Gyvenimo istorija

Žengiu ištvermingai kaip Kristaus karys

PAPASAKOJO JURIJUS KAPTOLA

„Dabar matau, kad išties turi tikėjimą!“ Išgirdęs tai labai nustebau, mat ištarė šiuos žodžius sovietų armijos karininkas. Šitoks padrąsinimas atėjo pačiu laiku — grėsė rūsti laisvės atėmimo bausmė, todėl karštai prašiau Jehovos, kad mane sustiprintų. Priešaky laukė ilga kova, tad turėjau sukaupti ryžtą ir būti ištvermingas.

GIMIAU 1962-ųjų spalio 19 dieną ir užaugau Vakarų Ukrainoje. Tais pačiais metais tėvas, irgi Jurijus, susipažino su Jehovos liudytojais. Netrukus tapo pirmuoju Jehovos garbintoju mūsų gyvenvietėje. Už savo veiklą, kaip ir kiti liudytojai, užsitraukė valdžios nemalonę.

Vis dėlto dauguma kaimynų mano tėvus gerbė, nes matė jų krikščionišką elgesį ir geraširdiškumą. Jiedu man ir trims mano seserims nuo pat mažumės visaip skiepijo meilę Dievui, ir tai padėjo atlaikyti išbandymus mokykloje. Pavyzdžiui, visiems mokiniams liepdavo nešioti spaliukų ženklelius. Aš kaip krikščionis norėjau likti neutralus ir jo nesisegdavau, todėl akivaizdžiai išsiskyriau iš kitų (Jono 6:15; 17:16).

Trečioje klasėje visi privalėdavo stoti į komunistinę pionierių organizaciją. Vieną dieną mūsų klasę išvedė į mokyklos kiemą, kur turėjo vykti stojimo ceremonija. Smarkiai baiminausi — neabejojau, kad mane išjuoks ir išplūs. Vaikai turėjo  atsinešę iš namų raudonus pionieriaus kaklaraiščius. Mus išrikiavo priešais direktorių, mokytojus ir vyresnių klasių mokinius. Kai pastariesiems liepė užrišti naujiesiems nariams kaklaraiščius, panarinau galvą ir nuleidau akis, vildamasis, jog niekas neatkreips į mane dėmesio.

Tolimuose kalėjimuose

Sulaukęs aštuoniolikos už krikščionišką neutralumą buvau nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo (Izaijo 2:4). Pirmus metus mane kalino Ukrainoje, Vinicos srities Trudovojė mieste. Ten laikė dar apie trisdešimt Jehovos liudytojų. Mus išskirstė po du į skirtingas darbo brigadas, kad negalėtume bendrauti.

1982-ųjų rugpjūtį grupę kalinių, tarp jų ir mane bei kitą liudytoją, Edvardą, pasodino į kalėjimo vagonus ir išvežė į Uralo kalnyno šiaurę. Po varginančios aštuonių parų kelionės, ištvėrę grūstį bei alinantį karštį, pasiekėme Solikamsko kalėjimą Permės srityje. Edvardą ir mane uždarė į skirtingas kameras. Po dviejų savaičių buvau perkeltas dar toliau į šiaurę — atsidūriau Violso kaime, Krasnovišersko rajone.

Atvažiavome čionai vidury nakties, o karininkas įsakė valtimi persikelti per upę. Tamsa — nors į akį durk! Vis dėlto klupinėdami apgraibomis suradome valtį ir šiaip ne taip persiyrėme į kitą krantą. Tada patraukėme link kalvos, kur švietė žiburėlis — ten stovėjo keletas palapinių. Čia ir apgyvendino. Patekau į gan didelę palapinę, kur buvo apie trisdešimt kalinių. Žiemą kartais tekdavo kęsti net 40 laipsnių šaltį, taigi būstas mažai tegelbėjo. Dauguma kalinių kirsdavo medžius, o man teko darbas statyti gyvenamuosius barakus nuteistiesiems.

