Karalių pirmos knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Karalių pirmos knygos apžvalga
„KAI teisieji vyrauja, tauta džiaugiasi, o kai nedorėliai valdo, tauta dejuoja“ (Patarlių 29:2). Karalių pirma knyga atskleidžia, kokia teisinga ši patarlė. Šioje Biblijos knygoje pasakojama apie Saliamoną, kuriam valdant senovės Izraelis džiaugėsi saugumu ir klestėjimu. Taip pat rašoma apie valstybės skilimą po Saliamono mirties ir 14 karalių valdymo laikotarpį. Vieni jų valdė Izraelį, kiti — Judą. Iš tų karalių visada ištikimi Jehovai buvo tik du. Be to, knygoje smulkiai pasakojama apie šešių pranašų, tarp jų Elijo, tarnystę.
Parašyta Jeruzalėje bei Jude pranašo Jeremijo, knyga aprėpia maždaug 129 metus — nuo 1040 m. p. m. e. iki 911 m. p. m. e. Rinkdamas jai medžiagą Jeremijas, matyt, rėmėsi senoviniais šaltiniais, pavyzdžiui, „Saliamono metraščių knyga“. Tie metraščiai neišliko (1 Karalių 11:41; 14:19; 15:7).
IŠMINTINGAS KARALIUS UŽTIKRINA TAIKĄ IR KLESTĖJIMĄ
Karalių pirma knyga prasideda intriguojančiu pasakojimu apie karaliaus Dovydo sūnaus Adonijo mėginimą užgrobti sostą. Pranašas Natanas sužlugdo jo planą ir valdovu patepamas Dovydo sūnus Saliamonas. Jehovai patinka tik ką pasodinto į sostą karaliaus prašymas, todėl suteikia jam „išmintingą ir įžvalgią širdį“ bei „turtų ir garbės“ (1 Karalių 3:12, 13). Išmintimi Saliamonui nėra lygių, o ir turtais jo nepranoksta niekas. Izraelis džiaugiasi taika bei klestėjimu.
Tarp Saliamono įgyvendintų užmojų yra Jehovos šventykla bei įvairūs vyriausybiniai statiniai. Jehova Saliamoną užtikrina: „Aš padarysiu tavo karališką sostą Izraelyje amžiną.“ Pažadas duotas su sąlyga, kad karalius bus ištikimas (1 Karalių 9:4, 5). Tikrasis Dievas perspėja jį ir apie neklusnumo padarinius. Tačiau ilgainiui Saliamonas veda daugybę kitataučių. Jos daro įtaką ir senatvėje karalius pasuka klaidingo garbinimo keliu. Jehova išpranašauja, kad Saliamono karalystė bus padalyta. 997 m. p. m. e. Saliamonas miršta. Taip baigiasi jo keturiasdešimties metų karaliavimas. Į sostą sėda Saliamono sūnus Rehabeamas.
Atsakymai į klausimus:
1:5. Kodėl Adonijas stengėsi užgrobti sostą Dovydui dar esant gyvam? Biblijoje apie tai neaiškinama. Tačiau protinga daryti išvadą, kad Adonijas manė turįs teisę į sostą, nes jo vyresni broliai, Amnonas ir Abšalomas, jau buvo mirę; tikriausiai buvo miręs ir Dovydo sūnus Kilabas. Taigi Adonijas tuomet buvo vyriausias iš Dovydo sūnų (2 Samuelio 3:2-4; 13:28, 29; 18:14-17). Užsitikrinęs galingo kariuomenės vado Joabo bei įtakingo vyriausiojo kunigo Abjataro paramą, jis greičiausiai neabejojo savo sėkme. Biblijoje nepasakyta, ar Adonijas žinojo apie Dovydo ketinimą sostą perduoti Saliamonui. Tačiau į „aukojimo iškilmę“ nei Saliamono, nei kitų Dovydui ištikimų žmonių Adonijas nepakvietė (1 Karalių 1:9, 10). Todėl panašu, kad Saliamoną laikė savo varžovu.
1:49-53; 2:13-25. Kodėl Saliamonas įsakė nužudyti Adoniją, nors jam buvo atleidęs? Adonijo prašyme duoti jam Abišagą į žmonas Saliamonas, skirtingai nei Batšeba, įžvelgė tikruosius jo kėslus. Nors Dovydas su Abišaga lytinių santykių neturėjo, ši gražuolė buvo laikoma Dovydo sugulove. Pagal tų laikų paprotį ji galėjo atitekti tik teisėtam Dovydo įpėdiniui. Galbūt Adonijas manė, jog imdamas Abišagą į žmonas jis vėl galės pretenduoti į sostą. Iš Adonijo prašymo suvokęs, jog šis tebetrokšta karaliaus valdžios, Saliamonas bausmės dovanojimą atšaukė.
