Filonas Aleksandrietis. Bandymas rasti alegorinę prasmę Biblijoje

KARVEDYS Aleksandras Didysis 332 m. p. m. e. atžygiavo į Egiptą. Prieš patraukdamas užkariauti žemių į rytus, jis įkūrė Aleksandrijos miestą, kuris per laiką tapo graikų kultūros centru. Čia 20 m. p. m. e. gimė kitas užkariautojas. Tik jo ginklai buvo ne kalavijas ir ietis, o filosofiniai samprotavimai. Tai — Filonas Aleksandrietis, dar žinomas kaip Filonas Judėjas, nes buvo žydas.

Po Jeruzalės sunaikinimo 607 m. p. m. e. žydai pasklido po svečias šalis. Daug atsikėlė į Egiptą, tūkstančiai apsigyveno Aleksandrijoje. Tačiau su kaimynais graikais nesutarė, nes atsisakė garbinti jų dievybes, o graikai niekino žydų šventuosius Raštus. Išauklėtas žydų dvasia ir išsimokslinęs graikų mokyklose, Filonas Aleksandrietis apie tuos nesutarimus žinojo. Tikrąja religija jis laikė judaizmą. Bet, kitaip nei daugelis, pagonis vesti prie Dievo norėjo taikiai. Dėl to siekė šią religiją padaryti jiems priimtiną.

Senoviniams Raštams — nauja prasmė

Filono, kaip ir daugumos Aleksandrijos žydų, gimtoji kalba buvo graikų. Tad jis tyrinėjo Septuagintą — graikiškąjį Hebrajiškųjų raštų vertimą. Filonas įsitikino radęs joje filosofijos elementų, o Mozę net pavadino „genialiu filosofu“.

Prieš daug šimtmečių graikų mąstytojai pradėjo abejoti savo mitais apie dievus ir deives — milžinus bei demonus. Tad ėmė juos savaip interpretuoti. Klasikinės literatūros žinovas Džeimsas Dramondas aiškina, kaip jie tai darė: „Filosofas mituose ieškodavo paslėptų prasmių ir iš keisto bei absurdiško mitologinio turinio darydavo išvadą, jog pasakotojas vaizdinga kalba norėjo atskleisti tam tikrą labai gilią, pamokančią tiesą.“ Šis metodas vadinamas alegoriniu interpretavimu. Būtent taip Filonas bandė aiškinti Šventąjį Raštą.

Kaip pavyzdį paimkime Pradžios 3:21 eilutę iš Bagsterio verstos Septuagintos: „Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai drabužius iš odos ir jais aprengė juos.“ Graikai manė, jog Aukščiausiasis per daug didingas, kad dirbtų drabužius. Todėl Filonas įžvelgė šioje eilutėje alegoriją: „Odiniai drabužiai iš tikrųjų reiškia žmogaus odą, kitaip tariant, kūną; nes Dievas patį pirmąjį sukūrė intelektą ir pavadino jį Adomu; paskui sukūrė pojūčius ir pavadino  juos Gyvybe. Galiausiai, privalėjo duoti ir kūną, kurį vaizdžiai pavadino drabužiu iš odos.“ Taigi į pasakojimą, kaip Dievas aprengė Adomą ir Ievą, Filonas skatino žiūrėti filosofiškai.

Kitas pavyzdys — Pradžios 2:10-14, kur minimos keturios Edeno sodą drėkinusios upės. Filonas ir čia mėgino įžvelgti ne vien gamtovaizdį. Pirma apibūdinęs tiesioginį sodą, jis pasakė: „Šioje ištraukoje tikriausiai yra alegorinė mintis; nes keturios upės simbolizuoja keturias dorybes.“ Jo spėjimu, Pišonas reiškia protingumą, Gihonas — rimtumą, Tigras — tvirtybę, Eufratas — teisingumą. Taip geografinis pranešimas virto alegorija.

Panašiai Filonas interpretavo Biblijos pasakojimus apie kūrimą, Abelio nužudymą, Nojaus dienų tvaną, kalbų sumaišymą statant Babelio bokštą, taip pat daugelį Mozės įstatymo principų. Kaip rodo pavyzdys iš ankstesnės pastraipos, Filonas paprastai pripažindavo tiesioginę biblinės eilutės prasmę, bet paskui pridurdavo: „Dabar pažvelkime į visa tai alegoriškai.“ Deja, tikroji Biblijos reikšmė Filono raštuose išnyksta — ją užgožia simbolika.

