Gyvenimo istorija

Jehova dosniai atlygina tiems, kurie laikosi jo kelio

PAPASAKOJO ROMUALDAS STAVSKIS

Kai 1939-ųjų rugsėjį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lenkijos šiaurėje užvirė mūšiai. Aš, smalsus devynmetis, atėjau netoli kovos lauko stebėti, kas vyksta. Reginys buvo siaubingas: visur pilna lavonų, sklido troškus dūmų kvapas. Nors labiausiai rūpėjo saugiai parsigauti namo, galvoje sukosi klausimai: kodėl Dievas leidžia dėtis tokioms baisybėms? Kurią pusę jis palaiko?

KARUI baigiantis mus, jaunuolius, vertė tarnauti vokiečiams. Kas atsisakydavo, tokį, pakabinę ant krūtinės užrašą „išdavikas“ arba „sabotuotojas“, pakardavo ant medžio arba tilto. Mūsų miestas Gdynė skyrė priešininkų eiles. Kai ėjome į užmiestį parsinešti vandens, virš galvos zvimbė kulkos ir sviediniai; mano jaunesnįjį brolį Henriką sužeidė mirtinai. Nuolat tykojo pavojus gyvybei, todėl mama mus, visus keturis vaikus, perkėlė į rūsį. Čia dvejų metų broliukas Eugenijušas mirė nuo difterito.

Vėl nerimavau: „Kur Dievas? Kodėl turime tiek kentėti?“ Nors buvau uolus katalikas ir nuolat eidavau į bažnyčią, ten neradau atsakymų į šiuos klausimus.

Priimu Biblijos tiesą

Netikėtai sužinojau tai, kas man rūpėjo. Karas pasibaigė 1945 metais, o 1947-ųjų pradžioje į mūsų namus atėjo  viena Jehovos liudytoja. Su ja kalbėjosi mama; ir aš nugirdau kai kuriuos viešnios paaiškinimus. Jie buvo logiški ir mes sutikome ateiti į krikščionių sueigą. Po mėnesio, dar neperpratęs visų Biblijos mokymų, jau drauge su kitais liudytojais skelbiau žinią apie geresnį pasaulį — be karų ir žiaurybių. Šis darbas man teikė daug džiaugsmo.

1947-ųjų rugsėjį pasikrikštijau rajono asamblėjoje Sopote. Kitąmet, gegužę, pradėjau tarnauti reguliariuoju pionieriumi — atsidėjęs skelbiau Biblijos žinią. Tokia veikla labai nepatiko dvasininkams ir jie kurstė smurtauti prieš liudytojus. Kartą mus užpuolė įtūžusi minia: apsvaidė akmenimis ir skaudžiai sumušė. Paskui vienuolės ir kunigai vėl nuteikė prieš mus būrį žmonių. Prisiglaudėme policijos nuovadoje, bet persekiotojai apsupo pastatą ir grasino primušti. Galiausiai atvyko daugiau policininkų; tada jų saugomi prasibrovėme pro minią.

Tuo metu teritorijoje, kurioje darbavomės, nebuvo nė vienos liudytojų bendruomenės. Ne kartą teko praleisti naktį po atviru dangumi, miške. Nors buvo nelengva, džiaugėmės, kad galime skelbti tiesą. Dabar ten yra puikios liudytojų bendruomenės.

Betelio tarnyba ir areštas

1949 metais mane pakvietė tarnauti į Lodzėje įsikūrusį Betelį. Koks laimingas darbavausi tenai! Deja, tai truko neilgai. 1950-ųjų birželį, likus mėnesiui iki liudytojų veiklos uždraudimo, mane drauge su kitais Betelio broliais suėmė. Pasodino į kalėjimą, žiauriai kvotė.

Tardytojai vertė sakyti, kad mano tėvas (kursuojančio į Niujorką laivo jūreivis) yra Jungtinių Valstijų šnipas. Teko ištverti nežmonišką tardymą. Tuo pat metu keturi pareigūnai spaudė, kad liudyčiau prieš brolį Vilhelmą Šaiderį, prižiūrėjusį mūsų veiklą Lenkijoje. Paguldę ant grindų, jie storomis lazdomis mušė per kulnus. Paplūdęs krauju, jaučiau, jog nebeištversiu, ir sušukau: „Jehova, padėk man!“ Kvotėjai suglumo, nustojo pliekti ir po valandėlės užsnūdo. Man palengvėjo, atgavau jėgas. Tai įtikino, kad Jehova meilingai ištiesia pagalbos ranką savo atsidavusiems tarnams, kurie jo šaukiasi. Mano tikėjimas sustiprėjo; išmokau visiškai pasikliauti Dievu.

Galutiniame tardymo protokole mano vardu buvo surašytas melagingas liudijimas. Kai ėmiau protestuoti, pareigūnas atrėžė: „Viską paaiškinsi teisme.“ Vienoje kameroje su manimi kalėjęs draugiškas vyras patarė nenuogąstauti, nes tą protokolą dar turėjo patikrinti karo prokuroras. Jam galėsiu paneigti neteisingą liudijimą. Taip ir įvyko.

