Kas yra Jėzus Kristus?

NESUNKU įsivaizduoti, kaip džiūgavo jaunas žydas, vardu Andriejus, pirmąsyk klausydamasis Jėzaus iš Nazareto! Pasak Biblijos, nieko nelaukdamas jis susiieškojo savo brolį ir pranešė: „Radome Mesiją [arba Kristų]!“ (Jono 1:41). Hebrajų ir graikų kalbos žodžiai, paprastai verčiami „Mesijas“ ir „Kristus“, reiškia „Pateptasis“. Jėzus buvo Dievo Pateptasis, arba Išrinktasis, — Jo pažadėtasis Vadas (Izaijo 55:4). Žinodami Raštų pranašystes apie Mesiją, žydai laukė jo pasirodant (Luko 3:15).

Kodėl mes tikri, kad Jėzus buvo Dievo Išrinktasis? Prisiminkime, kas įvyko 29 m. e. m., kai Jėzui sukako trisdešimt. Jis paprašė Jono Krikštytojo būti panardintas Jordano upėje. Biblijoje sakoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi’“ (Mato 3:16, 17). Pats Dievas pripažino Sūnų ir Jonas tai girdėjo. Jam neliko jokių abejonių, kad Jėzus — Dievo Išrinktasis! Išliedamas Jėzui šventąją dvasią, Jehova Dievas patepė, arba paskyrė, jį savo būsimosios Karalystės Karaliumi. Taip Jėzus tapo Kristumi, tai yra Pateptuoju. Tačiau kodėl jis vadinamas Dievo Sūnumi? Iš kur Jėzus atėjo?

Jo kilmė siekia „tolimą senovę“

Jėzaus gyvenimą galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmasis prasidėjo daug anksčiau, nei Jėzus gimė žemėje. Jo kilmė „siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus“, — sakoma Michėjo 5:1 [5:2, Brb]. Pats Jėzus tvirtino: „Aš esu iš aukštybės“ — iš dangaus (Jono 8:23). Ten jis buvo galinga dvasinė esybė.

Iš pradžių Dievas buvo vienas. Tačiau prieš daugybę amžių ėmėsi kurti. Ką sukūrė patį pirmąjį? Paskutinėje Biblijos knygoje Jėzus vadinamas „Dievo kūrybos Pradžia“ (Apreiškimo 3:14). Jis — „visos Kūrinijos pirmagimis“. Per jį „sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (Kolosiečiams 1:15, 16). Jėzus yra vienintelis, sukurtas tiesiogiai paties Dievo. Dėl to vadinamas „viengimiu Sūnumi“ (Jono 3:16). Pirmagimis Sūnus dar turi titulą „Žodis“ (Jono 1:14). Kodėl? Prieš gimdamas žmogumi jis perduodavo iš dangaus Dievo žinias.

Tas „Žodis“ gyveno pas Jehovą Dievą „pradžioje“, kai buvo sukurti „dangus ir žemė“. Tai jam Jehova pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ (Jono 1:1; Pradžios 1:1, 26). Jehovos pirmagimis Sūnus uoliai darbavosi su Tėvu. Patarlių 8:22-31 (Brb) įasmenintos išminties lūpomis jis kalba: „Buvau šalia [Kūrėjo] kaip įgudęs menininkas,  gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje.“

Darbuodamiesi petys į petį Jehova Dievas ir jo viengimis Sūnus galėjo gerai pažinti vienas kitą! Tas glaudus ryšys su Jehova per begalę amžių labai paveikė Dievo Sūnų. Būdamas klusnus, jis tapo visa kuo panašus į savo Tėvą, Jehovą. Iš tiesų, remiantis Kolosiečiams 1:15, Jėzus yra „neregimojo Dievo atvaizdas“. Dėl to sužinoti tiesą apie jį būtina norint patenkinti savo dvasinius poreikius bei troškimą pažinti Dievą. Jėzus žemėje darė kaip tik tai, ko Jehova iš jo tikėjosi. Todėl pažindami Jėzų geriau pažinsime ir Jehovą (Jono 8:28; 14:8-10). O kaip Jėzus atėjo į žemę?

Tapo žmogumi

Kitas Jėzaus gyvenimo laikotarpis prasidėjo, kai Dievas jį siuntė į žemę. Jehova stebuklingai perkėlė Jėzaus gyvybę iš dangaus į žydaitės Marijos įsčias. Kadangi jo tėvas nebuvo žmogus, Jėzus nepaveldėjo netobulybės. Jehovos šventoji dvasia, arba veiklioji jėga, nužengė ant Marijos ir Dievo galybė ‘pridengė ją savo šešėliu’ — taip ji tapo nėščia (Luko 1:34, 35). Jos gimęs kūdikis buvo tobulas. Įsūnytas dailidės Juozapo jis užaugo kukliuose namuose su kitais vaikais, iš kurių buvo vyriausias (Izaijo 7:14; Mato 1:22, 23; Morkaus 6:3).

Apie Jėzaus vaikystę žinių nedaug, bet vienas įvykis įsidėmėtinas. Dvylikametis Jėzus kartu su tėvais iškeliavo į Jeruzalę švęsti kasmetės Paschos. Ten pasiliko šventykloje ir buvo rastas „sėdintis tarp mokytojų, besiklausantis jų ir juos beklausinėjantis“. Maža to, „visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“. Vaikas Jėzus ne tik sugebėjo iškelti įdomių klausimų dvasinėmis temomis, bet ir supratingai atsakyti (Luko 2:41-50). Augdamas Nazareto mieste iš savo įtėvio Juozapo jis išmoko dailidės amato (Mato 13:55).

