„Jehovos ir Gideono kardas!“

JŲ DAUG tarsi skėrių, derlingus laukus paverčiančių dykyne. Teisėjų laikais jie puldinėja Izraelio šalį ir kelia jos gyventojams siaubą. Taip tęsiasi jau septynerius metus. Kai tik pasėliai ūgtelėja, kupranugariais raiti midjaniečiai, amalekiečiai bei kiti iš Rytų atsidangina plėšti krašto. Plėšikų atsivarytos gyvulių bandos nuėda visa, kas žaliuoja, todėl Izraelyje nebėra nei asilo, nei jaučio, nei avies. Midjano jungas toks sunkus, kad nuskurdę izraelitai slapstosi kalnų olose ir lindynėse.

Už ką tokia rykštė? Atskalūnė Dievo tauta garbina netikrus dievus. Dėl to Jehova leido ją pavergti. Nebegalėdami ilgiau ištverti, izraelitai šaukiasi Jo pagalbos. Ar Jehova išklausys? Ko iš viso to pasimokome? (Teisėjų 6:1-6).

Apdairus ūkininkas ar narsus galiūnas?

Izraelyje ūkininkai kviečius kulia jaučių traukiamais volais atvirame lauke, kad vėtant pelus nuneštų vėjas ir atsiskirtų grūdai. Bet plėšikautojams tai iškart kristų į akis. Todėl slėpdamasis nuo midjaniečių, Gideonas kulia kviečius vyno spaudykloje — matyt, dideliame pridengtame akmeniniame kubile (Teisėjų 6:11). Javų pėdus galima jame išmušti lazda. Gideonas elgiasi pagal aplinkybes.

Staiga jam pasirodo Jehovos angelas ir sako: „Viešpats su tavimi, narsusis galiūne!“ (Teisėjų 6:12). Kadangi kulia pasislėpęs, Gideonas nesijaučia esąs narsus. Tačiau tais žodžiais jis patikinamas, jog gali tapti drąsiu Izraelio vadu. Vis dėlto tuo nori įsitikinti pats.

Kai Jehova liepia Gideonui ‘išgelbėti Izraelį iš Midjano rankos’, jis kukliai atsako: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose.“ Apdairus vyras prašo Dievą ženklo, kad padės nugalėti Midjaną, ir tą pagrįstą prašymą Jehova išpildo. Gideonas atneša angelui valgio atnašą. Kai iš uolos iššokusi ugnis ją sudegina, Gideoną apima baimė. Bet Jehova nuramina. Ten Gideonas pastato Jam aukurą (Teisėjų 6:12-24).

„Tegu Baalas kelia bylą“

Didžiausia Izraelio bėda — ne Midjano priespauda, o vergavimas Baalui. Jehova „pavydulingas Dievas“ ir niekas negali iš širdies jam tarnauti, jei lenkiasi kitiems dievams (Išėjimo 34:14). Todėl Jehova liepia Gideonui sugriauti tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsti šventąjį stulpą. Bijodamas tai daryti dieną dėl savo tėvo ir aplinkinių, jis padaro tai nakčia. Jam padeda dešimt tarnų.

Toks atsargumas ne be reikalo. Išgirdę apie tą „šventvagišką“ darbą, Baalo garbintojai reikalauja nubausti Gideoną  mirtimi. Tačiau jo tėvas Jehoašas, pasitelkęs nenuginčijamą logiką, sako žmonėms, kad jeigu Baalas būtų Dievas, galėtų pats apsiginti. Dėl to Jehoašas pavadina sūnų Jerubaalu, kas reiškia: „Tegu Baalas kelia bylą prieš jį!“ (Teisėjų 6:25-32).

Savo tarnus, tvirtai stojančius už teisingą garbinimą, Dievas visuomet laimina. Kai midjaniečiai bei kiti įsiveržia į Izraelio valdas, Gideoną apima Jehovos dvasia (Teisėjų 6:34). Šitos veikliosios jėgos padedamas jis sutelkia į būrį Manaso, Ašero, Zabulono bei Naftalio gimines (Teisėjų 6:35).

Pasirengimas kovai

Nors jau turi 32000 karių, Gideonas prašo Dievą ženklo: jei klojime patiesta vilna prisigers rasos, o visa žemė aplinkui liks sausa, Dievas išgelbės Izraelį per jį. Jehova padaro tokį stebuklą. Gideonas prašo leisti bandyti dar sykį: šįkart kad būtų sausa tik vilna, o visur ant žemės rasa. Ar Gideonas pernelyg atsargus? Matyt, ne, nes Jehova patenkina jo prašymą ir dar kartą patikina, jog suteiks pagalbą (Teisėjų 6:36-40). Šiandien tokių stebuklų nelaukiame. Tačiau Jehova vadovauja ir patikina mus per savo Žodį.

Dabar Dievas Gideonui sako, kad jo karių per daug. Nugalėję priešus su tokia armija, izraelitai gali imti didžiuotis išsigelbėję patys. Tačiau pergalę laiduos Jehova. Ką gi daryti? Paisydamas Mozės įstatymo, tiems, kurie dreba iš baimės, Gideonas turi liepti grįžti. 22000 pasitraukia, lieka 10000 (Pakartoto Įstatymo 20:8; Teisėjų 7:2, 3).

