Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nuolat tirkite save

Nuolat tirkite save

Nuolat tirkite save

„Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 KORINTIEČIAMS 13:5).

1, 2. a) Kas gali nutikti, jei abejotume savo įsitikinimais? b) Kokia padėtis pirmojo amžiaus Korinto krikščionių bendruomenėje galėjo sukelti kai kuriems jos nariams dvejonių, ar teisingu keliu žengia?

KELIAUTOJAS prieina kaimo kryžkelę. Nežinodamas, kuris kelias veda reikiama linkme, klausinėja praeivių, bet jų atsakymai skirtingi. Suglumęs vyras nebežino, ką daryti. Panašiai nutiktų ir mums, jei imtume abejoti savo įsitikinimais. Dėl tokio netikrumo būtų sunku nuspręsti ką nors svarbaus. Gal net pradėtume svarstyti, ar ta kryptimi einame.

2 Taip, matyt, jautėsi kai kurie pirmojo amžiaus Graikijos miesto Korinto krikščionys dėl tam tikrų jų bendruomenėje susiklosčiusių aplinkybių. Tenai buvę „antapaštaliai“ užginčijo apaštalo Pauliaus autoritetą. Jie sakė: „Jo laiškai yra svarūs ir stiprūs, bet kūno išvaizda menka [„pats nedaro įspūdžio“, NW] ir iškalba prasta“ (2 Korintiečiams 10:7-12; Brb; 11:5, 6). Toks požiūris vieną kitą Korinto krikščionį galbūt trikdė ir vertė abejoti, ar teisingu keliu žengia.

3, 4. Kodėl Pauliaus patarimas korintiečiams aktualus ir mums?

3 Paulius įkūrė Korinto krikščionių bendruomenę per savo apsilankymą 50 m. e. m. Mieste jis pasiliko „metus ir šešis mėnesius, skelbdamas jiems Dievo žodį“. Išties „daug korintiečių klausydamiesi Pauliaus priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo“ (Apaštalų darbų 18:5-11). Apaštalas labai rūpinosi dvasine šių krikščionių gerove. Be to, ir patys korintiečiai kreipėsi į Paulių prašydami tam tikrų patarimų (1 Korintiečiams 7:1). Tad ir gavo puikų jo atsakymą.

4 „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo, — rašė Paulius. — Ištirkite save!“ (2 Korintiečiams 13:5). Nuolat taikydami šį patarimą korintiečiai būtų nebedvejoję savo pasirinkto kelio teisingumu. Apaštalo patarimas apsaugos nuo tokių abejonių ir mus. Kaip tad Pauliaus patarimą taikyti? Kaip patikrinti, ar laikomės tikėjimo? Kaip galėtume save ištirti?

„Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo“

5, 6. Kuo remdamiesi galime patikrinti, ar laikomės tikėjimo, ir kodėl tai yra idealus etalonas?

5 Ką ir kokiu kriterijumi remdamiesi turėtume patikrinti? Atkreipkime dėmesį, jog Paulius kalba ne apie tikėjimo ar Biblijos mokymų teisingumo, o apie savęs pačių patikrinimą. Tam turime tobulą etaloną, arba matą. Štai psalmininko Dovydo sukurtoje giesmėje giedama: „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi, — jie paprastus žmones padaro išmintingus. Viešpaties įstatai teisūs; jie džiugina širdį; Viešpaties įsakymas aiškus; jis teikia akims šviesos“ (Psalmyno 19:8, 9 [19:7, 8, Brb]). Biblijoje surašyti tobuli, teisingi ir aiškūs Jehovos įstatymai, potvarkiai bei priminimai. Taigi Šventasis Raštas — idealus etalonas patikrinti save.

6 Apie Dievo įkvėptą Žodį apaštalas Paulius sako: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4:12). Taip, Dievo Žodis gali patikrinti mūsų širdį — kokie iš tikrųjų esame. Ką daryti, kad šis skvarbus, veiksmingas žodis darytų įtaką mūsų gyvenimui? Psalmininkas aiškiai atsako: „Laimingas žmogus, kuris [...] Viešpaties įstatyme randa pamėgą ir pusbalsiu skaito jo įstatymą dieną bei naktį“ (Psalmyno 1:1, 2, Jr). „Viešpaties Įstatymas“ surašytas jo Žodyje, Biblijoje. Turime mėgautis juo ir negailėdami laiko skaityti pusbalsiu, kitaip tariant, apmąstyti. Tai darydami tikrinkime, ar laikomės Dievo Žodžio.

7. Kaip pirmučiausia patikrinti, ar laikomės tikėjimo?

7 Taigi patikrinti, ar laikomės tikėjimo, pirmučiausia galime skaitydami ir apmąstydami Dievo Žodį ir paskui ištirdami, kiek mūsų elgesys derinasi su tuo, kas jame rašoma. Kaip puiku, kad Jehova daugeriopai padeda mums savo Žodį suprasti.

