Gyvenimo istorija

Laiminga prisidėjusi prie pasaulinio Biblijos mokymo darbo

PAPASAKOJO ANA MATEAKIS

Keltas liepsnojo. Apie 170 metrų ilgio laivas grimzdamas būtų mane paskandinęs. Šokau į vandenį ir ėmiau iš visų jėgų plaukti kovodama su šėlstančiomis bangomis. Priekyje plūduriavo moteris, vilkinti gelbėjimosi liemenę. Tik jos įsitvėrusi galėjau išsilaikyti vandens paviršiuje. Visą tą laiką meldžiau Dievą jėgų bei drąsos.

BUVO 1971-ieji. Tarnavau misioniere Italijoje, trečioje paskyrimo vietoje. Laivas sudegė ir viskas, ką turėjau, pražuvo. Tačiau nepraradau svarbiausio — gyvybės, mylimos krikščionių brolijos bei galimybės tarnauti Jehovai. Per misionieriškos tarnybos laiką teko gyventi trijuose žemynuose, o laivo žūtis — tik vienas netikėtumas, kurių gyvenime patyriau daugybę.

Gimiau 1922-aisiais. Gyvenome Ramaloje, apie 16 kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės. Tėvai buvo kilę iš Kretos, bet tėvas užaugo Nazarete. Turėjau tris brolius ir seserį — visus vyresnius už save. Vidurinysis brolis nuskendo Jordane per klasės išvyką. Šeimą tai labai sukrėtė. Mama nebenorėjo likti Ramaloje, todėl persikėlėme į Graikijos sostinę Atėnus. Tada buvau trejų.

Sužinome Biblijos tiesą

Vos mums atvykus į Graikiją, vyriausias brolis Nikas, 22 metų, pradėjo bendrauti  su Biblijos tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai). Įgytomis žiniomis labai džiaugėsi ir tuoj ėmėsi krikščioniškos skelbimo tarnybos. Tai užrūstino tėvą, todėl Nikas turėjo palikti namus. Tačiau kai tėtis išvykdavo į Palestiną, mama, sesuo ir aš drauge su Niku lankydavome krikščionių sueigas. Niekada nepamiršiu, su kokiu jauduliu mama kalbėdavo apie tai, ką išgirdusi. Deja, netrukus ji mirė nuo vėžio. Jai tebuvo 42-eji. Tuo sunkiu metu šeima meilingai rūpinosi mano sesuo Ariadnė, dar visai jauna. Ji ilgą laiką atstojo mums motiną.

Tėvas vesdavosi mane į stačiatikių bažnyčią. Jam mirus, lankiau ją toliau, tik ne taip dažnai. Nematydama ten jokio atsidavimo Dievui, galiausiai nustojau ėjusi.

Po tėvo mirties įsidarbinau finansų ministerijoje. O brolis buvo atsidėjęs Karalystės skelbimui ir daug metų tarnavo Graikijoje. 1934-aisiais persikėlė į Kipro salą, kur nebuvo krikštytų Jehovos liudytojų, todėl turėjo galimybę paspartinti ten skelbimo veiklą. Vėliau vedė Galatiją. Ji taip pat visą laiką skyrė Karalystės skelbimo darbui. * Nikas dažnai siųsdavo mums Bibliją aiškinančių knygų ir žurnalų, bet jų beveik neskaitydavome. Jis gyveno Kipre iki pat mirties.

Įsitikinu tiesa

Džordžas Duras, Niko draugas ir uolus liudytojas Atėnuose, 1940-aisiais aplankė mus ir pakvietė prisidėti prie mažos grupės, susirenkančios studijuoti jo namuose Biblijos. Mielai sutikome. Netrukus įgytomis žiniomis ėmėme dalytis su kitais. Geriau perpratusios Biblijos tiesas abi su seseria pasiaukojome Jehovai. Ariadnė pasikrikštijo 1942, o aš — 1943 metais.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Nikas pasikvietė mudvi į Kiprą, tad 1945-aisiais persikėlėme ten į Nikosiją. Kipre, priešingai nei Graikijoje, skelbimo veikla nebuvo uždrausta. Liudydavome ne tik po namus, bet ir gatvėje.

Po dvejų metų Ariadnė turėjo grįžti į Graikiją. Čia ji sutiko būsimą vyrą, atsidavusį Jehovos garbintoją, tad pasiliko gyventi Atėnuose. Susituokę jiedu pasiūlė man irgi persikelti ten ir pradėti visalaikę tarnybą. Kadangi norėjau būti pionierė, grįžau į Atėnus, — čia buvo didesnis skelbėjų poreikis.

Atsiveria durys darbui

Pioniere tarnauti pradėjau 1947-ųjų lapkričio 1 dieną. Kiekvieną mėnesį skelbdavau po 150 valandų. Nors mūsų bendruomenės teritorija buvo didelė ir reikėdavo daug vaikščioti, tarnyba teikė džiaugsmą. Liudytojus, skelbiančius ar lankančius krikščionių sueigas, policija dažnai suimdavo. Netrukus taip atsitiko ir man.

