Kas buvo Poncijus Pilotas?

„ŠAIPŪNAS, skeptikas Pilotas, kaip istorinė figūra, domina daugelį. Vieniems jis yra šventasis, kitiems — tipiškas silpnavalis politikas, vardan ramybės pasiuntęs žmogų į mirtį“ (En Ro. Pontius Pilate).

Tiesa tai, ar ne, bet Poncijus Pilotas žinomas iš to, kad pasmerkė Jėzų Kristų. Kas Pilotas buvo? Kokią padėtį užėmė? Kokių apie jį išliko faktų? Tai išsiaiškinę, geriau suprasime pačius svarbiausius įvykius žmonijos istorijoje.

Rangas, pareigos, valdžia

Romos imperatorius Tiberijus 26 m. e. m. paskyrė Pilotą Judėjos provincijos valdytoju. Tokie pareigūnai paprastai būdavo iš vadinamojo raitelių luomo — žemesnio nei senatorių. Į armiją Pilotas, matyt, įstojo jau būdamas karinis tribūnas, arba jaunesnysis karininkas, gavo kitus aukštesnius laipsnius ir dar neturėdamas trisdešimties tapo valdytoju.

Tarnyboje Pilotas vilkėdavo odinę tuniką ir krūtinės šarvus. Viešumoje pasirodydavo apsirengęs balta toga su purpuriniais apvadais. Kirpdavosi trumpai, barzdos neaugino. Nors yra nuomonių, kad kilo iš Ispanijos, jo vardas rodo jį priklausius kilmingai samnitų Poncijų giminei iš Pietų Italijos.

Iš raitelių luomo kilę prefektai paprastai būdavo siunčiami į necivilizuotas provincijas. Tokia romėnai laikė Judėją. Pilotas ten ne tik palaikė tvarką. Jis kontroliavo, kaip renkami netiesioginiai ir pagalvės mokesčiai. Kasdienius teisinius klausimus spręsdavo žydų teismai, bet jei nusižengimas reikalavo mirties bausmės, bylą, matyt, perduodavo valdytojui, imperatoriaus paskirtam vykdyti teisingumą.

Pilotas ir jo žmona kartu su keliais raštininkais, pasiuntiniais bei bičiuliais gyveno pajūrio mieste Cezarėjoje. Jis vadovavo penkioms pėstininkų kohortoms (kiekvienoje po 500—1000 vyrų), taip pat kavalerijos pulkui maždaug iš 500 karių. Piloto kareiviai vykdydavo mirties bausmę nusikaltėliams — prikaldavo prie kančių stulpo. Taikos metu egzekucija būdavo vykdoma po trumpo teismo posėdžio, o kilus  maištui jo rengėjus bei dalyvius bausdavo visus iškart. Pavyzdžiui, malšindami Spartako sukilimą, romėnai taip nužudė 6000 vergų. Jeigu Judėjai grėsė pavojus, valdytojas galėdavo kreiptis į imperatoriaus legatą Sirijoje, turintį savo žinioje legionus. Tačiau Sirijoje legato kurį laiką nebuvo, todėl skubiai slopinti neramumus teko Pilotui.

Valdytojai nuolat palaikė ryšį su imperatoriumi. Apie niekinančius jo orumą ar keliančius grėsmę Romos imperijai reikėdavo pranešti. Tada imperatorius išleisdavo atitinkamą įsaką. Prireikus valdytojas pats siųsdavo imperatoriui žinią apie įvykius valdomoje provincijoje, kol kiti nepradėjo skųstis. Todėl Judėjoje bręstantis maištas kėlė Pilotui nemenką susirūpinimą.

Be evangelistų, apie Pilotą daugiausia rašė istorikai Juozapas Flavijus ir Filonas Aleksandrietis. Romėnų istorikas Tacitas pažymi, kad Pilotas pasmerkė mirti Kristų, nuo kurio gavo vardą krikščionys.

Žydai pasipiktina

Pasak Juozapo Flavijaus, dėl žydų bodėjimosi stabais romėnų valdytojai vengdavo įnešti į Jeruzalę karo vėliavas su imperatoriaus atvaizdu. Kadangi Pilotas to nepaisė, pasipiktinę žydai nuskubėjo į Cezarėją skųstis. Pilotas laukė penkias dienas. Šeštąją įsakė savo legionieriams apsupti protestuotojus ir pagrasino visus išžudysiąs, jei nesiliaus kelti triukšmo. Kai žydai pareiškė, jog jie verčiau mirs, nei matys taip niekinamą jų įstatymą, Pilotas atlyžo ir vėliavas liepė išnešti.

Šis pareigūnas nesidrovėjo griebtis jėgos. Juozapas Flavijus aprašo incidentą, kai Pilotas, sumanęs tiesti į Jeruzalę vandentiekį, projektui paėmė pinigų iš šventyklos iždo. Pinigų jis nepagrobė: žinojo, kad apiplėšti šventyklą buvo šventvagystė, už ką įtūžę žydai būtų paprašę Tiberijų jį atleisti. Kaip manoma, Pilotą rėmė aukštieji kunigai. Dovanotas lėšas, arba „korban“, buvo galima teisėtai naudoti miesto reikalams. Tačiau pasipiktinę žydai surengė protesto demonstraciją.