Užkampį pasiekia dvasinis maistas

Nors toje gyvenvietėje buvau vienintelis liudytojas, Jehova manęs neužmiršo. Kartą iš mamos, kuri tebegyveno Vakarų Ukrainoje, atėjo siuntinys. Atplėšęs ir iškart pamatęs nedidelę Bibliją, sargybinis ėmė sklaidyti lapus. Bandžiau sugalvoti, ką čia pasakius, kad tik tos brangenybės neatimtų. „Kas čia?“ — šiurkščiai paklausė. Dar nesumojus, ką atsakyti, įsiterpė netoliese stovėjęs inspektorius: „Tai žodynas.“ Aš tylėjau (Mokytojo 3:7). Inspektorius patikrino kitus daiktus ir atidavė paketą man — kartu su brangiąja Biblija. Apsidžiaugęs net pasiūliau jam riešutų iš siuntinio. Tąsyk įsitikinau, kad Jehova manęs neapleido. Jis dosniai pasirūpino mano dvasinėmis reikmėmis (Hebrajams 13:5).

Skelbiu be atvangos

Po kelių mėnesių netikėtai gavau laišką iš bendratikio. Jis kalėjo už kokių 400 kilometrų. Brolis prašė, kad paieškočiau žmogaus, kuris susidomėjo Biblija ir dabar galbūt yra perkeltas į mano stovyklą. Rašyti taip atvirai buvo neatsargu, nes laiškus tikrindavo. Visai nenustebau, kai netrukus vienas pareigūnas išsikvietė mane į kabinetą ir griežtai perspėjo, kad apie tikėjimą nė neužsiminčiau. Ir pakišo rašytis pasižadėjimą, kad savo įsitikinimų nebeskleisiu. Atsakiau, jog nesuprantu, kodėl turėčiau pasirašyti, jeigu visi jau ir taip žino, kad esu Jehovos liudytojas. Paaiškinau, jog kaliniai patys teiraujasi, už ką aš nuteistas. Ką turėčiau  atsakyti? (Apaštalų darbų 4:20). Supratę, kad įbauginti nepavyks, viršininkai nusprendė manęs atsikratyti — išsiuntė į kitą stovyklą.

Ji buvo už 200 kilometrų, Vajos kaime. Tos stovyklos prižiūrėtojai mano krikščionišką nuostatą gerbė, todėl skyrė darbus, nesusijusius su kariškais dalykais. Iš pradžių buvau staliumi, paskui — elektriku. Bet išbandymų vis tiek pasitaikydavo. Kartą liepė pasiimti įrankius ir eiti į kaimo kultūros namus. Ten manęs išskėstomis rankomis laukė kareiviai. Pasirodo, jiems nesisekė sureguliuoti karinių emblemų apšvietimo. Artėjo kasmetinė Raudonosios armijos šventė, taigi ir prireikė mano pagalbos. Su malda viską tylomis apsvarstęs pasakiau, kad tokio darbo atlikti negaliu. Daviau jiems įrankius ir išėjau. Kai už tai buvau apskųstas viršininko pavaduotojui, šis, mano nuostabai, pasakė: „Todėl jį ir gerbiu. Jis — žmogus principingas.“

Padrąsinimas, kurio nesitikėjau

1984 metų birželio 8-ąją, atsėdėjęs lygiai trejus metus, išėjau į laisvę. Grįžęs į Ukrainą kaip buvęs kalinys turėjau užsiregistruoti milicijoje. Pareigūnai perspėjo, kad po šešių mėnesių būsiu teisiamas iš naujo, todėl patarė geriau išvykti iš tos srities. Tad išvažiavau iš Ukrainos ir galiausiai radau darbą Latvijoje. Kurį laiką galėjau skelbti ir rinktis su nedidele grupele liudytojų iš sostinės Rygos bei jos apylinkių. Tačiau vos po metų vėl gavau šaukimą į karo tarnybą. Komisariate paaiškinau, kad eiti į kariuomenę atsisakau jau ne pirmą kartą. „Ar supranti, ką darai? — tada apšaukė karininkas. — Pažiūrėsiu, ką pasakysi pulkininkui leitenantui!“

