Šiais neramiais laikais vaikščiok su Dievu

„Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė“ (PRADŽIOS 5:24, Brb).

1. Dėl kokių ypatumų mūsų laikai sunkūs?

NERAMŪS laikai! Taip galima apibūdinti audringą ir smurto kupiną istorijos tarpsnį, prasidėjusį nuo Mesijo valdomos Karalystės įkūrimo 1914 metais. Šis laikotarpis — „paskutinės dienos“. Žmones kaip niekad nuožmiai vargina badas, epidemijos, žemės drebėjimai, karai (2 Timotiejui 3:1; Apreiškimo 6:1-8). Nelengva ir Jehovos garbintojams. Daugiau ar mažiau visi esame slegiami pasaulio negandų ir netikrumo. Gyvenimą temdo ekonominės problemos, politiniai neramumai, nusikalstamumas, ligos.

2. Kokių sunkumų tenka ištverti Jehovos tarnams?

² Negana to, Jehovos tarnai vieną po kito kenčia žiaurius persekiojimus, nes Šėtonas aršiai kovoja su tais, „kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimo 12:17). Nors ne kiekvienas patyrėme tiesioginį puolimą, visi tikrieji krikščionys turi grumtis su Šėtonu ir priešintis jo dvasiai, pavergusiai žmoniją (Efeziečiams 2:2; 6:12). Privalome nuolat likti budrūs, kad nepasiduotume tai dvasiai darbe, mokykloje ir visur, kur tenka bendrauti su žmonėmis, nenorinčiais tarnauti Jehovai.

Vaikščiok ne su tautomis, o su Dievu

3, 4. Kuo krikščionys skiriasi nuo pasaulio?

³ Pirmajame mūsų eros amžiuje krikščionys irgi nesidavė paveikiami pasaulio dvasios ir tuo skyrėsi nuo aplinkinių. Apie tą skirtumą Paulius rašė: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo  proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo. Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų“ (Efeziečiams 4:17-19).

⁴ Kaip raiškiai apibūdinama tiek Pauliaus dienų, tiek dabartinio pasaulio didžiulė dvasinė bei moralinė tamsa! Krikščionys, lygiuodamiesi į pirmojo amžiaus bendratikius, šiandien nesielgia kaip visos tautos, o džiaugiasi garbe vaikščioti su Dievu. Tiesa, kai kas gali sudvejoti, ar silpnas netobulas žmogus įstengs eiti sykiu su Jehova. Tačiau Biblija sako, kad tai įmanoma. Maža to, pats Jehova tikisi, kad taip darysime. Aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą įkvėptas pranašas Michėjas parašė: „Ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti [...] su savo Dievu“ (Michėjo 6:8, Brb, kursyvas mūsų).

Kaip ir kodėl reikia vaikščioti su Dievu?

5. Kaip netobulas žmogus gali vaikščioti su Dievu?

⁵ Kaip vaikščioti su visagaliu nematomu Dievu? Aišku, ne taip, kaip su žmonėmis. Biblijoje žodžiu „vaikščioti“ gali būti nusakoma tam tikra elgsena ar veikla. * Vadinasi, tas, kuris vaikšto su Dievu, gyvena kaip jo nurodyta. Tuo ir skiriamės nuo daugumos. Tačiau kito kelio krikščionims nėra. Kodėl? Dėl keleto priežasčių.

6, 7. Kodėl būti viename kelyje su Dievu — geriausia?

⁶ Pirma, Jehova yra mūsų Kūrėjas, gyvybės šaltinis, ir aprūpina viskuo, kas būtina (Apreiškimo 4:11). Tad jis vienintelis turi teisę nurodyti, kokiu keliu mums žengti. Tas kelias veda į tikrąją laimę. Juk tokiems savo bendrakeleiviams Jehova pasirengęs atleisti nuodėmes ir siūlo patikimą amžinojo gyvenimo viltį. Tiems, kurie vaikšto su juo, dangiškasis Tėvas iš savo didžios meilės duoda išmintingų patarimų, kad būtų laimingi, nors yra netobuli ir gyvena Šėtono valdomame pasaulyje (Jono 3:16; 2 Timotiejui 3:15, 16; 1 Jono 1:8; 2:25; 5:19). Antra: laikydamiesi šalia Dievo prisidedame prie krikščionių bendruomenės taikos ir vienybės (Kolosiečiams 3:15, 16).

⁷ Trečia ir visų svarbiausia priežastis, kodėl vaikštome su Dievu, yra mūsų atsakas į kadaise dar Edeno sode iškeltą klausimą dėl visavaldystės (Pradžios 3:1-6). Savo gyvensena aiškiai parodome, jog esame Jehovos pusėje; be baimės skelbiame, kad jis — vienintelis teisėtas Valdovas (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]). Trokštame, kad iš tiesų būtų taip, kaip meldžiame: „Teesie šventas tavo vardas, [...] teesie tavo valia“ (Mato 6:9, 10). Kokie išmintingi tie, kurie pasirenka būti viename kelyje su Dievu! Jie gali neabejoti einą teisinga kryptimi, nes Jehova „vienas išmintingasis“. Jis niekada neklysta (Romiečiams 16:27).

