Mideltonai. Buvau vos aštuoniolikos metų vaikinukas, ne itin patyręs skalbtis bei gaminti valgį, bet ilgainiui pramokau.

Mano partneris liudijimo darbe buvo penkiasdešimtmetis airis Viktoras Gerdas, skelbėjas jau nuo amžiaus trečiojo dešimtmečio. Jis mokė mane gerai planuoti laiką, labiau vertinti Biblijos skaitymą bei lyginti skirtingus jos vertimus. Mano besiformuojančiai asmenybei tvirtas Viktoro pavyzdys buvo nepamainomas.

Išbandymas dėl neutralumo

Nors karas artėjo prie pabaigos, armijai reikėjo vis naujų šauktinių. Dar 1943 metais Meidenhede stojau prieš tribunolą ir prašiau atleisti mane kaip Evangelijos tarną nuo karo prievolės. Prašymą atmetė, bet aš vis tiek išvažiavau skelbti į Ekseterį. Ten buvau iškviestas į teismą ir gavau šešis mėnesius sunkiųjų darbų kalėjimo. Teisėjas net išreiškė nusivylimą, kad negali pasodinti manęs ilgesniam laikui. Bet po tų šešių mėnesių pridėjo dar keturis.

Kadangi daugiau liudytojų kalėjime nebuvo, sargybiniai vadindavo mane Jehova. Per patikrinimus buvau šaukiamas šiuo vardu ir turėdavau atsiliepti. Jausdavausi gana keistai, bet kartu ir džiūgaudavau — diena iš dienos viešai skambėjo Dievo vardas! Taip kiti kaliniai sužinojo: šis Jehovos liudytojas atsidūrė čia klausydamas sąžinės balso. Vardas pasikeitė, kai į tą patį kalėjimą atsiuntė Normeną Kastrą — tapome Moze ir Aaronu.

Iš Ekseterio kalėjimo buvau perkeltas į Bristolį, o galiausiai į Vinčesterį. Sąlygos nebuvo pačios maloniausios, tad gelbėdavo humoro jausmas. Su Normenu džiaugėmės, kad Vinčesteryje galėjome švęsti Minėjimą. Šia proga mus kalėjime  aplankė ir puikią kalbą pasakė Fransis Kukas.

Pokario pokyčiai

1946-aisiais Bristolio kongrese, kuriame buvo pristatytas Biblijos studijų vadovėlis „Dievas išlieka tiesakalbis“, sutikau gražią merginą Džoisę Mur — ji irgi tarnavo pioniere Devono grafystėje. Užsimezgė draugystė, o po ketverių metų susituokėme Tivertone. Ten laikiausi nuo 1947-ųjų. Išsinuomojome kambarį po 15 šilingų (1 eurą) per savaitę. Puikus buvo gyvenimas!

Po keleto mėnesių mus pakvietė persikelti į gražų Brikshemo uostamiestį, iš kurio kildinama žvejyba tralais. Tačiau netrukus, keliaudamas į kongresą Londone, susirgau poliomielitu. Mane ištiko koma. Kaip jau sakiau, ligoninėje pragulėjau devynis mėnesius. Liga neatitaisomai pažeidė abi kojas bei dešinę ranką — iš pradžių vaikščioti galėjau tik su lazdele. Brangioji žmona mane nuolatos linksmino, drąsino. Ypač smagu buvo, kad ji sugebėjo tęsti visalaikę tarnybą. Bet — ką dabar darysime? Greitai patyriau, kad Jehovos ranka niekad nebūna per trumpa.

Kitais metais dalyvavome asamblėjoje Vimbldone, pietvakarių Londone. Tuomet jau galėjau vaikščioti be lazdos. Kai ten sutikome Praisą Hjuzą, prižiūrintį Jehovos liudytojų veiklą Britanijoje, jis nieko nelaukdamas tarė: „O, labas! Norime pasiūlyti tau rajono priežiūrą!“ Pasijutau lyg ant sparnų! Tik ar aš ne per daug ligotas? Iš pradžių su Džoise dėl to šiek tiek nerimavome, bet po savaitės apmokymo, visiškai pasikliaudami Jehova, leidomės atgal į pietvakarių Angliją, kur mane paskyrė rajono prižiūrėtoju. Tuomet buvau tik 25-erių, bet iki šiol su nuoširdžiu dėkingumu menu tuos malonius liudytojus, kurie kantriai padėjo man.