6:37—8:2. Kada šventykla buvo inauguruota? Šventykla buvo užbaigta vienuoliktais Saliamono karaliavimo metais, 1027 m. p. m. e. aštuntą mėnesį. Atrodo, kad įranga bei kiti pasiruošimo darbai truko dar vienuolika mėnesių. Inauguracija tikriausiai surengta 1026 m. p. m. e. septintą mėnesį. Tačiau, matyt, tam, kad statybų aprašymas būtų išsamus, apie kitus projektus, vykdytus jau užbaigus šventyklą, pasakojama pirmiau nei apie inauguraciją (2 Metraščių 5:1-3).
9:10-13. Ar tai, kad Saliamonas Tyro karaliui Hiramui dovanojo dvidešimt miestų Galilėjos srityje, derinosi su Mozės įstatymu? Įstatymo, užrašyto Kunigų 25:23, 24, turėjo būti laikomasi izraelitų gyvenamose žemėse. Nors miestai, kuriuos Saliamonas atidavė Hiramui, buvo Pažadėtojoje žemėje, galbūt juose gyveno ne izraelitai (Išėjimo 23:31). Šis Saliamono poelgis galėjo reikšti ir tai, kad jis nevisiškai pakluso Įstatymui, kaip ir tada, kai ‘laikė daug arklių’ ir turėjo daugybę žmonų (Pakartoto Įstatymo 17:16, 17). Šiaip ar taip, dovana Hiramo nepatenkino. Galbūt tie miestai pagonių nebuvo gerai prižiūrėti arba įkurti ne geriausioje vietoje.
11:4. Ar Saliamonas tapo neištikimas dėl senatvės? Priežastis, regis, buvo ne ta. Valdyti Saliamonas pradėjo gana jaunas ir nors karaliavo 40 metų, per tą laiką labai nenuseno. Be to, jis nevisiškai buvo nustojęs garbinti Jehovą, o tik bandė prisiderinti prie kai kurių pagoniškų papročių.
Ko pasimokome:
2:26, 27, 35. Ką Jehova išpranašauja, visada išsipildo. Nušalinus Abjatarą, Elio palikuonį, išsipildė Jehovos ‘grasinimai Elio namams’. Kai Abjatarą pakeitė Cadokas iš Fineho linijos, išsipildė, kas užrašyta Skaičių 25:10-13 (Išėjimo 6:25; 1 Samuelio 2:31; 3:12; 1 Metraščių 24:3).
2:37, 41-46. Kaip pavojinga manyti, kad galima peržengti Dievo Įstatymą ir likti nenubaustam! Tie, kas sąmoningai išsuka iš „siauro kelio į gyvenimą“, patirs savo neišmintingo sprendimo padarinius (Mato 7:14).
3:9, 12-14. Jehova atsako į nuoširdžias savo tarnų maldas, kai šie prašo išminties, supratimo ir vadovavimo, kad galėtų atlikti jiems patikėtą tarnybą (Jokūbo 1:5).
8:22-53. Kaip nuoširdžiai Saliamonas išreiškė dėkingumą Jehovai — ištikimos meilės Dievui, pažadų Vykdytojui ir maldų Klausytojui! Apmąstydami per šventyklos inauguraciją Saliamono pasakytos maldos žodžius sustiprinsime dėkingumą Dievui už maldoje paminėtas ir kitas jo savybes.
11:9-14, 23, 26. Kai senatvėje Saliamonas tapo neklusnus, Jehova pažadino jam priešų. „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“, — sako apaštalas Petras (1 Petro 5:5).
11:30-40. Karalius Saliamonas bandė Jeroboamą užmušti dėl to, ką apie šį pranašavo Ahija. Kaip skirtingai karalius reagavo maždaug prieš 40 metų, kai nenorėjo keršyti Adonijui ir kitiems sąmokslininkams! (1 Karalių 1:50-53). Saliamono požiūris taip pasikeitė dėl to, kad jis nutolo nuo Jehovos.
JUNGTINĖ KARALYSTĖ SUSKYLA
(1 Kar 12:1—22:54 [1 Kar 12:1—22:53, Brb])
Jeroboamas su žmonėmis ateina pas karalių Rehabeamą ir prašo palengvinti pastarojo tėvo, Saliamono, uždėtą jungą. Užuot patenkinęs jų prašymą, Rehabeamas pagrasina užkrauti dar sunkesnę naštą. Dešimt giminių sukyla ir savo karaliumi paskelbia Jeroboamą. Taigi Karalystė pasidalija. Rehabeamas valdo pietinę karalystę, kuriai priklauso Judo ir Benjamino giminės, o Jeroboamas — dešimties giminių Izraelio karalystę.