8. Kuo Henocho ir Nojaus laikai panašūs į mūsų?

⁸ Tačiau kaip įmanoma gyventi krikščioniškai, jei pasaulis toks neramus ir dauguma žmonių visai nelinkę tarnauti Jehovai? Atsakymą sužinosime aptarę, kaip senovėje itin sunkiu laikotarpiu Dievo tarnai liko jam ištikimi. Pakalbėkime apie du — Henochą ir Nojų. Jų laikai buvo labai panašūs į mūsų. Plačiai kerojo blogis.  Nojaus dienomis žemė buvo pilna smurto ir palaidumo. Bet Henochas ir Nojus priešinosi tokiai pasaulio dvasiai ir nenustojo vaikščioti su Jehova. Kaip jie pajėgė? Kad sužinotume, šiame straipsnyje sutelksime dėmesį į Henochą, o kitame — į Nojų.

Henochas vaikščiojo su Dievu neramiais laikais

9. Ką žinome apie Henochą?

⁹ Henochas — pirmasis Šventajame Rašte paminėtas žmogus, vaikščiojęs su Dievu. Biblijoje rašoma: „Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų“ (Pradžios 5:22, Brb). Toliau sakoma, kiek Henochas gyveno, — ilgai, žiūrint mūsų akimis, bet trumpai, lyginant su anuo amžiumi, — ir priduriama: „Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė“ (Pradžios 5:24, Brb). Jehova „perkėlė“ jį iš gyvųjų šalies — matyt, užmigdė mirties miegu, kad nepakliūtų į priešų rankas (Hebrajams 11:5, 13). Daugiau apie Henochą Biblijoje mažai tepasakyta. Tačiau ir tai, kas paminėta, ir kiti duomenys įtikinamai byloja, kad Henocho laikai buvo neramūs.

10, 11. a) Kaip išplito blogis po Adomo ir Ievos maišto? b) Kokią pranašišką žinią skelbė Henochas ir kaip reagavo klausytojai?

¹⁰ Pavyzdžiui, pagalvok, kaip greitai po Adomo nuopuolio žmonės sugedo. Biblijoje pasakojama, kad jo pirmagimis Kainas tapo galvažudžiu — užmušė savo brolį Abelį (Pradžios 4:8-10). Netekusiai Abelio pirmajai porai vėl gimė sūnus ir jiedu pavadino jį Setu. Apie jį rašoma: „Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis Dievo [Jahvės] vardu“ (Pradžios 4:25, 26, išnaša). Deja, „šauktis Dievo Jahvės vardu“ jie ėmė ne iš atsidavimo jam. * Praėjus daugeliui metų  po Enošo gimimo, Kaino palikuonis Lamechas savo dviem žmonoms sudėjo dainą apie tai, kaip nužudė jį užgavusį jaunuolį. Jis įspėjo: „Jei už Kainą atkeršijama septyneriopai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyneriopai“ (Pradžios 4:10, 19, 23, 24).

¹¹ Šie faktai byloja, kad Edeno sode Šėtono pasėtas blogis greit paplito tarp Adomo palikuonių. Ano meto pasaulyje pranašas Henochas skelbė Jehovos įkvėptą perspėjimą, reikšmingą iki pat šiandien. Anot Judo, Henochas pranašavęs: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“ (Judo 14, 15). Galutinai ši pranašystė išsipildys per Armagedoną (Apreiškimo 16:14, 16). Vis dėlto galime neabejoti, kad ir Henocho laikais gyveno daug „bedievių nusidėjėlių“, kuriems jo pranašystė kėlė apmaudą. Kokią meilę parodė Jehova Henochui paimdamas jį nuo anų žmonių!

Iš kur Henochas sėmėsi stiprybės vaikščioti su Dievu?

12. Kuo Henochas skyrėsi nuo savo amžininkų?

¹² Dar Edeno sode Adomas su Ieva paklausė Šėtono ir sukilo prieš Jehovą (Pradžios 3:1-6). O jų sūnus Abelis pasirinko kitą kelią ir pelnė Dievo palankumą (Pradžios 4:3, 4). Deja, dauguma Adomo palikuonių nepasekė Abelio pėdomis. Bet po kelių šimtų metų gimęs Henochas sekė jo pavyzdžiu. Kuo šis vyras skyrėsi nuo gausybės kitų Adomo ainių? Štai apaštalo Pauliaus atsakymas: „Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas gavo liudijimą, jog patikęs Dievui“ (Hebrajams 11:5). Henochas — vienas iš didelio „debesies [ikikrikščioniškųjų] liudytojų“, palikusių puikų tikėjimo pavyzdį (Hebrajams 12:1). Tikėjimas kaip tik ir įgalino Henochą elgtis teisingai 300 metų suvirš — daugiau nei tris gyvenimus, lyginant su mūsų amžiaus vidurkiu.

