„Pergalė sunaikino mirtį!“

PRISIMENATE aname straipsnyje cituotą laikraščio antraštę apie nusižudžiusią mažametę? O ką jūs manote apie šito straipsnio pavadinimą? Suprantama, nieko panašaus nesate skaitęs jokiame laikraštyje. Tačiau šie žodžiai parašyti jau prieš tūkstančius metų Šventajame Rašte, Biblijoje.

Toje knygoje apie mirtį išaiškinta viskas: kodėl žmogus miršta, kokia mirusiųjų būklė, be to, kas laukia mūsų mirusių artimųjų. Žadamas laikas, kai visi galėsime sušukti: „Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Korintiečiams 15:54).

Biblijoje apie mirtį kalbama labai paprastai, aiškiai. Ne sykį ji prilyginama miegui, o mirę — miegantiems (Psalmyno 13:4 [13:3, Brb]; 1 Tesalonikiečiams 4:13; Jono 11:11-14). Mirtis dar pavadinta priešu (1 Korintiečiams 15:26). Maža to, iš Biblijos galime sužinoti, kodėl mirtis lyginama su miegu, kodėl šitas priešas vargina žmoniją ir kaip bus nugalėtas.

Kodėl žmonės miršta?

Biblijos pradžioje pasakojama, jog Dievas sukūrė pirmąjį žmogų Adomą ir apgyvendino rojuje, davė darbą (Pradžios 2:7, 15). Tačiau kai ką jam griežtai uždraudė. Štai ką Dievas pasakė apie vieną Edeno sodo medį: „Nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai  tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:17). * Taigi Adomas žinojo, kad galės gyventi amžinai. Mirtų tik jeigu nepaklausytų Dievo paliepimo.

Deja, Adomas drauge su žmona Ieva Dievo nepaklausė. Jiedu nepaisė Kūrėjo valios, todėl skynė karčius neklusnumo vaisius. „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ — tokią bausmę už nuodėmę paskelbė jiems Dievas (Pradžios 3:19). Adomas ir Ieva tapo labai ydingi, kitaip sakant, netobuli, o netobulybė, arba nuodėmingumas, vedė juos į mirtį.

Nuodėmingumą, tarsi kokią ligą, paveldėjo Adomo ir Ievos vaikai, o iš jų ir visa žmonija. Adomas ne tik pats prarado teisę gyventi amžinai, bet perdavė netobulybę palikuonims. Žmonės tapo nuodėmės vergais, kaip sakoma Biblijoje: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

„Nuodėmė įėjo į pasaulį“

Neįmanoma tos paveldėtos ydos, arba nuodėmės, pamatyti pro mikroskopą. Tai moralinė bei dvasinė yda, kurią gavome iš savo pirmųjų tėvų, sukelianti ir fizinių padarinių. Tačiau Biblijoje pranešama, jog Dievas pasirūpino viską atitaisyti. Apaštalas Paulius paaiškino: „Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:23). Pirmajame laiške Korinto krikščionims apaštalas tvirtai įsitikinęs rašė: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22).

Matome, kad nuodėmė ir mirtis bus pašalintos per Jėzų Kristų. Jis pats pasakė atėjęs į žemę „gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Panašiai kaip išpirkos reikia įkaitui išlaisvinti, taip ir mus iš nuodėmės bei mirties išvaduoja atitinkama išpirka — tobulo žmogaus Jėzaus gyvybė (Apaštalų darbų 10:39-43). *

Dievas atsiuntė į žemę Jėzų, kad paaukotų savo gyvybę mums išpirkti. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, [...] turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Iki savo mirties Kristus žmonėms ‘liudijo tiesą’ (Jono 18:37). Ne sykį, pasinaudodamas aplinkybėmis, jis aiškino ir tiesą apie mirtį.

‘Mergaitė miega’

Jėzus pats patyrė, kokia skaudi artimo mirtis. Ji sukėlė jam sielvartą. Be to,  jis žinojo, kad irgi turės netrukus mirti (Mato 17:22, 23). Likus keliems mėnesiams iki Jėzaus nužudymo, mirė jo geras draugas Lozorius. Kaip Jėzus priėmė tą žinią? Patyrinėkime ir geriau suprasime, ką Jėzus žinojo apie mirtį.

Išgirdęs, kad mirė draugas, Jėzus tarė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Jo mokiniai pamanė, jog Lozorius iš tiesų tik ilsisi, tad turėtų pasveikti. Bet Jėzus tada aiškiai pasakė: „Lozorius mirė“ (Jono 11:11-14). Matome, kad Jėzui mirtis — tarsi miegas. Nelengva suprasti, kas yra mirtis, tačiau neabejotinai žinome, kas yra miegas. Kietai įmigę nejaučiame, kaip eina laikas ir kas vyksta aplinkui, nes tuo metu nesame sąmoningi. Šitaip Biblijoje apibūdinama ir mirtis. Štai Mokytojo 9:5 sakoma: „Mirusieji nebežino nieko.“

Mirtį Jėzus prilygino miegui dar ir dėl to, kad Dievo galia galime būti iš jos pažadinti. Sykį Jėzus aplankė šeimą, gedėjusią ką tik mirusios dukrelės. „Mergaitė ne mirus, o miega“, — pasakė Jėzus. Tada priėjo prie jos, paėmė ranką ir ji atsikėlė, kitaip tariant, prisikėlė iš mirties (Mato 9:24, 25).