Kad žmonės neitų garbinti Dievo į Jeruzalę, Jeroboamas padaro du aukso veršius — vieną Dane, kitą Betelyje. Po Jeroboamo Izraelį valdo karaliai Nadabas, Baša, Ela, Zimris, Tibnis, Omris, Ahabas ir Ahazijas. Jude po Rehabeamo karaliauja Abijamas, Asa, Juozapatas ir Jehoramas. Šitų karalių dienomis pranašavo Ahija, Šemajas, vienas vardu nežinomas Dievo vyras, taip pat Jehuvas, Elijas, Michėjas.
Atsakymai į klausimus:
18:21. Kodėl Elijui nurodžius žmonėms sekti arba Jehovą, arba Baalą, šie nieko neatsakė? Galbūt jie suprato nerodę Jehovai išimtinio atsidavimo, kokio jis reikalauja, ir dėl to jautėsi nusikaltę. O gal jų sąžinė buvo tiek atbukusi, kad nebematė nieko bloga garbindami Baalą tvirtinti esą Jehovos garbintojai. Ir tik tada, kai Jehova parodė savo galią, jie ėmė šaukti: „Jehova yra tikrasis Dievas! Jehova yra tikrasis Dievas!“ (1 Karalių 18:39, NW).
20:34. Kodėl tada, kai Jehova Ahabui suteikė pergalę prieš sirus, šis pasigailėjo jų karaliaus Ben Hadado? Užuot nužudęs Ben Hadadą, Ahabas sudarė su juo sandorą. Pagal ją Ahabui buvo leista Sirijos sostinės, Damasko, gatvėse įkurti turgavietes. Anksčiau panašių prekyviečių Samarijos gatvėse buvo įkūręs Ben Hadado tėvas. Taigi Ahabas paleido Ben Hadadą į laisvę dėl savo prekybos interesų Damaske.
Ko pasimokome:
12:13, 14. Priimdami svarbius sprendimus turėtume klausti patarimo išmintingų, brandžių asmenų, gerai išmanančių Šventąjį Raštą ir labai branginančių Dievo principus.
13:11-24. Jeigu net ir gerų norų skatinamo bendratikio patarimas atrodo abejotinas, jį reikėtų įvertinti vadovaujantis Dievo Žodžiu (1 Jono 4:1).
14:13. Jehova mus kruopščiai tiria, kad įžvelgtų, kas mumyse gera. Kad ir nedaug to gėrio būtų, Dievas gali jį padėti ugdytis, jeigu kiek pajėgdami jam tarnaujame.
15:10-13. Turime drąsiai atmesti atskalūnybę ir palaikyti tyrą garbinimą.
17:10-16. Našlė iš Sareptos pripažino Eliją pranašu ir buvo jam svetinga, todėl Jehova laimino jos tikėjimo darbus. Jehova pastebi ir mūsų tikėjimo darbus ir atlygina tiems, kas visaip remia Karalystės veiklą (Mato 6:33; 10:41, 42; Hebrajams 6:10).
19:1-8. Kai patiriame didelį pasipriešinimą, galime būti tikri, kad Jehova mus palaikys (2 Korintiečiams 4:7-9).
19:10, 14, 18. Tikrieji garbintojai niekada nebūna vieniši. Su jais yra Jehova ir pasaulinė brolija.
19:11-13. Jehova nėra įasmenintas gamtos reiškinys.
20:11. Kai Ben Hadadas gyrėsi sunaikinsiąs Samariją, Izraelio karalius jam atsakė: „Tenesigiria žmogus, kuris dar tik juosiasi kalaviją, kaip tas, kuris nusijuosia“ ginklą grįžęs iš pergalingo mūšio. Gavę naują užduotį, neturime pagyrūniškai pasitikėti savimi (Patarlių 27:1; Jokūbo 4:13-16).
Labai vertinga
Apsakydamas, kaip prie Sinajaus kalno buvo duotas Įstatymas, Mozė Izraelio sūnums kalbėjo: „Žiūrėkite! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite Viešpaties, savo Dievo, įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu, ir prakeikimą, jei nepaklusite Viešpaties, savo Dievo, įsakymams, bet trauksitės iš kelio, kurį šiandien jums duodu“ (Pakartoto Įstatymo 11:26-28).
Kokia akivaizdi ši gyvybiškai svarbi tiesa Karalių pirmoje knygoje! Kaip matome, šita knyga moko ir kitų naudingų dalykų. Jos žinia iš tikrųjų gyva ir veiksminga (Hebrajams 4:12).
[Iliustracija 29 puslapyje]
Šventykla ir kiti Saliamono statiniai
[Iliustracija 30, 31 puslapiuose]
Kai Jehova parodė savo galią, žmonės ėmė šaukti: „Jehova yra tikrasis Dievas!“