Jis nuvedė mane į antrą aukštą, į kabinetą, kuriame už ilgo stalo sėdėjo pulkininkas leitenantas. Man dėstant savo nuostatą, šis įdėmiai klausėsi, o paskui pasakė, kad iki šaukimo komisijos dar turiu laiko apsigalvoti. Karininkas, kuris iš pradžių mane išbarė, mudviem išėjus iš kabineto pripažino: „Dabar matau, kad išties turi tikėjimą!“ Netrukus savo neutralią poziciją paaiškinau ir karinio šaukimo komisijai. Kuriam laikui mane paleido.

Tuo metu gyvenau bendrabutyje. Vieną vakarą pasigirdo tylus beldimas į duris. Atidaręs išvydau kostiumuotą vyriškį su portfeliu. Šis prabilo: „Aš iš KGB. Žinau, kad turi problemų ir kad tavęs laukia teismas.“ „Taip, tiesa“, — atsakiau. Jis tęsė: „Jei sutiksi mums dirbti, padėsime tau.“ „Ne, tai neįmanoma, — paprieštaravau.  — Savo įsitikinimų neatsisakysiu.“ Saugumietis įkalbinėti nebesistengė ir išėjo.

Vėl nelaisvėje, vėl skelbiu

1986-ųjų rugpjūčio 26 dieną Rygos miesto liaudies teismas nuteisė mane ketveriems metams griežtojo režimo pataisos darbų. Iš pradžių uždarė į centrinį Rygos kalėjimą, sėdėjau didelėje kameroje su 40 kalinių. Stengiausi kiekvienam iš jų skelbti Šventojo Rašto tiesą. Vieni tikėjo Dievą, kiti — šaipėsi. Kaliniai, kaip pastebėjau, buvo pasidaliję grupėmis. Jų lyderiai po dviejų savaičių liepė man liautis kalbėti apie savo įsitikinimus, nes aš nesilaikau nerašytų jų taisyklių. Paaiškinau, jog čia atsidūriau būtent todėl, kad gyvenu pagal kitokius įstatymus.

Apie tikėjimą kalbėti nesilioviau, tik jau atsargiau. Kai kurie vyrai dvasiniams dalykams buvo neabejingi, ir su keturiais ėmiau studijuoti Bibliją. Pagrindinius Šventojo Rašto mokymus jie rašydavosi į užrašų knygeles. Po kelių mėnesių mane išsiuntė į Valmieros griežtojo režimo pataisos darbų koloniją ir vėl paskyrė elektriku. Čia pavyko pradėti Biblijos studijas su kitu elektriku ir po ketverių metų jis tapo Jehovos liudytoju.

1988 metų kovo 24-ąją mane perkėlė į gretimą koloniją gyvenvietę. Tai buvo tikra atgaiva, nes gavau daugiau laisvės. Iš čia siųsdavo dirbti į įvairias statybas, tad nuolat ieškodavau progų liudyti. Neretai pareidavau iš darbo tik vėlų vakarą, nes kur nors kalbėdavausi su žmonėmis apie tikėjimą, bet sugrįžęs į koloniją bėdų dėl to niekad nepatyriau.

Jehova laimino mano pastangas. Apylinkėse liudytojų gyveno vos keletas, o pačiame mieste tebuvo viena pagyvenusi sesuo, Vilma Krūminia. Mudviem pavyko pradėti daug Biblijos studijų su jaunais žmonėmis. Kartais padėti tarnyboje atvykdavo brolių bei sesių iš Rygos ir netgi reguliariųjų pionierių iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Su Jehovos pagalba rasdavome norinčiųjų studijuoti Bibliją. Netrukus ir aš pradėjau tarnauti pionieriumi, tai yra skelbimo veiklai skirti po 90 valandų per mėnesį.