 Buvau apkaltinta prozelitizmu. Tuomet tai buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, dėl to dviem mėnesiams mane uždarė į Averofo moterų kalėjimą Atėnuose. Čia jau radau kitą liudytoją, todėl, nors ir nelaisvėje, abi džiaugėmės maloniu, ugdančiu bendravimu. Paleista iš įkalinimo vietos pionierės tarnybą tęsiau. Daugelis tų, su kuriais studijavau Bibliją, iki šiol ištikimai tarnauja Jehovai ir tai mane labai džiugina.

1949-aisiais gavau kvietimą mokytis 16-oje Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos klasėje, kur visalaikiai tarnai ruošiami misionieriais. Man su artimaisiais tai buvo maloni staigmena. 1950-ųjų vasarą dar prieš tą mokyklą planavau dalyvauti tarptautiniame kongrese Niujorke.

Atvykusi į Jungtines Valstijas kurį laiką darbavausi Jehovos liudytojų pagrindiniame biure — tvarkiau kambarius. Džiugino maloni aplinka, švara, besišypsantys broliai ir sesės. Tas pusmetis paliko neišdildomą įspūdį. Paskui penkis mėnesius uoliai studijavome Gileado mokykloje. Studijos padėjo suvokti, kokios vertingos ir nuostabios yra Šventojo Rašto žinios. Labai visu tuo džiaugėmės ir troškome gyvybę gelbstinčiomis žiniomis dalytis su kitais.

Pirmas misionieriškas paskyrimas

Gileado mokykloje mums buvo leista iš anksto pasirinkti, su kuo norėsime vykti į paskyrimo vietas. Mano partnere tapo puiki sesė Rūta Hemig (dabar Bošart). Išgirdusios, jog vykstame į Turkijos sostinę Stambulą, įsikūrusį tarp Azijos ir Europos, abi jautėmės be galo laimingos! Žinojome, kad toje šalyje liudytojų veikla teisiškai nepripažinta, bet nė kiek neabejojome Jehovos parama.

Stambulas — puošnus daugiatautis miestas. Akį traukė spalvingi turgūs, nacionalinė įvairių šalių virtuvė, įdomūs muziejai, gražūs gyvenamieji kvartalai, judrus uostas. Svarbiausia, čia radome nuoširdžių žmonių, norinčių sužinoti apie Dievą. Mažą grupę liudytojų Stambule sudarė armėnai, graikai ir žydai. Bet buvo daug kitų tautybių, tad stengėmės pramokti įvairių kalbų, tarp jų ir turkų. Sutikdavome visokiausių žmonių, kurie troško tiesos. Tai labai džiugino. Daugelis jų ištikimai tebetarnauja Jehovai.

Deja, vėliau mano partnerė Rūta nebegavo leidimo gyventi Turkijoje ir turėjo išvykti. Dabar tęsia visalaikę tarnybą Šveicarijoje. Iki šiol ilgiuosi jos malonios, ugdančios draugystės.

Į kitą žemyną

Turkija 1963 metais nebeatnaujino ir mano leidimo čia gyventi. Buvo labai gaila palikti bendratikius, kurie nepaisant didelių sunkumų dvasiškai brendo.  Norėdami padrąsinti, giminaičiai sumokėjo man už bilietą į Niujorką, kad galėčiau dalyvauti ten rengiamame kongrese. Kur tarnausiu toliau, nežinojau.

Po kongreso buvau paskirta į Peru sostinę Limą. Su savo partnere, jauna sesute, ten išvykome tiesiai iš Niujorko. Limoje išmokau kalbėti ispaniškai. Gyvenome misionierių namuose, Jehovos liudytojų filialo pastato viršutiniame aukšte. Skelbti ten bei pažinti vietinius brolius ir seseris buvo labai malonu.

Kitas paskyrimas, kita kalba

Bėgant laikui Graikijoje likusių artimųjų sveikata dėl senatvės pablogėjo. Jie niekada manęs neragino mesti visalaikės tarnybos ir grįžti jais pasirūpinti. Tačiau po ilgų apmąstymų bei maldų nusprendžiau, jog bus geriau persikelti arčiau šeimos. Atsakingi broliai mielai sutiko ir paskyrė mane į Italiją, o giminaičiai apmokėjo kelionę. Kaip vėliau pasirodė, Italijoje labai trūko evangelizuotojų.

Turėjau mokytis dar vienos kalbos — italų. Iš pradžių tarnavau Fodžoje, paskui — Neapolyje, kur reikėjo daugiau skelbėjų. Darbavausi Pozilipe — viename gražiausių Neapolio rajonų. Teritorija buvo nemaža ir tik vienas Karalystės skelbėjas. Liudijau entuziastingai ir Jehovos padedama pradėjau daug Biblijos studijų. Per laiką ten susikūrė didelė bendruomenė.