Pastebėjome, kad lankydami bendruomenes suartėjame su broliais bei seserimis labiau nei bet kurioje kitoje teokratinės veiklos srityje. Automobilio neturėjome, todėl keliaudavome traukiniais arba autobusais. Nors reikėjo nuolat grumtis su negalia, džiaugsmingai tęsėme šią tarnystę  iki 1957-ųjų. Toks gyvenimas teikė daug pasitenkinimo, bet štai teko pradėti naują vagą.

Misionieriška tarnyba

Labai susijaudinome gavę kvietimą į 30-ąją Gileado mokyklos klasę. Su luošumu jau buvau susigyvenęs, tad pasiūlymą priėmėme mielai. Iš patirties žinojome, kad jei stengsimės vykdyti Jehovos valią, jis būtinai sustiprins. Sargybos bokšto biblinė Gileado mokykla buvo įsikūrusi gražiajame Pietų Lansinge, Niujorko valstijoje (JAV). Intensyvūs penkių mėnesių kursai lėkte pralėkė. Dauguma studentų buvo sutuoktinių poros, triūsusios keliaujamajame darbe. Kai broliai paklausė, kas iš mūsų laidos norėtų tarnauti misionieriais užsienyje, tarp kitų savanorių buvome ir mes. Ir kurgi vyksime? Ogi į Ugandą Rytų Afrikoje!

Tuo metu Ugandoje Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta, todėl man patarė įsikūrus ten susirasti kokį nors pasaulietinį darbą. Po ilgos kelionės traukiniu ir laivu nusigavome iki Kampalos miesto. Imigracijos pareigūnai mūsų vizitu ne itin apsidžiaugė — leido pasilikti vos keletą mėnesių. Paskui liepė išvykti iš šalies. Tad gavę nurodymus iš pagrindinio Bendrijos biuro, persikėlėme į Šiaurės Rodeziją (dabar Zambija). Labai apsidžiaugėme radę ten keturis Gileado bendrakursius: Frenką ir Kari Luisus bei Heizą ir Harietą Hoskinsus. Bet netrukus su žmona buvome paskirti į Pietų Rodeziją (dabar Zimbabvė).

Pakeliui į Bulavają pirmą kartą — nors ir pravažiuodami traukiniu — išvydome didingąjį Viktorijos krioklį. Atvykę kurį laiką gyvenome pas Maklakių šeimą. Jie buvo vieni iš pirmųjų liudytojų, įsikūrusių šioje šalyje. Turėjome garbės darbuotis su jais ištisus 16 metų.

Prisitaikome prie naujos aplinkos

Mane dvi savaites mokė Afrikos ypatumų, o paskui paskyrė tarnauti srities prižiūrėtoju. Leisdamiesi į liudijimo keliones po Afrikos krūmynus, turėdavome pasiimti vandens, maisto, patalynę, drabužių, kino projektorių, elektros generatorių, didelį ekraną ir kitus būtinus daiktus. Dardėdavome tvirtos konstrukcijos sunkvežimiu — vietinius kelius ne bet koks transportas atlaikydavo.

 Aš darbuodavausi su afrikiečiais rajonų prižiūrėtojais, o Džoisė mielai užsiimdavo su jų žmonomis ir vaikais. Žingsniuoti prižėlusia stepe nelengva, ypač per karščius, bet netrukus apsidžiaugiau pajutęs, kad toks klimatas parankus mano negaliai.

Dauguma vietinių gyveno skurdžiai. Jie buvo pasinėrę į tradicijas bei prietarus, tarp jų vyravo daugpatystė. Vis dėlto tie žmonės labai gerbė Bibliją. Kai kur mūsų bendruomenių sueigos vykdavo po dideliais, ūksmingais medžiais, o sutemus broliai ten pakabindavo aliejines lempas. Studijuodami Dievo Žodį po didingu žvaigždėtu dangumi visada jausdavome pagarbią baimę Kūrėjui.

