Seniausios Rusijos bibliotekos rankraščiai — ‘aiški šviesa’ apie Biblijos tekstą

DU MOKSLININKAI atkakliai ieško senovinių Biblijos rankraščių. Kiekvienas skyrium keliauja per dykumas, apžiūri olas, vienuolynus bei senovinius uolų būstus. Po ilgo laiko jų keliai susieina seniausioje Rusijos viešojoje bibliotekoje: ten atsiduria jų radiniai — vieni svarbiausių Biblijos istorijoje. Kas tie vyrai buvo? Kaip jų aptikti rankraščiai pateko į Rusiją?

Senoviniai rankraščiai patvirtina Biblijos teksto tikrumą

Pirmiausia nusikelkime į XIX amžiaus pradžią, kai Europoje ėmė reikštis intelektualinė revoliucija. Ta mokslo bei kultūros pažanga suformavo kritišką požiūrį į tradicinius įsitikinimus. Biblinės istorijos kritikai siekė pakirsti Biblijos autoritetą. Tiesą sakant, jie sėjo abejones šios knygos teksto autentiškumu.

Kai kurie nuoširdūs Biblijos gynėjai manė, kad Dievo Žodžio tikrumą galėtų patvirtinti nauji radiniai, pavyzdžiui, dar nežinomi senoviniai rankraščiai. Jei pavyktų rasti senesnių už turimus, jie paliudytų Biblijos tekstą esant nepakitusį, kad ir kiek mėginta jį naikinti ar iškraipyti. Tokie rankraščiai taip pat padėtų aptikti į vertimus įsivėlusias klaidas.

Patys karščiausi ginčai dėl Biblijos autentiškumo kilo Vokietijoje. Ten vienas jaunas profesorius atsisakė patogaus gyvenimo ir leidosi kelionėn, iš kurios grįžo su didžiausiu visų laikų bibliniu radiniu. Tas profesorius — Biblijos tyrėjas Konstantinas fon Tišendorfas. Atmesdamas kritikų argumentus, jis daug prisidėjo ginant Biblijos tekstų tikrumą. Jo pirmoji kelionė į Sinajaus dykumą 1844 metais buvo itin sėkminga. Viename vienuolyne, šiukšlių pintinėje, Tišendorfas netikėtai užtiko Septuagintos, Hebrajiškųjų raštų vertimo į graikų kalbą, nuorašą — seniausią iš visų iki tol rastų!

 Džiūgaudamas biblistas ištraukė 43 rankraščio lapus. Jis neabejojo, kad turėtų būti daugiau, bet sugrįžęs 1853-iaisiais terado mažą fragmentą. Kur gi trūkstami lapai? Kadangi lėšos baigėsi, Tišendorfas ieškojo turtingo rėmėjo. Nusprendęs palikti tėvynę ir tęsti paieškas, kreipėsi pagalbos į Rusijos carą.

Caras pritaria

Tišendorfas galbūt nerimavo, kaip jis, Biblijos tyrėjas protestantas, bus sutiktas toje milžiniškoje šalyje, išpažįstančioje rusų stačiatikių tikėjimą. Laimei, Rusijoje jau dvelkė permainų vėjai. Norėdama pakelti šalyje švietimo lygį Jekaterina II (kitaip Jekaterina Didžioji) 1795 metais Sankt Peterburge įkūrė Imperatoriškąją biblioteką — pirmąją viešąją biblioteką Rusijoje. Joje buvo sukaupta daugybė spaudinių, prieinamų milijonams lankytojų.

Bet ir po 50 metų nuo įkūrimo ši viena iš puikiausių Europos bibliotekų teturėjo šešis hebrajiškuosius rankraščius. Šalyje kylant susidomėjimui Biblijos kalbomis bei vertimais, jų, be abejo, buvo per maža. Jekaterina II siuntė mokslininkų į Europos universitetus studijuoti hebrajų kalbos. Grįžę jie ėmė Rusijos stačiatikių bažnyčios seminarijose organizuoti tos kalbos mokymo kursus. Tada pirmą kartą Rusijos mokslininkai pradėjo rengti kruopštų Biblijos vertimą iš hebrajų į rusų kalbą. Deja, trūko lėšų, be to, vertimui nepritarė konservatyvūs bažnyčios vadovai. Taigi Biblijos žinių trokštantys žmonės tikrojo švietimo dar turėjo laukti.

