Menonitai. Biblijos tiesos paieškos

BUVO 2000-ųjų lapkritis. Bolivijoje tarnaujantys Jehovos liudytojų misionieriai vieną rytą pažvelgę pro savo namų langą išvydo būrelį paprastai apsirengusių vyrų ir moterų, nervingai mindžikuojančių prie vartų. „Norime žinoti tiesą iš Biblijos“, — pasakė jie, vos įžengę į kiemą. Tie atvykėliai buvo menonitai. Vyrai vilkėjo kombinezonus, moterys ryšėjo tamsias prijuostes. Tarpusavyje šnekėjosi vokišku dialektu. Visi baimingai dairėsi, tarsi būtų sekami. Bet dar tebekopiant laiptais vienas jaunuolis tarė: „Noriu susipažinti su žmonėmis, kurie vadina Dievą vardu.“

Brolių pavaišinti svečiai pasijuto kiek laisviau. Paaiškėjo, kad atkeliavo iš nuošalios vietos, kur gyvena kolonijomis ir verčiasi žemdirbyste. Ten šešerius metus paštu gaudavo žurnalą Sargybos bokštas. „Skaitėme, kad žemėje bus rojus. Ar tikrai?“ — klausė jie. Liudytojai parodė, kur apie tai rašoma Biblijoje (Izaijo 11:9; Luko 23:43, NW; 2 Petro 3:7, 13; Apreiškimo 21:3, 4). „Matote, taip ir yra, — ištarė vienas vyras. — Žemėje bus rojus.“ Kiti sakė: „Atrodo, radome tiesą.“

Kas gi tie menonitai? Ką tiki? Tai sužinosime nusikėlę į XVI šimtmetį.

Kas yra menonitai?

Kai XVI amžiuje imta versti Bibliją į bendrines Europos kalbas, ten kilo didelis susidomėjimas šia knyga. Martynas Liuteris bei kiti reformatoriai atmetė daug Katalikų bažnyčios mokymų. Tačiau įkurtos protestantiškosios religijos neatsisakė nebiblinių papročių, pavyzdžiui, tradicijos krikštyti naujagimį bažnyčioje. Vis dėlto tiesos ieškotojai suvokė, jog norint tapti krikščionių bendruomenės nariu pirmiausia reikia įgyti žinių iš Biblijos ir tik tada būti pakrikštytam (Mato 28:19, 20). Uolūs skelbėjai to  ir laikėsi — keliaudami per kaimus bei miestus mokė žmones Biblijos tiesų ir krikštijo suaugusius. Taip gavo anabaptistų, arba „perkrikštytojų“, vardą.

Ieškodamas tiesos prie jų prisidėjo Menas Simonsas, katalikų kunigas iš Vitmarsumo kaimo, šiaurės Nyderlandų. 1536 metais jis nutraukė visus ryšius su bažnyčia, dėl to buvo ieškomas. 1542-aisiais Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V už Meno suėmimą pažadėjo 100 guldenų atlygį. Vis dėlto Menui pavyko anabaptistų grupeles suburti į bendruomenes. Jis ir pasekėjai netrukus imti vadinti menonitais.

Menonitai šiandien

Persekiojami menonitai iš Vakarų Europos bėgo į Šiaurės Ameriką. Ten galėjo toliau ieškoti tiesos ir liudyti kitiems. Bet tokios karštos dvasios kaip jų protėviai neturėjo — nebestudijavo Biblijos ir viešai nebeskelbė. Netgi pripažino nebiblinius mokymus: Trejybę, sielos nemirtingumą, pragaro ugnį (Mokytojo 9:5; Ezechielio 18:4, Brb; Morkaus 12:29). Šiandien menonitų misionieriai daugiau užsiima socialiniu darbu bei ligonių slauga, o ne evangelizacija.

Dabar pasaulyje yra apie 1300000 menonitų, gyvenančių 65 šalyse. Tačiau, kaip ir Meno Simonso laikais, jiems trūksta vienybės. Per Pirmąjį pasaulinį karą, išsiskyrus nuomonėms apie kišimąsi į tautų konfliktus, bendruomenės suskilo. Kai kurie Šiaurės Amerikoje, laikydamiesi Biblijos, atsisakė eiti į karo tarnybą. Tačiau leidinyje An Introduction to Mennonite History rašoma: „1914-aisiais Vakarų Europos menonitai jau nebesekė savo pirmtakais neimti ginklo.“ Nemažai menonitų šiandien taikosi prie dabartinės gyvensenos. Bet kiti vis dar sagstosi drabužius kabliukais su kilpele, ne sagomis, ir nesiskuta barzdų.