Lozoriui Jėzus irgi grąžino gyvybę. Tačiau prieš tai paguodė jo seserį Mortą: „Tavo brolis prisikels!“ Ji, nė kiek tuo neabejodama, atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną“ (Jono 11:23, 24). Tikriausiai Morta tikėjosi, jog ateityje visi Dievo tarnai bus prikelti.

Kas gi yra prikėlimas? Graikiško žodžio anastasis, verčiamo „prikėlimas“, paraidinė reikšmė yra „atsistojimas“. Tai kėlimasis iš mirties. Kai kam gal skamba neįtikimai, tačiau Jėzus pažadėjo, kad mirusieji išgirs jo balsą. Maža to, pasakė: „Nesistebėkite“ (Jono 5:28). Prikeldamas kelis žmones, Jėzus puikiai parodė, jog mirusieji, esantys Dievo atmintyje, tikrai pabus iš savo ilgo „miego“. Apreiškimo 20:13 pranašaujama: „Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis [bendras žmonijos kapas] atidavė savuosius.“

Tačiau ar prikeltieji vėl sens ir galiausiai mirs kaip Lozorius? Dievas numatė visai ką kita. Biblija mus patikina, kad ateis laikas, kai „nebebus mirties“. Taigi niekas nebesens ir nebemirs (Apreiškimo 21:4).

Mirtis yra priešas. Be to, kančias žmonijai sukelia ir daug kitų priešų, tokių kaip ligos bei senatvė. Dievas pažadėjo pašalinti visus šiuos dalykus ir galiausiai — didžiausią žmonijos priešą: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Korintiečiams 15:26).

 Kai tie pažadai bus ištesėti, žmonės džiaugsis tobulu gyvenimu, be nuodėmės ir mirties. O kol kas galime guostis žinia, jog mūsų mirę artimieji ilsisi ir bus prikelti, — tie, kurie yra Dievo atmintyje.

Tiesa apie mirtį skatina gyventi prasmingai

Aiškiai žinodami, kas yra mirtis ir kas numatyta mirusiesiems, į gyvenimą žvelgiame visai kitaip. Ianas, apie kurį kalbėjome ankstesniame straipsnyje, šiuos dalykus iš Biblijos sužinojo, kai jam buvo daugiau kaip dvidešimt. „Visada maniau, kad tėvas kažkur tebėra, — sako jis. — Tad kai sužinojau, jog tiesiog miega mirties miegu, iš pradžių nusiminiau.“ Tačiau kaip Ianas nudžiugo, kada perskaitė Dievo pažadą prikelti mirusiuosius, — juk savo tėvą galės išvysti vėl! „Pagaliau pajutau dvasios ramybę“, — prisimena jis. Tikrai tiesa apie mirusiuosius nuramina.

Klaivo ir Brendos 21 metų sūnus Stivenas žuvo katastrofoje, apie kurią taip pat rašėme aname straipsnyje. Nors jie žinojo, kas Biblijoje sakoma apie mirtį, vis tiek labai sielvartavo netikėtai praradę sūnų. Ir tai suprantama: juk mirtis yra priešas, geliantis itin skaudžiai. Vis dėlto sutuoktinių širdgėla pamažu atlėgo. Brenda sako: „Kadangi žinome tiesą apie mirtį, pajėgėme vėl suimti save į rankas, nepasidavėme. Žinoma, nebūna nė dienos, kad negalvotume apie laiką, kai Stivenas grįš gyventi.“

„Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?“

Taigi teisingos žinios apie mirusiųjų būklę padeda išlaikyti gyvenime pusiausvyrą. Mirtis nėra neįmenama mįslė. Galime likti džiugūs nebijodami šio priešo. Jis neatima gyvybės amžiams, tad neatsidedame malonumams, kaip tie, kieno požiūriu „gyvenimas toks trumpas“. Žinodami, kad mūsų mirę artimieji, esantys Dievo atmintyje, miega mirties miegu ir bus prikelti, jaučiame dvasios ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.

Tad būkime tikri, jog Jehova Dievas, gyvybės Kūrėjas, palaidos mirtį amžiams. Argi nebūsime laimingi, galėdami pareikšti: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Korintiečiams 15:55).

[Išnašos]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Adomas ir Ieva nepanorėjo klausyti Dievo, todėl mirė

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jėzus paėmė mirusią mergaitę už rankos ir ji atsikėlė

[Iliustracija 7 puslapyje]

Daugelis laukia, kada jų mirę artimieji pabus iš miego, kaip Lozorius