Caras Aleksandras II tuoj suprato, kokia svarbi Tišendorfo misija, ir mielai jį parėmė. Nors kai kurie į tai žiūrėjo „įtariai ir smarkiai priešinosi“, Tišendorfas grįžo iš Sinajaus su trūkstamais Septuagintos lapais. * Ši Septuagintos dalis, vėliau pavadinta Sinajaus kodeksu, yra vienas iš seniausių žinomų Biblijos rankraščių. Atvykęs į Sankt Peterburgą Tišendorfas nuskubėjo į caro rezidenciją, karališkuosius žiemos rūmus. Jis pasiūlė carui paremti „vieną didžiausių užmojų Biblijos tyrimo ir kritikos srityje“ — išleisti surastąjį rankraštį, kuris vėliau buvo saugomas Imperatoriškojoje bibliotekoje. Caras mielai sutiko. Laimingas Tišendorfas rašė: „Apvaizda mūsų laikais [...] mums davė Sinajaus Bibliją, kuri aiškiai nušvietė, kas iš tikrųjų užrašyta Dievo Žodyje; turėdami autentišką Biblijos tekstą galime ginti tiesą.“

Bibliniai lobiai iš Krymo

Pradžioje straipsnio paminėtas kitas tyrinėtojas, irgi ieškojęs Biblijos rankraščių. Kas jis? Prieš Tišendorfui grįžtant į Rusiją, Imperatoriškajai bibliotekai buvo  pasiūlyta įsigyti brangų rinkinį. Jis labai sudomino carą ir sutraukė Rusijon daug Europos mokslininkų. Tie vyrai negalėjo patikėti savo akimis išvydę daugybę rankraščių bei kitokių dokumentų. Visą kolekciją sudarė 2412 radinių, tarp jų — 975 rankraščiai; 45 Biblijos rankraščiai buvo senesni nei X amžiaus. Įdomiausia, kad visus tuos rankraščius surinko, galima sakyti, vienas žmogus, Abrahamas Firkovičius, karaimų kultūros istorikas, tada jau perkopęs septyniasdešimt! Kas gi buvo tie karaimai? *

Tas klausimas rūpėjo ir carui. Rusija, plėsdama savo ribas, užėmė kitų valstybių žemes. Taip jos teritorijoje atsirado naujų etninių grupių. Vaizdingas Krymo regionas Juodosios jūros pakrantėje buvo apgyventas žmonių, kurie panėšėjo į žydus, bet laikėsi turkų papročių, o jų kalba priminė totorių. Jie vadinosi karaimai ir kildino save iš hebrajų, po Jeruzalės sugriovimo 607 m. p. m. e. ištremtų į Babiloną. Tačiau, priešingai žydams, autoritetu laikė ne Talmudą, o Šventąjį Raštą. Krymo karaimai troško pateikti carui duomenų apie savo skirtingumą nuo žydų, taip vildamiesi gauti atskirą statusą. Pristatydami karaimams priklausiusius senovinius rankraščius jie tikėjosi įrodyti, jog yra palikuonys žydų, atsikėlusių į Krymą po Babilono tremties.

Senovinių įrašų ir rankraščių Firkovičius pradėjo ieškoti Kryme, Čufut Kalės uolų būstuose. Ištisos karaimų kartos gyveno ir garbino Dievą tuose nedideliuose nameliuose, padarytuose iš uolos luitų. Susidėvėjusių Šventraščio tekstų su Dievo vardu, Jehova, karaimai niekada nenaikindavo, nes laikė tai šventvagyste. Rankraščius rūpestingai sukraudavo į mažą patalpą, genizą. Hebrajiškai tai „saugojimo vieta“. Dėl didžios pagarbos Dievo vardui tuos pergamentus retai kas liesdavo.

Nors visos genizos buvo pilnos dulkių, Firkovičius kruopščiai jas apžiūrėjo. Vienoje jis rado puikų rankraštį, datuotą 916 m. e. m. Pavadinta Vėlyvųjų pranašų knygų Peterburgo kodeksu, ši Hebrajiškųjų raštų kopija yra bemaž pati seniausia.