1990-ųjų balandžio 7 dieną Valmieros miesto liaudies teismas peržiūrėjo mano bylą. Prasidėjus posėdžiui atpažinau prokurorą — jauną vyrą, su kuriuo anksčiau buvo tekę kalbėtis apie Bibliją! Jis mane irgi pažino, nusišypsojo, bet nieko nepasakė. Iki šiol pamenu teisėjo tą dieną ištartus žodžius: „Jurijau, prieš ketverius metus jus įkalino neteisėtai. Neturėjote būti nuteistas.“ Taip netikėtai atgavau laisvę.

Kristaus karys

1990 metų birželį, kad gaučiau leidimą gyventi Rygoje, reikėjo dar sykį užsiregistruoti kariniame komisariate. Vėl užėjau į kabinetą su tuo pačiu ilgu stalu, kur prieš ketverius metus sakiau pulkininkui leitenantui, kad atsisakau tarnauti kariuomenėje. Šį kartą mane išvydęs jis atsistojo, paspaudė ranką ir tarė: „Labai negražu, kad jus privertė šitiek kentėti. Apgailestauju, kad viskas taip išėjo.“

 O aš atsakiau: „Esu Kristaus karys ir privalau vykdyti savo pareigą. Jūs, pasitelkęs Bibliją, irgi galite pasiekti tai, ką savo sekėjams pažadėjo Kristus — laimingą gyvenimą ir amžiną ateitį“ (2 Timotiejui 2:3, 4). Karininkas pasakė: „Neseniai nusipirkau Bibliją ir dabar skaitau.“ Turėjau su savimi knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Atverčiau skyrių, kuriame aptariami paskutinių dienų ženklai, ir paaiškinau, kaip Biblijos pranašystės pildosi mūsų laikais. Labai dėkingas pulkininkas leitenantas dar sykį paspaudė man ranką ir palinkėjo sėkmės tarnyboje.

O laukai Latvijoje buvo jau prinokę pjūčiai (Jono 4:35). 1991 metais pradėjau tarnauti bendruomenės vyresniuoju. Šalyje tebuvo du paskirti vyresnieji! Po metų vienintelę Latvijoje veikiančią Jehovos liudytojų bendruomenę padalino į dvi — latviškai bei rusiškai kalbančiųjų. Į pastarąją buvau paskirtas ir aš. Augome taip sparčiai, jog kitąmet mūsų bendruomenę reikėjo dalinti į tris! Prisimindamas tuos laikus aiškiai matau, kad pats Jehova nukreipdavo avis į savo organizaciją.

1998-aisiais mane paskyrė specialiuoju pionieriumi į Jelgavą — miestą 40 kilometrų į pietvakarius nuo Rygos. Tais pačiais metais patekau tarp pirmųjų Latvijos brolių, pakviestų į tarnybos tobulinimo mokyklą, rusų kalba surengtą Solnečnojė, netoli Sankt Peterburgo. Toje mokykloje suvokiau, kad norint sėkmingai darbuotis tarnyboje labai svarbu žmones mylėti. O Betelio šeimos ir mokyklos dėstytojų meilė bei dėmesys padarė netgi didesnį įspūdį nei tai, ko mokėmės.

Svarbų sprendimą priėmiau 2001 metais — vedžiau mielą krikščionę, vardu Karina. Ji tapo man specialiosios visalaikės tarnybos bendražyge, ir aš kasdien džiaugiuosi matydamas, kad skelbimo darbas daro Kariną tokią laimingą. Tarnauti Jehovai — išties didis džiaugsmas. Rūsti komunistinio režimo priespauda išmokė mane visiškai pasitikėti Dievu. Kas nori būti Jehovos draugas, kas pasiryžęs remti jo visavaldystę, tam jokios aukos neatrodys pernelyg didelės. Padėdamas žmonėms pažinti Jehovą, įprasminu savo gyvenimą. Laikau didele garbe tarnauti jam „kaip geras Kristaus Jėzaus karys“ (2 Timotiejui 2:3).

[Išnaša]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Nuteistas ketveriems metams pataisos darbų, iš pradžių kalėjau Rygos centriniame kalėjime

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su Karina tarnyboje