Pirmiausia pradėjau studijuoti su viena šeima — motina ir keturiais jos vaikais. Ji su dviem dukterimis tebegarbina Jehovą iki šiolei. Taip pat turėjau studijas su viena pora, turinčia mažą dukrelę. Jiedu darė pažangą ir pasiaukojo Jehovai bei pasikrikštijo. Dabar dukra yra ištekėjusi už atsidavusio Dievo tarno ir abu uoliai tarnauja Jehovai. Studijuodama Bibliją su dar viena gausia šeima patyriau, koks paveikus gali būti Dievo Žodis. Kai perskaitėme keletą eilučių, rodančių, jog Dievo nedera garbinti per religinius atvaizdus, motina net nesulaukusi studijų pabaigos surinko namuose turėtus atvaizdus ir išmetė!

Nelaimė jūroje

Iš Italijos į Graikiją ir atgal visada plaukdavau laivu. Kelionė paprastai būdavo maloni. Tačiau sykį, 1971-ųjų vasarą, atsitiko nelaimė. Tada grįžau į Italiją keltu Heleanna. Ankstų rugpjūčio 28-osios rytą laivo virtuvėje kilo gaisras. Ugniai plečiantis keleivius apėmė panika. Moterys alpo, vaikai klykė, vyrai svaidė grasinimus. Žmonės bėgo prie gelbėjimosi valčių abipus denio. Tačiau mechanizmas, nuleidžiantis jas į jūrą, strigo, nepakako ir gelbėjimosi liemenių. Neturėjau liemenės ir aš, o liepsnos plito. Todėl vienintelė išeitis buvo šokti į jūrą.

 Atsidūrusi vandenyje pamačiau netoli savęs plūduriuojančią moterį. Ji vilkėjo gelbėjimosi liemenę, bet, atrodo, nemokėjo plaukti. Pagriebusi ją už rankos tempiau šalin nuo skęstančio laivo. Jūra siautėjo ir išsilaikyti paviršiuje darėsi vis sunkiau. Išsigelbėti atrodė beviltiška, bet maldavau Jehovą stiprybės ir jis suteikė jėgų. Galvojau apie laivo sudužimą, kurį patyrė apaštalas Paulius (Apaštalų darbų 27 skyrius).

Įsitvėrusi tos moters keturias valandas grūmiausi su bangomis irdamasi iš visų jėgų ir melsdama Jehovą pagalbos. Galiausiai pamačiau artėjančią valtį. Buvau išgelbėta, deja, bendrakeleivė neberodė gyvybės ženklų. Mus nugabeno į Italijos miesto Bario ligoninę, kur išbuvau kelias dienas. Daug liudytojų atėjo manęs aplankyti ir maloniai viskuo pasirūpino. Jų krikščioniška meilė padarė didelį įspūdį aplinkiniams. *

Visiškai pasveikusi tarnavau Romoje. Manęs paprašė darbuotis verslo teritorijoje miesto centre. Taip Jehovos padedama triūsiau penkerius metus. Per du dešimtmečius, praleistus Italijoje, labai pamilau vietinius žmones.

Vėl ten, kur pradėjau

Laikui bėgant Ariadnės ir jos vyro sveikata blogėjo. Galvodavau, jei gyvenčiau arčiau, galėčiau bent kiek atsilyginti jiems už visa man padaryta gera. Prisipažinsiu, Italiją palikau skaudama širdimi. Atsakingi broliai davė sutikimą ir nuo 1985-ųjų vasaros tarnauju pioniere Atėnuose, kur kadaise, 1947-aisiais, pradėjau visalaikę tarnybą.

Skelbiau savo bendruomenės teritorijoje. Paskui paprašiau filialo brolių leisti imtis verslo teritorijos miesto centre. Kartu su kita pioniere ten darbavausi trejus metus. Taip nuodugniai paliudijome žmonėms, kuriuos sunku rasti namuose.

Nors troškimas tarnauti Jehovai neblėsta, jėgos senka. Jau nebeturiu svainio. Ariadnė, atstojusi man motiną, prarado regėjimą. Pati aš per visalaikės tarnybos metus sveikata nesiskundžiau. Bet neseniai griūdama ant marmuro laiptų susilaužiau dešinę ranką, kitą sykį — dubenį. Dėl to buvau operuota ir ilgai išgulėjau lovoje. Nebegaliu laisvai judėti. Einu pasiramsčiuodama lazda ir tik kieno nors lydima. Tačiau darau ką įstengiu ir tikiuosi, jog pasitaisysiu. Dalyvauti kiek pajėgiu Biblijos mokymo darbe tebėra man didžiausias džiaugsmas ir pasitenkinimas.

Kai mąstau apie visalaikės tarnybos metus, širdį užlieja dėkingumas Jehovai. Jis ir jo organizacija nuolat manimi rūpinosi — vadovavo ir padėjo, kad galėčiau tarnauti visomis jėgomis. Trokštu, kad ir toliau Jehova suteiktų man stiprybės vykdyti jo valią. Džiugu nors maža dalimi prisidėti prie jo vadovaujamo pasaulinio Biblijos mokymo darbo (Malachijo 3:10).

[Išnašos]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Su Ariadne ir jos vyru Michaliu prieš man išvykstant į Gileadą

[Iliustracija 10 puslapyje]

Su Rūta Hemig buvome paskirtos į Stambulą

[Iliustracija 11 puslapyje]

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Italijoje

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su savo sese Ariadne dabar