13. Koks buvo Henocho tikėjimas?

¹³ Paulius Henocho bei kitų liudytojų tikėjimą apibūdina taip: „Tikėjimas yra patikimas laukimas to, ko viliamasi, akivaizdus parodymas tikrovės, kurios nematome“ (Hebrajams 11:1, NW). Taip, tikėjimas yra patikimas laukimas, kad trokštami dalykai taps tikrove. Šis lūkestis toks tvirtas, kad paveikia visą mūsų požiūrį į gyvenimą. Būtent tokio tikėjimo skatinamas Henochas vaikščiojo su Dievu, nors aplinkiniai darė priešingai.

14. Tikriausiai kokiomis žiniomis rėmėsi Henocho tikėjimas?

¹⁴ Tikrasis tikėjimas remiasi teisingomis žiniomis. Ką žinojo Henochas? (Romiečiams 10:14, 17; 1 Timotiejui 2:4) Be abejo, žinojo, kas įvyko Edene. Taip pat tikriausiai girdėjo, koks buvo gyvenimas rojaus sode, — ko gero, tebesančiame, tik jau nebeprieinamame (Pradžios 3:23, 24). Žinojo, kas Dievo numatyta:  pripildyti žemę Adomo palikuonių ir paversti ją rojumi (Pradžios 1:28). Be abejo, Henochas brangino Jehovos pažadą atsiųsti Sėklą, kuri sutrins Šėtonui galvą ir pašalins skaudžius Velnio apgaulės padarinius (Pradžios 3:15, Brb). Šis Dievo tarnas, kaip rašoma Judo laiške, netgi pats pranašavo apie Šėtono sėklos sunaikinimą. Kadangi Henochas buvo kupinas tikėjimo, žinome, kad garbino Jehovą kaip Tą, kuris „jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Tad nors Henochas neturėjo tiek žinių, kiek mes, jų pakako išsiugdyti tvirtą tikėjimą. Toks tikėjimas padėjo likti ištikimam Dievui sunkiais laikais.

Sekime Henocho pavyzdžiu

15, 16. Kaip galime sekti Henocho pėdomis?

¹⁵ Kadangi šiais audringais laikais mes irgi norime džiuginti Jehovą, turime sekti pranašo Henocho pavyzdžiu. Tam reikia semtis žinių apie Jehovą bei jo tikslus ir tas žinias išsaugoti širdyje. Bet tai dar ne viskas: privalome tokiu pažinimu vadovautis (Psalmyno 119:101; 2 Petro 1:19). Turime remtis Dievo nuostata ir visada stengtis džiuginti jį savo mintimis ir darbais.

¹⁶ Neparašyta, ar Henocho dienomis dar kas nors tarnavo Jehovai, tačiau akivaizdu, kad pranašas buvo arba visai vienas, arba vienas iš saujelės Dievo garbintojų. Pasaulyje mūsų irgi mažuma, bet dėl to nenusimename. Jehova rems, kad ir kas kiltų prieš mus (Romiečiams 8:31). Henochas drąsiai perspėjo, jog bedievių nebeliks. Mes irgi be baimės skelbiame „gerąją naujieną apie Karalystę“ nepaisydami pajuokos, priešiškumo ir persekiojimų (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Henochas gyveno daug trumpiau negu jo amžininkai. Tačiau savo viltis siejo ne su šiuo pasauliu — jis žvelgė į kai ką daug didingesnio (Hebrajams 11:10, 35). Mes irgi dėmesį sutelkiame į Jehovos tikslų išsipildymą. Todėl nemėginame paimti iš šio pasaulio viską, ką tik jis siūlo (1 Korintiečiams 7:31, Vl). Verčiau savo jėgas ir išteklius pirmiausia skiriame Jehovos tarnybai.

17. Ką mes, skirtingai nei Henochas, žinome ir ką tad turime daryti?

¹⁷ Henochas tikėjo, kad Dievo pažadėtoji Sėkla pasirodys Jo nustatytu laiku. Praėjo beveik 2000 metų nuo tada, kai Sėkla — Jėzus Kristus — pasirodė, pasiaukojo ir atvėrė kelią mums bei tokiems ištikimiems senųjų amžių liudytojams kaip Henochas paveldėti amžinąjį gyvenimą. Ta Sėkla gavo Dievo Karalystės Karaliaus sostą ir išmetė Šėtoną iš dangaus į žemę, todėl dabar regime žmoniją alinančias nelaimes (Apreiškimo 12:12). Mes išties žinome kur kas daugiau nei Henochas. Tad kaip ir jis būkime tvirto tikėjimo. Tegu tikėjimas Dievo pažadų išsipildymu lemia kiekvieną mūsų užmojį. Kaip anas senovės pranašas, vaikščiokime su Dievu šiais neramiais laikais.

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Ką reiškia vaikščioti su Dievu?

• Kodėl eiti su Dievu — geriausia kryptis?

• Kas įgalino Henochą vaikščioti su Dievu neramiais laikais?

• Kaip galime sekti Henochu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Tikėdamas „Henochas vaikščiojo su Dievu“

[Iliustracija 17 puslapyje]

Tvirtai tikime, kad Jehovos pažadai išsipildys

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 13 puslapyje]

Moteris (dešiniajame kampe): FAO photo/B. Imevbore; griūvantis pastatas: San Hong R-C Picture Company