 Kas yra Dievas?

Dievo buvimui įrodyti Filonas pateikė raiškią iliustraciją. Paminėjęs žemę, upes, planetas, žvaigždes, jis daro išvadą: „Nėra puikesnio ir meistriškesnio kūrinio už pasaulį. Jis toks nuostabus, lyg būtų padarytas kažkieno labai patyrusio ir be galo išmintingo. Būtent tai ir padeda mums suvokti, jog Dievas egzistuoja.“ Išties protingas samprotavimas (Romiečiams 1:20).

Tačiau aiškindamas Visagalio Dievo prigimtį, Filonas labai nukrypo nuo tiesos. Jis tvirtino, jog Dievas „neturi skiriamųjų savybių“ ir yra „nesuvokiamas“. Filonas neskatino pažinti Dievo, nes, kaip manė, „mėginti tyrinėti ar įžvelgti Dievo esmę bei jam būdingas savybes — absurdiška“. Tokių minčių šaltinis buvo ne Biblija, o pagonių filosofo Platono raštai.

Filono nuomone, kadangi Dievas toks nesuvokiamas, neįmanoma vadinti jo vardu. „Taigi visiškai pagrįsta, kad gyvajam Dievui neįmanoma priskirti jokio tikrinio vardo“, — teigė Filonas. Kaip tai toli nuo tiesos!

Biblija aiškiai parodo, jog Dievas turi vardą. Psalmyno 83:18 (NW) skaitome: „Tu vienintelis, kurio vardas Jehova, esi Aukščiausiasis visoje žemėje.“ Izaijo 42:8 (Jr) Dievas apie save sako: „Aš esu Jahvė, tai mano vardas!“ Filonas, būdamas žydas, šias eilutes, be abejo, žinojo. Kodėl tad mokė, jog Dievas bevardis? Todėl kad kalbėjo ne apie Biblijoje minimą Dievą — asmenį, o apie dievą bevardį, nepasiekiamą, išgalvotą graikų filosofų.

Kas yra siela?

Filonas mokė, jog siela yra atskira nuo kūno substancija. Pasak jo, žmogus — tai „būtybė iš kūno ir sielos“. Ar siela gali mirti? „Kol esame gyvi, siela yra mirusi ir uždaryta kūne tarsi kape. Tačiau žmogui mirus atgyja ir gyvena, išlaisvinta iš nedoro, negyvo kūno, kuriame buvo įkalinta“, — aiškina Filonas. Jo teigimu, sielos mirtis tėra simbolinė, iš tikrųjų siela niekada nemiršta, ji — nemirtinga.

O kas apie tai rašoma Biblijoje? Pradžios 2:7 (Brb) skaitome: „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.“ Taigi, pasak Biblijos, žmonės sielų neturi; jie patys yra sielos.

Be to, siela nėra nemirtinga. Ezechielio 18:4 (Brb) sakoma: „Siela, kuri nusikalsta, mirs.“ Iš šios ir ankstesnių eilučių galime daryti išvadą: žmogus yra siela. Todėl jei žmogus miršta, miršta siela (Pradžios 19:19, Vl). *

Po Filono mirties žydai greit pamiršo jo idėjas. Tačiau jas mielai perėmė vadinamieji krikščionys. Eusebijas bei kiti bažnyčios vadovai tvirtino, kad Filonas atsivertė į krikščionybę. Jeronimas jį mini tarp Bažnyčios tėvų. Taigi Filono raštus išsaugojo ne žydai, o krikščionys atskalūnai.

Filono darbai krikščioniškajam pasauliui padarė didžiulę įtaką. Jų paveikti vadinamieji krikščionys priėmė nebiblinę sielos nemirtingumo doktriną. Filono mokymas apie Logą (arba Žodį)  paskatino krikščionis atskalūnus sukurti Trejybės dogmą.