Kitą neužmirštamą įspūdį paliko Sargybos bokšto bendrijos filmų demonstravimas. Tokiais atvejais iš anksto žinodavome — nors liudytojų bendruomenėje tik kokios trys dešimtys, sueigoje reikia laukti 1000 ar daugiau dalyvių!

Tropikuose, beje, lengva pasigauti kokią ligą, todėl svarbu neprarasti optimizmo. Mums sekėsi visai neblogai — aš išmokau atlaikyti maliarijos priepuolius, o Džoisė sėkmingai grūmėsi su amebų sukelta liga.

Vėliau mus paskyrė į Bendrijos filialą Solsberyje (dabar Hararė), kur turėjome garbės darbuotis su daugeliu ištikimų Jehovos tarnų, pavyzdžiui, Lesteriu Deiviu, Džordžu ir Rubi Bradliais. Valdžia suteikė man teisę registruoti vedybas, todėl galėjau sutuokti daugelį bendratikių afrikiečių ir kartu stiprinti krikščioniškos santuokos saitus mūsų bendruomenėse. Po kelerių metų gavau dar vieną ypatingą užduotį — lankyti šalyje visas ne bantų kalbomis kalbančias Jehovos liudytojų bendruomenes. Per šią daugiau nei dešimtmetį trukusią tarnystę abu su Džoise gerai pažinome brolius ir su džiaugsmu stebėjome jų dvasinį augimą. Taip pat aplankydavome bendratikius Botsvanoje bei Mozambike.

Vėl keliamės kitur

Po daugelio puikių metų pietinėje Afrikoje, 1975-aisiais buvome paskirti į Siera Leonę žemyno vakaruose. Įsikūrę vietiniame filiale ruošėmės darbui čia, bet išėjo visai kitaip. Mane parbloškė sunkus maliarijos priepuolis, dėl kurio teko vykti gydytis į Londoną. Ten į Afriką man patarė nebegrįžti. Tai buvo liūdna žinia, bet mus šiltai priėmė Londono Betelio šeima. Be to, daugelyje Londono bendruomenių sutikdavome nemažai afrikiečių kilmės bendratikių, tad netrukus pasijutome kaip namie. Kai sveikata pasitaisė, ėmėme gyventi pagal naują dienotvarkę, o man pavedė rūpintis Betelio tiekimo skyriumi. Darbas buvo įdomus, ypač turint omeny vėliau čia vykusias statybas.

Prieš daugiau nei 10 metų mano brangioji Džoisė susirgo motorinio neurono liga ir 1994-aisiais mirė. Ji buvo mylinti, ištikima žmona, visada pasirengusi taikytis prie besikeičiančių mūsų gyvenimo aplinkybių. Patyrus tokią netektį labai svarbu — kaip pats įsitikinau — išlaikyti aiškų dvasinį regėjimą ir nepaliauti žvelgti į ateitį. Prašau Jehovą, kad padėtų laikytis gerų dvasinės veiklos įpročių, įskaitant skelbimo tarnybą. Taip esu nuolat naudingai užsiėmęs (Patarlių 3:5, 6).

Laikau garbe gyventi ir dirbti Betelyje. Čia šitiek jaunimo, nutinka visokiausių džiaugsmingų dalykų. Pavyzdžiui, labai smagu, kad Londono Betelyje niekad netrūksta svečių. Kartais atvyksta brangių draugų iš Afrikos — tuomet širdį užlieja malonūs prisiminimai. Visa tai padeda man džiaugtis dabartiniu gyvenimu ir su pasitikėjimu bei viltimi laukti to, kuris ateityje (1 Timotiejui 4:8).

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su mama 1946 metais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Džoise per mūsų vestuves 1950-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Bristolio kongrese 1953 metais

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Tarnaujame Pietų Rodezijoje (dabar Zimbabvė): lankome nuošalią liudytojų grupę (viršuje); vienoje iš bendruomenių (kairėje)