8. Kaip „ištikimo ir protingo vergo“ leidiniai padeda mums patikrinti, ar laikomės tikėjimo?

8 Jehova moko bei duoda nurodymus per „ištikimo ir protingo vergo“ leidinius, kuriuose aiškinamas Šventasis Raštas (Mato 24:45, Jr). Pavyzdžiui, atkreipk dėmesį į knygos Artinkimės prie Jehovos skyrių pabaigoje esantį rėmelį „Apmąstykime“. * Kaip jis skatina apmąstyti dvasinius dalykus! Mūsų žurnaluose Sargybos bokštas ir Atsibuskite! nagrinėjamos temos irgi padeda patikrinti, ar laikomės tikėjimo. Viena krikščionė apie Sargybos bokšto straipsnius, aptariančius Patarlių knygą, pasakė: „Tie straipsniai man labai naudingi: padeda ištirti, ar mano kalba, elgesys, požiūris tikrai atitinka teisingas Jehovos normas.“

9, 10. Kaip Jehova padeda patikrinti, ar laikomės tikėjimo?

9 Daug nurodymų bei paskatinimų gauname ir per bendruomenės sueigas, asamblėjas, kongresus. Per šiuos sambūrius Dievas teikia dvasinę paramą tiems, apie kuriuos Izaijas pranašavo: „Ateityje atsitiks taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link; daug tautų ateis ir sakys: ‘Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, [...] kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais’“ (Izaijo 2:2, 3). Tikra palaima taip būti mokomiems Jehovos kelių.

10 Nepamirškime taip pat, ką pataria dvasiškai brandūs krikščionys, tarp jų ir bendruomenės vyresnieji. Jiems sakoma: „Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti“ (Galatams 6:1, Brb). Kokie dėkingi turime būti, kad tokie bendratikiai mus pataiso!

11. Ko reikia, kad patikrintume, ar laikomės tikėjimo?

11 Mūsų leidiniai, bendruomenės sueigos, paskirti krikščionys vyrai — puikios Jehovos dovanos. Tačiau tikrinti, ar laikomės tikėjimo, turime patys, vadinasi, būtina savityra. Todėl, kai skaitome Dievo organizacijos leidinius arba Šventojo Rašto patarimus, pamąstykime: ar tai tinka ir man? Ar taip darau ir aš? Ar laikausi visų krikščioniškų įsitikinimų? Požiūris į žinias, kurias įgyjame naudodamiesi išvardytomis dovanomis, turi įtakos mūsų dvasinei būsenai. „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai, — rašoma Biblijoje. — Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską“ (1 Korintiečiams 2:14, 15). Tad ar neturime su dėkingumu skaityti mūsų knygas, žurnalus ir kitus leidinius, taip pat klausytis sueigų programos bei vyresniųjų patarimo, stengdamiesi viską suvokti dvasiniu požiūriu?

„Ištirkite save!“

12. Ką turime nustatyti ištirdami save?

12 Ištirti save — tai mokėti įvertinti, kokie mes. Net jei ir einame tiesos keliu, ar matomas dvasingumas iš mūsų gyvensenos? Tad turime nustatyti, ar akivaizdu, jog esame brandūs krikščionys ir jaučiame tikrą dėkingumą už dvasines dovanas.

13. Kas, pasak Hebrajams 5:14, liudija, jog esame brandūs krikščionys?

13 Kas liudija, kad mes — brandūs krikščionys? Apaštalas Paulius rašė: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas — tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14). Brandą rodome lavindamiesi dvasinius „pojūčius“. Kaip atletui, norinčiam pasiekti gerų sportinių rezultatų, reikia nuolat treniruoti tam tikrus raumenis, taip ir mes turime lavinti pojūčius pratybomis — taikyti Biblijos principus.

14, 15. Kodėl reikia negailėti pastangų skverbtis į Dievo Žodžio gelmes?

14 Kad galėtume lavinti savo dvasinius pojūčius, pirma reikia įgyti žinių. O jų įgyjame stropiai studijuodami Bibliją ir ja grindžiamus leidinius. Jeigu tai darome reguliariai, ypač jei skverbiamės į Dievo Žodžio gelmes, šitie pojūčiai tobulėja. Per daugelį metų Sargybos bokšte išgvildenta įvairiausių sudėtingų temų. Koks mūsų požiūris į straipsnius, kuriuose nagrinėjamos sudėtingesnės tiesos? Gal įpratome juos praleisti, nes kalbama apie „sunkiai suprantamus dalykus“? (2 Petro 3:16). Priešingai, dedame dar daugiau pastangų, kad suvoktume, kas parašyta (Efeziečiams 3:18).