Pilotas liepė savo kareiviams apsiginkluoti kuokomis ir įsimaišyti tarp demonstrantų. Jis nenorėjo išprovokuoti žudynių, tik suvaldyti minią. Tai, regis, pavyko, tačiau daug žydų žuvo. Tie, kas pranešė Jėzui, jog Pilotas sumaišė galilėjiečių kraują su jų aukomis, galbūt turėjo omenyje šį atsitikimą (Luko 13:1).

„O kas yra tiesa?!“

Pilotas pelnė ne itin gerą vardą tuo, kaip tyrė kaltinimus, aukštųjų kunigų bei seniūnų metamus Jėzui, esą šis skelbėsi Karaliumi. Kai Jėzus pasakė atėjęs liudyti tiesą, Pilotas suprato: tas žmogus Romai nepavojingas. „O kas yra tiesa?!“ — jis paklausė. Bet tikriausiai manydamas, kad tą pernelyg sunku suvokti, atsakymo nelaukė. Kokią išvadą padarė? „Nerandu šitame  žmoguje jokios kaltės“ (Jono 18:37, 38; Luko 23:4).

Tuo Jėzaus teismas būtų pasibaigęs, bet žydai nesiliovė kaltinę jį tautos kiršinimu. Pilotas žinojo, kad žydų kunigai šitaip daro iš pavydo. Taip pat žinojo, kad paleisdamas Jėzų užsitrauks nemalonę, o to nenorėjo. Rūpesčių ir taip pakako: už maištą ir žmogžudystę kai kuriuos, tarp jų Barabą, teko uždaryti į kalėjimą (Morkaus 15:7, 10; Luko 23:2). Maža to, ginčai su žydais menkino Piloto reputaciją Tiberijaus akyse, o šis blogų valdytojų nesigailėdavo. Tačiau nusileisti žydams būtų silpnumo ženklas. Taigi iškilo dilema.

Išgirdęs, kad Jėzus iš Galilėjos, Pilotas bandė jo bylą perduoti to krašto valdovui Erodui Antipui. Kai nepavyko, mėgino įkalbėti susirinkusius prašyti paleisti Jėzų, nes per Paschą buvo įprasta vienam kaliniui suteikti laisvę. Minia pasirinko Barabą (Luko 23:5-19).

Galbūt Pilotas norėjo nuspręsti teisingai, bet ne mažiau troško išsaugoti postą bei įsiteikti miniai. Galiausiai paisydamas karjeros pamynė sąžinę ir teisingumą. Paprašęs vandens nusiplovė rankas, tuo parodydamas esąs nekaltas dėl pasmerktojo mirties. * Nors nelaikė Jėzaus nusikaltėliu, liepė kareiviams jį nuplakti, leido iš jo tyčiotis, mušti, apspjaudyti (Mato 27:24-31).

Pilotas paskutinį kartą bandė paleisti Jėzų, bet kaltintojai šaukė, kad jeigu šitaip padarys, pasirodys ciesoriaus priešu (Jono 19:12). Išgirdęs tokį grasinimą Pilotas kapituliavo. Apie jo sprendimą vienas tyrinėtojas pasakė: „Išeitis buvo paprasta: pasmerkti mirti. Juk nieko nereiškė vieno nežinomo žydo gyvybė; turėti nemalonumų dėl jo būtų kvaila.“

Kas atsitiko Pilotui?

Istorikai aprašo dar vieną Piloto įvykdytą susidorojimą. Pasak Juozapo Flavijaus, daugybė apsiginklavusių samariečių susirinko ant Garizimo kalno tikėdamiesi ten rasti neva Mozės užkastus šventus indus. Pilotas įsakė pulti ir jo kareiviai išžudė daug žmonių. Samariečiai pasiskundė Sirijos valdytojui Lucijui Vitelijui, Piloto viršininkui. Ar šis nustatė pavaldinį viršijus įgaliojimus, nežinoma. Vis dėlto įsakė Pilotui vykti į Romą pasiaiškinti imperatoriui. Tačiau kol Pilotas ten nuvyko, Tiberijaus nebebuvo tarp gyvųjų.

Vieno šaltinio teigimu, „apie tolesnį jo gyvenimą istorija nutyli. Sklinda tik legendos“. Jų prikurta įvairių. Tvirtinama, esą Pilotas tapęs krikščioniu. Etiopijos bažnyčia netgi paskelbė jį „šventuoju“! IV a. istorikas Eusebijas pirmasis rašė, jog Pilotas, kaip ir Judas Iskarijotas, nusižudė. Tačiau visa tai tėra spėlionės.

Pilotas galėjo būti užsispyręs, nepagarbus ir smarkus. Tačiau Judėjos prefektu išbuvo dešimt metų — gana ilgai, lyginant su kitais. Taigi, Romos požiūriu, tarnybą išmanė gerai. Šiaip laikomas bailiu, nes gindamas savo kailį neteisėtai leido kankinti ir nužudyti Jėzų. Kitų nuomone, Pilotas turėjo ne tiek žiūrėti teisingumo, kiek užtikrinti taiką bei ginti Romos interesus.

Piloto laikai buvo kitokie. Vis dėlto joks teisėjas neturi teisės pasmerkti žmogaus, kurį žino esant nekaltą. Jeigu Poncijus Pilotas nebūtų susidūręs su Jėzumi, jo vardas istorijoje nebūtų taip gerai žinomas.

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Šis Cezarėjoje rastas įrašas liudija Poncijų Pilotą buvus Judėjos prefektu