Kai kurios menonitų grupės nusprendė atsiskirti nuo visuomenės ir persikėlė ten, kur vietinė valdžia nesikiša į jų reikalus. Štai Bolivijoje 38000 menonitų gyvena atokiai kolonijomis ir kiekviena laikosi skirtingų elgesio normų. Vienose neleidžiama važinėti mašinomis, tik arklių traukiamais vežimais. Kitose uždraustas radijas, TV ir muzika. Dar kitur negalima mokytis vietinės kalbos. „Pastoriai neleidžia mokytis ispaniškai. Jie nori mus kontroliuoti“, — sakė vienas kolonijos gyventojas. Žmones tai slegia. Jie bijo būti išmesti iš bendruomenės. Kaip reikėtų gyventi neturint jokios patirties?

Kaip buvo pasėtos tiesos sėklos

Sykį vienas menonitas ūkininkas, vardu Johanas, pamatė kaimyno namuose žurnalą Sargybos bokštas. Johano šeima buvo emigravusi iš Kanados į Meksiką, o paskui į Boliviją. Bet Johanas visada ieškojo, kas padėtų suprasti Bibliją. Tad paprašė leidinį paskolinti.

 Vėliau, nuvežęs į miesto turgų savo produktus, vyriškis priėjo prie liudytojos, siūlančios Sargybos bokštą. Ši supažindino jį su vokiškai kalbančiu misionieriumi ir žurnalą vokiečių kalba Johanas netrukus ėmė gauti paštu. Kiekvieną numerį kruopščiai studijavo, paskui perduodavo kitoms kolonijos šeimoms, kol leidinys susidėvėdavo. Kartais susirinkdavo į būrį ir drauge studijuodavo iki vidurnakčio sykiu ieškodami nurodytų Biblijos eilučių. Johanas įsitikino, kad būtent Jehovos liudytojai vieningai vykdo Dievo valią visoje žemėje. Prieš mirtį žmonai ir vaikams jis pasakė: „Visuomet skaitykite Sargybos bokštą. Jis padės suprasti Bibliją.“

Apie tai, ką sužinoję, Johano šeimos nariai ėmė pasakoti kaimynams. „Žemė nebus sunaikinta. Dievas ją pavers rojumi, — kalbėjo jie. — Be to, žmonės nėra kankinami pragare.“ Apie šiuos pokalbius netrukus išgirdo bažnyčios pastoriai. Johano šeimą, jei nesiliaus, jie pagrasino atskirti. Vėliau šeimyniškiams tariantis, kaip reaguoti į menonitų vyresniųjų spaudimą, vienas jaunuolis tarė: „Kodėl skundžiamės bažnyčios vyresniaisiais? Visi žinome, kur teisingoji religija, bet nieko iki šiol nedarėme.“ Šie žodžiai palietė jaunuolio tėvo širdį. Netrukus dešimt šeimos narių slapta išsirengė į kelionę ieškoti Jehovos liudytojų. Kaip jau minėjome pradžioje, jie atėjo prie misionierių namų.

Kitą dieną misionieriai išvyko į koloniją aplankyti savo naujųjų draugų. Jie vieninteliai važiavo mašina. Lėtai judėdami paskui arkliais kinkytus vežimus jautė smalsius vietinių gyventojų žvilgsnius. Netrukus jau sėdėjo prie stalo su dešimčia menonitų iš dviejų šeimų.

Prasidėjo knygos Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą studijos. * Pirmajam skyriui išnagrinėti prireikė keturių valandų. Po kiekvienos pastraipos ūkininkai susirasdavo kitas jiems žinomas Biblijos eilutes, kad įsitikintų, ar teisingai supranta. Perskaičius klausimą keletą minučių jie kalbėdavosi vokiečių žemaičių tarme, kol vienas atsakydavo už visą grupę ispanų kalba. Tai buvo įsimintina diena, tačiau už Biblijos tiesą, kaip ir Meno Simonso prieš penkis šimtmečius, jų laukė išbandymai.