 Rajono priežiūros darbas ir antrasis įkalinimas

Į laisvę išleido 1951-ųjų sausį. Po mėnesio pradėjau tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Nors mūsų veikla buvo uždrausta, kartu su kitais broliais stiprindavome bendruomenes ir padėdavome liudytojams, išsisklaidžiusiems dėl juos sekusių saugumiečių. Skatindavome bendratikius tęsti tarnybą. Vėliau jie be baimės remdavo keliaujančiuosius prižiūrėtojus; slaptai spausdindavo ir platindavo Biblijos aiškinamąją literatūrą.

Vieną 1951-ųjų balandžio dieną po krikščionių sueigos mane suėmė gatvėje akylai sekę saugumo agentai. Tardomas neatsakinėjau į klausimus, tad mane nuvežė į Bydgoščiaus kalėjimą. Ten irgi iškart ėmė kvosti. Liepė stovėti priešais sieną šešias paras be maisto, be vandens, tvyrant karininkų rūkomų cigarečių tvaikui. Mušė lazda ir degino cigaretėmis. Kai nualpau, apliejo vandeniu ir toliau tardė. Maldavau Jehovą stiprybės bei ištvermės ir jis mane palaikė.

Įkalinimas Bydgoščiuje buvo kai kuo naudingas. Čionai galėjau dalytis Biblijos žinia su tais, kurių kitaip nebūčiau sutikęs. Liudijau tiesą daug kam. Nusiminę, beviltiškoje padėtyje atsidūrę kaliniai mielai klausydavosi gerosios naujienos.

Du svarbūs įvykiai

Išėjęs iš kalėjimo 1952 metais, netrukus susipažinau su uolia pioniere, vardu Nela. Ji tarnavo Lenkijos pietuose. Vėliau darbavosi „kepykloje“ — slaptavietėje, kur buvo spausdinami mūsų leidiniai. Tai buvo sunkus darbas, reikalaujantis atsargumo ir pasiaukojimo. Susituokėme 1954-aisiais ir tęsėme visalaikę tarnybą, kol gimė dukrelė Lidija. Tada nusprendėme: aš tęsiu keliaujamąjį darbą, o Nela pasitrauks iš visalaikės tarnybos, grįš namo ir augins dukrą.

Tais pačiais metais įvyko dar kai kas svarbaus: manęs paprašė tarnauti srities, apimančios trečdalį Lenkijos, prižiūrėtoju. Išsakėme viską maldoje Dievui. Žinojau, kad būtina stiprinti brolius ir seseris, triūsiančius draudimo sąlygomis. Daugelį suimdavo, todėl reikėjo dar didesnės dvasinės paramos. Nelai pritariant sutikau imtis šios užduoties. Jehovos padedamas tarnavau srities prižiūrėtoju 38 metus.

Atsakingas už „kepyklas“

Tomis dienomis srities prižiūrėtojas būdavo atsakingas už „kepyklas“, įrengtas nuošaliose vietose. Policija nuolat lipdavo ant kulnų bandydama aptikti ir uždaryti mūsų spaustuves. Kartais jiems pavykdavo, bet mes niekad nepritrūkdavome dvasinio maisto. Visiškai aišku, kad mumis rūpinosi Jehova.

Liudytojas, pakviestas dirbti tą sunkų, pavojingą darbą, turėdavo būti ištikimas,  budrus, pasiaukojamos dvasios, klusnus. Dėl tokių jo savybių „kepykla“ galėdavo veikti saugiai. Nelengva būdavo rasti, kur pogrindinę spaustuvę įrengti. Vienur vieta, regis, tinkama, deja, tenykščiai liudytojai ne itin apdairūs, o kitur — atvirkščiai. Bendratikiai buvo pasiryžę aukotis. Labai branginau visus brolius ir seseris, su kuriais anuomet teko bendradarbiauti.

Ginama geroji naujiena

Tais sunkiais laikais mus nuolat kaltindavo dalyvavimu uždraustoje ardomojoje veikloje ir teisdavo. Bėda, jog nerasdavome advokatų, kurie mus gintų. Nors kai kurie jų buvo palankiai nusiteikę, dauguma bijojo viešumos ir nerizikuodavo pakliūti valdžios nemalonėn. Bet Jehova tai matė ir atėjus metui suteikė pagalbą.

Keliaujantysis prižiūrėtojas iš Krokuvos Aloizas Prostakas po žiauraus tardymo atsidūrė kalėjimo ligoninėje. Ištvėręs fizinius bei psichologinius kankinimus, jis pelnė kitų ligoninėje gydomų kalinių pagarbą ir palankumą. Vienas jų, kurį stebino mūsų brolio drąsa, buvo advokatas Vitoldas Lis-Olševskis. Jiedu kartais pasišnekučiuodavo ir šis teisininkas pažadėjo: „Kai tik išeisiu į laisvę ir vėl pradėsiu dirbti, mielai ginsiu Jehovos liudytojus.“ Jis tesėjo žodį.

