Šiurpūs mirties padariniai

„ŠEŠIAMETĖS SAVIŽUDYBĖ.“ Taip viename laikraštyje buvo pavadintas sukrečiantis pranešimas apie mažametės Džeki tragišką žūtį. Kai mama mirė nuo nepagydomos ligos, mergaitė pasisakė kitiems vaikams norinti „tapti angelu ir būti su mama“. Vėliau ji šoko po traukiniu.

Aštuoniolikmetis Ianas prašė kunigą paaiškinti, kodėl jo tėvas susirgo vėžiu ir mirė. Pasak dvasininko, Dievas pasiėmė tokį gerą žmogų į dangų. Išgirdęs tai vaikinas nusprendė, kad daugiau nenori nieko girdėti apie tokį žiaurų Dievą. Gyvenimas jam atrodė beprasmis, tad viskuo nusivylęs pasinėrė į pramogas. Pradėjo girtuokliauti, įjunko į narkotikus, gyveno amoraliai. Ianas nesulaikomai ritosi į bedugnę.

„Gyvieji žino, kad turės mirti“

Kaip baisiai artimojo mirtis gali sudarkyti gyvenimą, ypač jeigu užklumpa netikėtai. Tiesa, niekam ne naujiena šie Biblijos žodžiai: „Gyvieji žino, kad turės mirti“ (Mokytojo 9:5). Vis dėlto žmonės dažniausiai nenori apie tai kalbėti. Tikriausiai ir jūs? Gyvenimas toks greitas, toks užimtas, kad nėra kada nė pagalvoti apie mirtį, regis, dar tolimą.

„Dauguma mirties bijo, tad vengia apie ją galvoti“, — teigiama The World Book Encyclopedia. Vis dėlto, ištikus nelaimei ar užklupus grėsmingai ligai, bet kuriam gali tekti pažvelgti mirčiai į akis. O gal bičiulio arba saviškio netektis skausmingai primena, kas laukia visų.

Tačiau net per laidotuves kai kurie sako: „Gyvenimas nestovi vietoje.“ Ir tikrai jis bėga taip greitai, kad nė nepastebi, kaip senatvė su savo vargais beldžiasi į duris. Tada, žiūrėk, ir susimąstome apie mirtį. Ypač pagyvenę žmonės, jau netekę ko iš artimųjų ar gerų bičiulių, vis susimąsto: „Ateina ir mano eilė.“

Didelis klaustukas

Nors niekas pačios mirties neneigia, tačiau negali ir atsakyti, ar yra kas po jos? Kadangi tai aiškinama skirtingai ir prieštaringai, dažnas numoja į viską ranka kaip į beprasmį ginčą dėl to, kas nesuprantama. Pragmatikas vadovaujasi principu „gyvename tik kartą“ ir skuba mėgautis gyvenimo malonumais.

O štai treti nesutinka, kad mirtis — visa ko pabaiga. Kai kurie mano, kad mirusieji  keliauja ten, kur jų laukia palaiminga amžinybė, kiti tikisi kada nors sugrįžti į žemę, kad ir kitu žmogumi.

Ko nors iš savųjų netekę giminaičiai tikriausiai svarsto: „Kur nueina mirusieji?“ Prieš keletą metų viena futbolo komanda važiavo į sporto renginį. Pakeliui sunkvežimis rėžėsi į jų autobusiuką ir šis nusirito į pakelę. Penki sportininkai žuvo. Vieno jų motinai nuo tada laikas tarsi sustojo. Moteriai vis neduoda ramybės klausimas, kur dabar sūnus. Dažnai eina prie jo kapo ir valandų valandas mėgina su juo kalbėtis. „Tiesiog negaliu patikėti, kad po mirties nelieka nieko, — sako moteris, — tačiau ir nežinau, kas ten yra.“

Aišku, nuo mūsų supratimo apie mirtį labai priklauso ir mūsų gyvenimas. Matant, kaip skirtingai žmonės priima mirties realybę, kyla klausimų, kuriuos verta apmąstyti ir jums: gal reikia negalvoti apie mirtį ir tiesiog gyventi? ar turėtume jos bijoti? ar žmogui, gedinčiam artimo, belieka tik spėlioti, kur šis dabar? ar mirtis taip ir liks mįslė?