15 O jeigu mums sunku susikaupti ir studijuoti? Atkakliai siekime, kad šis įprotis taptų malonus, juk nuo to priklauso mūsų išgelbėjimas * (1 Petro 2:2). Jei norime būti brandūs krikščionys, turime mokėti sotintis stipriu maistu — sudėtingesnėmis Dievo Žodžio tiesomis. Antraip mūsų pojūčiai liks silpni. Bet apie mūsų brandą liudija ne tik išugdyti dvasiniai pojūčiai. Kasdien privalome taikyti, ką sužinome kruopščiai studijuodami.

16, 17. Kaip Jokūbas pamoko būti „žodžio vykdytojais“?

16 Kokie esame, rodo ir mūsų dėkingumas už tiesą — tikėjimo darbai. Kad taip galime save ištirti, vaizdingai pasakė Kristaus mokinys Jokūbas: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir [„toliau tai daro“, Jr], kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jokūbo 1:22-25).

17 Kokia Jokūbo patarimo esmė? Gerai įsižiūrėk į Dievo Žodžio veidrodį ir įvertink save. Stropiai tyrinėk, kaip jame atrodai. Daryk tai nuolat. Ir nepamiršk, ką pamatei, bet pasitaisyk, kur reikia. Klausyti šio patarimo kartais sunkoka.

18. Kodėl klausyti Jokūbo patarimo gali būti nelengva?

18 Štai kad ir reikalavimas skelbti Karalystę. „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą“, — rašė Paulius (Romiečiams 10:10). Kad viešai skelbtume išgelbėjimą, turime labai pasikeisti. Juk daugumai mūsų šis darbas neatrodo lengvas. O kad skelbtume tiesą uoliai ir skirtume šiai veiklai deramą vietą gyvenime, reikia būti dar lankstesniems ir dar daugiau aukotis (Mato 6:33). Tačiau tai verta pastangų, nes tapę Dievo paskirto darbo vykdytojais, esame laimingi girdami Jehovą. Tad ar skelbiame Karalystę uoliai?

19. Kokie turi būti mūsų tikėjimo darbai?

19 Kokie turi būti mūsų tikėjimo darbai? Paulius ragina: „Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Filipiečiams 4:9). Kokie esame, akivaizdu iš to, kad taikome, ką išmokome, gavome, girdėjome ir matėme, kitaip tariant, — vykdome viską, kas privalu pasiaukojusiam Kristaus mokiniui. „Tai tikrasis kelias! — moko Jehova per pranašą Izaiją. — Juo eikite!“ (Izaijo 30:21).

20. Kokie žmonės yra didžiulė palaima bendruomenei?

20 Tie, kurie stropiai studijuoja Bibliją, uoliai skelbia gerąją naujieną, lieka ištikimi Dievui ir iš širdies atsidavę Karalystei, yra tikras krikščionių bendruomenės turtas. Jie — puikus dvasinio stabilumo pavyzdys visiems. Tokie dvasingi krikščionys tikra parama, ypač daugeliui naujokų, kuriais reikia rūpintis. Nuolat taikydami Pauliaus patarimą ‘patikrinti patiems save, ar laikomės tikėjimo, ištirti save’, mes irgi darysime gerą įtaką kitiems.

Džiaukis vykdydamas Dievo valią

21, 22. Kas būtina, kad džiaugsmingai vykdytume Dievo valią?

21 Senovės Izraelio karalius Dovydas giedojo: „Mano džiaugsmas — vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Psalmyno 40:9 [40:8, Brb]). Šiam vyrui buvo džiugu vykdyti Jehovos valią. Kodėl? Kadangi jo įstatymus saugojo širdyje. Karalius Dovydas neabejojo einąs tikruoju keliu.

22 Jeigu Dievo įstatymas yra mūsų širdyje, nedvejojame, kad žengiame teisinga linkme. Mums džiugu vykdyti Dievo valią. Tad ‘stenkimės visomis išgalėmis’ nuoširdžiai tarnauti Jehovai (Luko 13:24, Jr).

[Išnašos]

^ pstr. 8 Išleido Jehovos liudytojai.

^ pstr. 15 Naudingų patarimų, kaip studijuoti, yra Jehovos liudytojų išleistoje knygoje Lavink mokymo įgūdžius Teokratinės tarnybos mokykloje, p. 27—32.

Ar atsimeni?

• Kaip galime patikrinti, ar laikomės tikėjimo?

• Kaip ištirti save?

• Kaip parodome, jog esame brandūs krikščionys?

• Kaip tikėjimo darbai padeda įvertinti, kas esame?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Ar žinai, kaip pirmučiausia patikrinti, ar laikaisi tikėjimo?

[Iliustracija 24 puslapyje]

Kad esame brandūs krikščionys, matyti iš mūsų dvasinių pojūčių

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Įrodome, jog esame ‘ne užuomaršos klausytojai, bet žodžio vykdytojai’