Ponas Olševskis vadovavo teisininkų grupei, kuri mums daug padėjo. Pačiu sunkiausiu persekiojimo laikotarpiu jie gynė mūsų brolius maždaug 30-yje bylų per mėnesį — beveik kasdien! Kadangi Olševskis turėdavo būti gerai informuotas apie kiekvieną bylą, mane paskyrė palaikyti su juo ryšį. Bendradarbiavome septynerius metus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose.

Per tą laiką pasisėmiau daug teisinių žinių. Dažnai stebėdavau teismo procesus, įsimindavau juristų pasisakymus — palankius ir nepalankius, — sužinojau, kokie yra gynybos metodai, girdėdavau, ką kalba liudininkai bendratikiai. Visa labai pravertė, kai reikėdavo padėti broliams, ypač tiems, kurie būdavo pakviesti į teismą kaip liudininkai, — ką sakyti, kada tylėti.

Kol vykdavo teismas, Olševskis dažnai apsinakvodavo pas kurį nors Jehovos liudytoją. Apsistodavo ne viešbutyje todėl, kad, pasak jo, „prieš prasidedant teismui įkvėptų bent kiek mūsų oro“. Olševskiui padedant daug teismo sprendimų buvo mūsų naudai. Keletą sykių jis gynė ir mane, bet niekad neėmė pinigų. Kitą kartą atsisakė užmokesčio už advokatavimą trisdešimtyje bylų. Kodėl? Olševskis paaiškino: „Noriu bent kiek prisidėti prie jūsų darbo.“ O juk tokia juridinė pagalba kainavo nemažai. Olševskio grupės veikla neliko valdžios nepastebėta, bet tai neatbaidė šio mūsų pagalbininko.

Sunku net apsakyti, kaip puikiai bendratikiai teismuose liudydavo tiesą. Daug brolių ir seserų susirinkdavo stebėti procesų ir pastiprinti mūsiškius kaltinamuosius. Suskaičiavau, jog vienais metais per patį teismų įkarštį tokių rėmėjų buvo suplaukę ne mažiau kaip 30000. Tikrai milžiniška liudytojų minia!

Nauja užduotis

1989-aisiais mūsų veiklos draudimas buvo panaikintas. Po trejų metų įvyko naujai pastatyto filialo dedikacija. Mane pakvietė darbuotis Ligoninių informavimo tarnyboje ir aš mielai sutikau. Dirbome trise. Palaikydavome liudytojus, kai jiems būdavo siūloma perpilti kraują:  padėdavome nesileisti į kompromisą ir klausyti krikščioniškos sąžinės balso (Apaštalų darbų 15:29).

Abu su žmona džiaugiamės garbe tarnauti Jehovai viešai liudydami tiesą. Nela nuolat palaiko ir stiprina mane. Esu labai dėkingas jai, kad vykdydamas teokratines užduotis arba kalėdamas negirdėjau nė vieno nusiskundimo, jog nesu namie. Sunkiais momentais užuot liūdėjusi, Nela guosdavo bendratikius.

Štai 1974 metais mane drauge su kitais keliaujančiaisiais prižiūrėtojais suėmė. Tai sužinoję broliai stengėsi kuo ramiau pranešti mano žmonai. Atvykę pas ją paklausė: „Sese Nela, ar pasiruošusi išklausyti blogiausią žinią?“ Iš pradžių ji neteko žado manydama, jog aš pražuvau. Bet sužinojusi, kas iš tikrųjų atsitiko, atsikvėpė ir pasakė: „Svarbiausia, gyvas! Tai jau ne pirmas įkalinimas.“ Vėliau broliai pasakojo, kaip buvo nustebinti jos optimizmo.

Nors mudviem teko patirti nemažai skausmo, Jehova visuomet dosniai atlygindavo, kad laikomės jo kelio. Esame labai laimingi, kad mūsų Lidija ir jos vyras Alfredas Deruša yra pavyzdinga krikščionių šeima. Džiaugiamės savo anūkais Kristoferiu ir Džonatanu — pasiaukojusiais Dievo tarnais. Maniškiai, brolis Ryšardas ir sesuo Uršula, jau daugelį metų ištikimai tarnauja Jehovai.

Jehova niekad neapleidžia mūsų ir norime tarnauti jam iš visos širdies. Patys įsitikinome, kokie teisingi žodžiai iš Psalmyno 37:34: „Pasitikėk Viešpačiu ir laikykis jo kelio; jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę.“ Šito labai laukiame.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Per asamblėją, surengtą vieno mūsų brolio sode Krokuvoje (1964)

[Iliustracija 18 puslapyje]

Su Nela ir Lidija (1968)

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su vienos liudytojų šeimos sūneliu prieš jo širdies operaciją nenaudojant kraujo

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su dr. Vitesu, Katovicų ligoninės vaikų kardiochirurgijos be kraujo perpylimo skyriaus vedėju

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su Nela (2002)