Darbo paradoksas

„Į darbą! Į darbą! Ak, koks beribis džiaugsmas žinoti, kad priešaky dar turime puikiausių darbų!“ (Rašytoja Ketrin Mansfild, 1888—1923).

AR PRITARTUMĖTE tokiam idealistiniam požiūriui? Ką manote patys? Galbūt žiūrite į darbą tarsi į ilgą ir nuobodžią kelionę nuo savaitgalio iki savaitgalio? O gal jums darbas — tiesiog malonumas, beveik aistra?

Dauguma dirba didžiąją dienos dalį. Darbas dažnai lemia, kur gyvename ir kaip gyvename. Žmonės darbuojasi nuo jaunystės iki senatvės ir daugeliui tai — pagrindinis gyvenimo užsiėmimas. Vieniems rankų triūsas teikia didelį pasitenkinimą. Kiti pluša siekdami turtų ar pripažinimo. Tretiems darbas — vien laiko stūmimas ar net gaišimas.

Yra tokių, kurie dirba, kad gyventų, bei tokių, kurie gyvena, kad dirbtų, o ne vienas nuo darbo ir miršta. Remiantis neseniai paskelbtu Jungtinių Tautų pranešimu, darbas sukelia daugiau kentėjimų bei mirčių nei „karai, narkotikai ir alkoholis kartu paėmus“. Apie tai Londono laikraštis The Gardian rašė: „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų kasmet gyvybę praranda per du milijonus žmonių. [...] Dulkės, chemikalai, triukšmas, radiacija sukelia vėžį, širdies ligas bei priepuolius.“ Kita baisi mūsų dienų tikrovė — vaikų bei priverstinis darbas.

Ne retenybė ir tai, ką psichologas Stivenas Berglasas vaizdžiai pavadino „supernovos sprogimu“. Jis turi omenyje stropų darbuotoją, kuris, pasiekęs karjeros viršūnę, jaučia vien „nuolatinį nerimą, nuovargį, nusivylimą ar depresiją, nes mano tapęs savo darbo belaisviu ir negali nei nustoti kopęs karjeros laiptais, nei patirti iš to jokio pasitenkinimo“.

Nuosaikus požiūris ar darbo manija?

Pasaulyje, kur žmonės pluša kiauras dienas, stropiai dirbančius reikia skirti nuo tų, kurie apimti darbo manijos. Pastariesiems darbo vieta dažnai tampa tarsi saugiu prieglobsčiu nuo pavojingo bei permainingo šių dienų pasaulio; stropiam darbininkui darbas — būtina ir netgi maloni pareiga. Darbeivoms darbas yra kone svarbiausias gyvenime, o sveiką požiūrį į jį turintis žmogus  žino, kada reikia „išjungti kompiuterį“, „atsipalaiduoti“ ir, pavyzdžiui, kartu su draugais paminėti savo vestuvių sukaktį. Darbo vergams viršvalandžiai teikia malonų jaudulį ir kelia adrenaliną; nuosaikūs to nepatiria.

Atskirti šias dvi kategorijas darosi vis sunkiau, nes dabartinė visuomenė liaupsina daug dirbančius. Taip pat nyksta riba tarp darbovietės ir namų, nes mobiliaisiais telefonais, modemais, pranešimų gavikliais žmonės pasiekiami visur. Pasaulyje, kur bet kokia vieta gali tapti darboviete ir bet kuris laikas darbymečiu, dažnas nusidirba beveik negyvai.

Kaip reaguojama į tokią nesveiką visuomenės nuostatą? Sociologai pastebi, jog nemaža dalis persidirbusių ir persitempusių žmonių yra linkę savo darbą sudvasinti — profesinį gyvenimą sieja su religine veikla. Laikraščio San Francisco Examiner teigimu, „dvasingumo ir darbo sąsaja jau tapo savotišku visuomenės fenomenu“.

Viename neseniai pasirodžiusiame pranešime apie Silicio slėnį (didžiulį elektronikos firmų rajoną), Jungtinių Valstijų moderniosios technologijos meką, buvo rašoma: „Kai mažėjant gamybai atleidžiama vis daugiau darbuotojų, o vadovai skaičiuoja laisvas vietas ištuštėjusiose kompanijų automobilių stovėjimo aikštelėse, ten, kur vyksta vakarinės Biblijos studijos, mašinoms statyti vietos trūksta.“ Šiaip ar taip, daugelis suvokė, jog Šventasis Raštas padeda kitaip žiūrėti į darbą ir išlaikyti pusiausvyrą.

Kaip Biblija gali čia padėti išsiugdyti nuosaikų požiūrį? Ar joje yra naudingų patarimų, kad įveiktume šiuolaikinėje darbovietėje kylančius sunkumus? Apie tai kitame straipsnyje.