Nesiduokite suklaidinami

Tyrinėdamas Hebrajiškuosius raštus Filonas stengėsi „atskleisti kiekvieną alegorinę potekstę, kuri tik galėjo slypėti paprastame tekste“. Tačiau Pakartoto Įstatymo 4:2 apie Dievo Įstatymą Mozė pasakė: „Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko, bet laikykitės Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau.“ Filonas, veikdamas, kaip jam rodės, iš gerų paskatų, apipynė Dievo įkvėptą žodį spėlionėmis, kurios kaip tiršta migla užtemdė Jo aiškias tiesas.

„Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas“, — rašė apaštalas Petras (2 Petro 1:16). Priešingai Filonui, savo laiškuose pirmiesiems krikščionims Petras rėmėsi faktais ir vadovavosi Dievo „tiesos dvasia“, kuri vedė juos į tiesos pilnatvę (Jono 16:13).

Jeigu norite garbinti Biblijos Dievą, turite remtis patikimu šaltiniu, o ne žmogaus samprotavimais. Jums reikia tikslių žinių apie Jehovą ir jo valią, taip pat tikro nuolankumo. Jei tyrinėsite Bibliją su šia derama nuostata, pažinsite „šventuosius Raštus, galinčius [jus] pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“. Taip pamatysite, kad Dievo Žodis gali padaryti jus „visiškai tinkamą, viskuo aprūpintą visokiam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:15-17, Jr).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

FILONO GIMTINĖ

Filonas gyveno ir dirbo Egipto Aleksandrijoje. Šimtmečiais šis miestas buvo viso pasaulio knygų saugykla, jame vykdavo moksliniai ginčai.

Studijuojančius miesto mokyklose mokė įžymūs mokslo vyrai. Aleksandrija ypač garsėjo savo biblioteka. Joje buvo sukaupta šimtai tūkstančių knygų, nes bibliotekininkai stengėsi gauti kiekvieno parašyto veikalo kopiją.

Vėliau Aleksandrijos bei jos žinių lobyno reikšmė mažėjo. Romos imperatoriai garsino savo sostinę ir pasaulio kultūros centru tapo Europa. VII m. e. a. Aleksandrija buvo nukariauta ir sunyko. Istorikai iki šiol gailisi senosios bibliotekos, o kai kurie net mano, jog nuo tol civilizacijos progresas sulėtėjo 1000 metų.

[Šaltinio nuoroda]

L. Chapons/Illustrirte Familien-Bibel nach der deutschen Uebersetzung Dr. Martin Luthers

[Rėmelis 12 puslapyje]

ALEGORINIS INTERPRETAVIMAS ŠIANDIEN

Alegorija — tai „pasakojimas, turintis perkeltinę reikšmę“. Alegoriniuose rašiniuose, kaip teigiama, simboliais nusakomi svarbesni dalykai, glūdintys potekstėje. Kai kurie dabartiniai dvasiniai mokytojai, kaip ir Filonas Aleksandrietis, Biblijai aiškinti pasitelkia alegorinį interpretavimą.

Štai Pradžios 1—11 skyriuose užrašyta žmonijos istorija nuo sukūrimo iki žmonių išsisklaidymo statant Babelio bokštą. Apie šią Biblijos dalį katalikiškame The New American Bible vertime sakoma: „Kad izraelitai geriau suprastų šiuose skyriuose išdėstytas tiesas ir jas išsaugotų, jos turėjo būti išreikštos to laiko žmonėms žinomomis sąvokomis. Todėl šios tiesos turi būti aiškiai atskiriamos nuo jų žodinio apvalkalo.“ Tuo iš esmės norima pasakyti, esą Pradžios 1—11 skyrių nereikia suprasti tiesiogiai. Taip kaip drabužis pridengia kūną, taip žodžiai neva slepia gilesnę prasmę.

Tačiau Jėzus mokė, jog šie pirmi Pradžios knygos skyriai turi būti suprantami paraidžiui (Mato 19:4-6; 24:37-39). Tą patvirtino apaštalai Paulius ir Petras (Apaštalų darbų 17:24-26; 2 Petro 2:5; 3:6, 7). Aiškinimus, nesiderinančius su Dievo Žodžiu, nuoširdūs Biblijos studijuotojai atmeta.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Žymusis Aleksandrijos švyturys

[Šaltinio nuoroda]

Archives Charmet/Bridgeman Art Library