Firkovičius surinko begalę rankraščių ir 1859 metais milžinišką savo kolekciją nusprendė pasiūlyti Imperatoriškajai bibliotekai. 1862-aisiais Aleksandras II padėjo nupirkti ją už neįtikėtiną tais laikais sumą — 125000 rublių. Pažymėtina, kad visas bibliotekos biudžetas per metus tada sudarė ne daugiau 10000! Tarp įsigytų dalykų buvo ir dabar gerai žinomas Leningrado  kodeksas (B 19^A). Jis datuojamas nuo 1008-ųjų ir yra seniausias pasaulyje pilnas Hebrajiškųjų raštų rinkinys. Vienas mokslininkas pažymėjo, kad tai — „ko gero, visų svarbiausias Biblijos rankraštis, nes remiantis juo išspausdintos naujausios Hebrajiškosios Biblijos su paaiškinimais“. (Žiūrėk greta esantį rėmelį.) Tais pačiais metais, 1862-aisiais, išleistas Tišendorfo Sinajaus kodeksas, susilaukęs plataus visuomenės atgarsio.

Dvasinė šviesa šiandien

Dabar Rusijos nacionalinėje (buvusi Imperatoriškoji) bibliotekoje saugoma viena iš didžiausių pasaulyje senovinių rankraščių kolekcijų. * Kintant šalies istorijai bibliotekos pavadinimas per porą šimtmečių keitėsi septynis kartus. Ilgą laiką ji buvo vadinama Viešąja valstybine M. Saltykovo-Ščedrino biblioteka. Nepaisant XX amžiaus neramumų — dviejų pasaulinių karų, Leningrado blokados, rankraščiai išliko nesugadinti. Kuo jie mums vertingi?

Senoviniai rankraščiai yra patikimas šaltinis verčiant Bibliją į kitas kalbas. Todėl nuoširdūs tiesos ieškotojai gali skaityti tikslų Šventojo Rašto tekstą. Sinajaus ir Leningrado kodeksais buvo remiamasi rengiant „Šventojo Rašto naujojo pasaulio vertimą“, kurį visą Jehovos liudytojai išleido 1961 metais. Pavyzdžiui, Biblia Hebraica Stuttgartensia ir Kitelio Biblia Hebraica, kuriomis naudojosi „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas, pagrįstos Leningrado kodeksu. Jose Dievo vardas tetragramos forma pavartotas 6828 kartus.

Tik nedaugelis Biblijos skaitytojų suvokia, kokie turim būti dėkingi už kuklioje Sankt Peterburgo bibliotekoje saugomus rankraščius, kurių ne vienas tebeturi ankstesnį miesto vardą, Leningradas. Tačiau didžiausia mūsų padėka priklauso Biblijos Autoriui, Jehovai, teikiančiam dvasinę šviesą. Psalmininkas ne veltui meldė: „Siųsk savo šviesą ir tiesą, ir teveda jos mane“ (Psalmyno 43:4 [43:3, Brb]).

[Išnašos]

[Rėmelis 13 puslapyje]

DIEVO VARDAS BUVO ŽINOMAS IR MINIMAS

Jehova išmintingai pasirūpino, kad jo Žodis, Biblija, būtų išsaugotas iki dabartinių laikų. Slenkant amžiams prie to daug prisidėjo stropūs perrašinėtojai. Kruopščiausi iš jų buvo masoretai, hebrajų raštininkai, įgudusiai perrašinėję knygas VI—X m. e. a. Senovine hebrajų kalba buvo rašoma be balsių. Ilgainiui hebrajiški žodžiai galėjo būti pradėti tarti netaisyklingai, ypač įsigalint aramėjų kalbai. Todėl balsėms žymėti masoretai sukūrė ženklus ir įtraukė juos į Biblijos tekstą teisingam tarimui nurodyti.

Įsidėmėtina, kad tie ženklai Leningrado kodekse rodo, kaip tarti tetragramą — keturias priebalses, sudarančias Dievo vardą — Jehvah’, Jehwih’ ir Jehovah’. Dabar plačiausiai vartojama forma yra Jehova. Akivaizdu, Dievo vardas buvo gyvas, įprastas Biblijos rašytojams bei daugeliui kitų. Šiandien tą vardą žino ir taria milijonai žmonių, pripažįstančių Jehovą „Aukščiausiuoju visoje žemėje“ (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Nacionalinės bibliotekos rankraščių skyrius

[Iliustracija 11 puslapyje]

Imperatorė Jekaterina II

[Iliustracijos 11 puslapyje]

Konstantinas fon Tišendorfas (viduryje) ir Rusijos caras Aleksandras II

[Iliustracija 12 puslapyje]

Abrahamas Firkovičius

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

Abi nuotraukos: National Library of Russia, St. Petersburg

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 11 puslapyje]

Jekaterina II: National Library of Russia, St. Petersburg; Aleksandras II: From the book Spamers Illustrierte Weltgeschichte, Leipcigas, 1898