Dievo požiūriu, karių vis tiek per daug. Gideonui liepiama vesti juos prie vandens. Žydų istorikas Juozapas Flavijus sako, kad Gideonas vedė armiją prie upės karštą vidudienį. Šiaip ar taip, jam svarbiausia, kaip vyrai malšina troškulį. Tik 300 semia vandenį delnu ir geria iš jo dairydamiesi, ar nepuola priešas. Būtent šie 300 akylųjų žygiuos su Gideonu (Teisėjų 7:4-8). Įsivaizduok esąs tarp jų. Jeigu priešų 135000, nugalėti įmanoma tik Jehovai padedant, ne savo jėgomis!

Dievas pataria Gideonui su ginklanešiu nusileisti į midjaniečių stovyklą. Ten jie išgirsta, kaip vienas vyras pasakoja sapną bičiuliui, o tas nedvejodamas paaiškina jo reikšmę: Dievas atiduos Midjaną į Gideono rankas. Toks padrąsinimas kaip tik laiku! Dabar Gideonas tiki, kad jam su  300 vyrų Jehova dovanos pergalę (Teisėjų 7:9-15).

Mūšio eiga

Tie 300 karių padalijami į tris būrius po 100. Kiekvienas pasiima po ragą ir po didelį tuščią puodą, o puoduose slepia deglus. Gideonas įsako stebėti jį ir daryti, ką jis darys. Jam ėmus pūsti ragą, visi turi daryti tą patį ir šaukti: „Jehovos ir Gideono kardas!“ (Teisėjų 7:16-18, 20; NW).

Visi 300 kovotojų apie dešimtą nakties, vos pasikeitus sargybai, slapta prisiartina prie midjaniečių stovyklos pakraščio. Sargybinių akys dar nepriprato prie tamsos, todėl pulti pats laikas.

Koks siaubas dabar apima midjaniečius! Netikėtai tylą sutrikdo daužomų 300 puodų garsas, sugaudžia 300 ragų ir 300 vyrų sušunka visu balsu. Girdėdami šauksmą „Jehovos ir Gideono kardas!“ apstulbinti midjaniečiai ima klykti. Per sumaištį jie nebeatskiria priešo nuo draugo. Kol 300 izraelitų stovi savo vietose, Dievas atsuka midjaniečių kardus vieną prieš kitą. Priešai bėga, bet izraelitai jiems užkerta kelią ir narsiai persekiodami sumuša. Pavojus nebegresia. Ilga ir sunki priespauda baigėsi (Teisėjų 7:19-25; 8:10-12, 28).

Net po šios pergalės Gideonas neišpuiksta. Kai Efraimo vyrai, — matyt, įsižeidę, kad nebuvo pašaukti kovoti, — bando jam priekaištauti, Gideonas atsako ramiai. Jam švelniai kalbant, efraimiečių pyktis atslūgsta (Teisėjų 8:1-3; Patarlių 15:1).

Dabar, įsivyravus taikai, izraelitai ragina Gideoną būti jų karaliumi. Kokia pagunda! Bet Gideonas atsisako. Jis žino, kas iš tikrųjų nugalėjo Midjaną. Jis pareiškia: „Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! Viešpats jus valdys!“ (Teisėjų 8:23).

Tačiau Gideonas netobulas ir kai kada pasielgia neteisingai. Nežinia kodėl iš karo grobio jis pasidaro efodą ir pasideda savo mieste. Biblijoje sakoma, jog visas Izraelis ima su tuo efodu ‘kekšauti’. Jie garbina jį ir jis tampa žabangomis Gideonui bei jo namams. Tačiau Gideonas nepasidaro visiškas stabmeldys, nes Šventajame Rašte minimas tarp ištikimų Jehovos tarnų (Teisėjų 8:27; Hebrajams 11:32-34).

Ko pasimokome

Pasakojimas apie Gideoną įspėja. Jeigu dėl neklusnumo Jehova atima savo dvasią ir nebelaimina mūsų, dvasiškai skurstame lyg skėrių nuniokotos šalies gyventojai. Šiais kritiškais laikais neturime pamiršti, kad Jehovos palaiminimas „daro turtingą ir sielvarto neatneša“ (Patarlių 10:22, Brb). Dievas mums palankus, jei tarnaujame jam „visa širdim ir noringa siela“. Kitaip jis gali atmesti mus (1 Metraščių 28:9, Jr).

Gideono istorija taip pat padrąsina. Ji rodo, kad Dievas geba išlaisvinti savo tautą iš visų priešų ir tam pasitelkia savo tarnus, kurie gali atrodyti silpni ar bejėgiai. Gideono ir 300 vyrų pergalė prieš 135000 midjaniečių liudija apie neribotą Jehovos galią. Galbūt mūsų padėtis beviltiška, o gal nesiliauja persekioti priešai. Vis dėlto, kaip ir Gideonas, esame skatinami pasikliauti Jehova, galinčiu palaiminti ir išvaduoti tuos, kurie tvirtai juo tiki.