Persekiojami dėl tiesos

Po kelių dienų į Johano namus atėję bažnyčios vyresnieji pareiškė: „Girdėjome, kad jus aplankė Jehovos liudytojai. Turite uždrausti jiems grįžti ir sudeginti jų leidinius, kitaip būsite atskirti.“ Koks išbandymas vos po vienų Biblijos studijų!

„Negalime to daryti, — atsakė šeimos galva. — Tie žmonės atvyko mus mokyti Biblijos.“ Kaip pasielgė vyresnieji? Visus  atskyrė nuo bendruomenės už Biblijos studijavimą! Tai buvo skaudus smūgis. Kolonijoje veikė sūrių įmonė, todėl iš gyventojų vežėjas surinkdavo pieną. Tačiau prie vienos šeimos namų nebesustojo — ši neteko vienintelio pajamų šaltinio. Kitą vyrą atleido iš darbo. Dar kitam uždraudė pirktis maistą kolonijos krautuvėje, o jo dešimtmetę dukrą išmetė iš mokyklos. Apsupę vieną namą kaimynai mėgino išvaryti jauno šeimininko žmoną, esą ji negalinti gyventi su atskirtu sutuoktiniu. Nepaisant sunkumų studijuojančios Bibliją šeimos ir toliau atkakliai ieškojo tiesos.

Misionieriai kas savaitę važiuodavo tolimą kelią vesti Biblijos studijų. Kaip jos stiprino naujokų tikėjimą! Norėdami dalyvauti, kai kurie šeimų nariai vežimais keliaudavo dvi valandas. Misionieriai buvo sujaudinti, kai studijuotojai pirmą kartą paprašė jų pasakyti maldą. Šiose kolonijose menonitai niekada nesimeldžia garsiai, todėl dar nebuvo girdėję, kad kas nors už juos melstųsi. Vyrų akyse pasirodė ašaros. O kaip smalsiai jie apžiūrinėjo misionierių atsivežtą magnetofoną! Muzikos kolonijoje klausytis neleisdavo. Menonitai taip džiaugėsi nuostabiomis Karalystės giesmėmis, kad nusprendė giedoti po kiekvienų studijų! Tačiau kaip reikės išgyventi šitokiomis sąlygomis?

Meilinga brolijos parama

Atskirtos nuo bendruomenės šeimos pradėjo pačios gaminti sūrį. Misionieriai surado pirkėjų. Apie šeimų išbandymus išgirdo vienas ilgametis liudytojas, užaugęs Pietų Amerikos menonitų kolonijoje, dabar gyvenantis Šiaurės Amerikoje. Trokšdamas pagelbėti jis po savaitės atskrido į Boliviją. Šis brolis ne tik suteikė dvasinės atgaivos, bet ir padėjo nusipirkti sunkvežimį, kad šeimos galėtų nuvykti į sueigas Karalystės salėje bei nuvežti į turgų produktus.

„Buvo sunku, kai mus atskyrė. Į Karalystės salę keliaudavome nusiminę, — prisimena viena moteris, — bet grįždavome džiugūs.“ Vietiniai liudytojai stengėsi visaip pagelbėti. Kai kurie mokėsi vokiečių kalbos, keletas vokiškai kalbančių liudytojų atvyko iš Europos į Boliviją padėti vesti krikščionių sueigų. Netrukus 14 iš menonitų kolonijos jau skelbė gerąją Karalystės naujieną kitiems.

2001-ųjų spalio 12 dieną, nepraėjus nė metams po pirmo apsilankymo pas misionierius, vienuolika iš šių buvusių anabaptistų buvo dar kartą pakrikštyti. Tuo jie parodė, kad pasiaukojo tarnauti Jehovai. Jų pavyzdžiu pasekė ir daugiau menonitų. Vienas iš jų džiaugėsi: „Sužinoję tiesą iš Biblijos, pasijutome tarsi ištrūkę iš vergijos.“ Kitas pasakė: „Menonitai skundžiasi, kad jų bendruomenėje nėra meilės. O Jehovos liudytojai rūpinasi savo bendratikiais. Tarp jų esu saugus.“ Ieškodami Biblijos tiesos jūs irgi galite patirti sunkumų. Bet jeigu prašote Jehovą pagalbos, rodote tikėjimą bei drąsą kaip minėtos šeimos, rasite tiesą ir būsite laimingi.

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Džiugu gauti biblinės literatūros vokiečių kalba

[Iliustracija 26 puslapyje]

Anksčiau negalėję klausytis muzikos, dabar jie gieda po kiekvienų studijų