Nazarete Jėzus gyveno iki trisdešimties metų. Paskui buvo Jono pakrikštytas ir pradėjo aktyvią tarnybą Dievui. Trejus su puse metų jis keliavo po savo kraštą skelbdamas gerąją naujieną apie Karalystę. Jėzus aiškiai parodė esąs siųstas Dievo. Kaip? Darė stebuklus — didingus darbus, kurie pranoksta žmogaus sugebėjimus (Mato 4:17; Luko 19:37, 38).

Jėzus, be to, buvo švelnus ir atjautus. Tai ypač matėsi iš jo elgesio su kitais.  Kadangi atvirai ir maloniai bendravo, žmones prie jo traukte traukė. Jėzaus nesivaržė net vaikai (Morkaus 10:13-16). Tais laikais moterys buvo žeminamos, o Jėzus jas gerbė (Jono 4:9, 27). Jis teikė atgaivą vargšams ir prislėgtiesiems (Mato 11:28-30). Jėzaus mokymai buvo paprasti, aiškūs, praktiški. Jie rodė nuoširdų jo norą padėti klausytojams pažinti tikrąjį Dievą, Jehovą (Jono 17:6-8).

Turėdamas šventosios dvasios galią daryti stebuklus, Jėzus gydė ligonius bei kenčiančius (Mato 15:30, 31). Sykį prisiartinęs vienas raupsuotasis jį maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko (Mato 8:2-4).

Kitą kartą daugybė žmonių, tris dienas pasilikusių su Jėzumi, nebeturėjo ko valgyti. Gailėdamas jų, jis tada stebuklingai pamaitino „keturis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų“ (Mato 15:32-38). Jėzus taip pat nuramino audrą, kai plaukiant ežeru kilo pavojus jo draugų gyvybėms (Morkaus 4:37-39). Jis prikėlė, arba atgaivino, keletą mirusiųjų * (Luko 7:22; Jono 11:43, 44). Be to, noriai paaukojo savąją tobulo žmogaus gyvybę, kad nuodėminga žmonija turėtų ateities viltį. Kokia didelė meilė!

Kur Jėzus dabar?

Jėzus mirė ant kančių stulpo turėdamas trisdešimt trejus su puse metų. * Bet po trijų dienų Jehova Dievas prikėlė savo Sūnų dvasine esybe. Taip prasidėjo trečiasis jo gyvenimo laikotarpis. Prikeltas Jėzus pasirodė šimtams pirmajame amžiuje gyvenusių žmonių (1 Korintiečiams 15:3-8). Paskui „atsisėdo Dievo dešinėje“ laukdamas, kol gaus valdžią (Hebrajams 10:12, 13). Atėjus skirtam metui pradėjo karaliauti. Kas tad Jėzus yra šiandien? Ar nuteistas mirti kankinys? O gal esybė, kurią reikia garbinti? Jėzus šiandien nėra nei žmogus, nei Visagalis Dievas. Jis — galinga dvasinė būtybė, valdantis Karalius. Netrukus žmonija tai akivaizdžiai pamatys.

Apreiškimo 19:11-16 Jėzus Kristus vaizduojamas karaliumi ant balto žirgo, pasiruošusiu teisti bei įvykdyti teisingumą. Jonas matė, jog „iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas“ — savo didžia galia sunaikins nedorėlius. O kaip su tais, kurie stengiasi eiti jo pėdomis? (1 Petro 2:21) Jėzus ir Jehova išsaugos juos per „didžiąją Visagalio Dievo dienos kovą“ — Armagedoną, kad jie galėtų gyventi amžinai žemėje valdant Dievo dangiškajai Karalystei (Apreiškimo 7:9, 14; 16:14, 16; 21:3, 4).

Taikingai viešpataudamas Jėzus darys daugybę stebuklų žmonijos labui (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; 11:1-10). Jis išgydys ligas, pašalins mirtį. Dievas per Jėzų prikels milijardus mirusiųjų ir suteiks jiems galimybę gyventi žemėje amžinai (Jono 5:28, 29). Dabar net sunku įsivaizduoti, koks nuostabus bus pasaulis valdant Karalystei. Tad ir toliau tyrinėkime Bibliją, kad Jėzų Kristų pažintume dar geriau.

[Išnašos]

 [Rėmelis 7 puslapyje]

AR JĖZUS YRA VISAGALIS DIEVAS?

Daug tikinčiųjų laiko Jėzų Dievu. Kitiems Dievas — Trejybė. Pagal pastarąjį mokymą, yra vienas Dievas trijuose asmenyse: „Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia, bet ne trys Dievai, o vienas Dievas.“ Manoma, kad visi trys „vienodai amžini ir lygūs“ (Religijotyros žodynas. Vilnius, 1991). Ar toks požiūris teisingas?

Jehova Dievas yra Kūrėjas (Apreiškimo 4:11). Jis neturi pradžios nei pabaigos, be to, visagalis (Psalmyno 90:2). O Jėzus turėjo pradžią (Kolosiečiams 1:15, 16). Apie Dievą, savo Tėvą, Jėzus pasakė: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jono 14:28). Jėzus dar paaiškino, kad kai kurių dalykų nežino nei jis, nei angelai, tik Tėvas (Morkaus 13:32).

Be to, Jėzus savo Tėvui meldėsi: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42). Į ką jis būtų kreipęsis malda, jei ne į Asmenį, aukštesnį už save? Ir dar: Jėzus neprisikėlė pats, jį iš mirties pažadino Dievas (Apaštalų darbų 2:32). Taigi Tėvas ir Sūnus nebuvo lygūs prieš Jėzui ateinant į žemę, nei jam atėjus. O kaip buvo tuomet, kai Jėzus grįžo į dangų? 1 Korintiečiams 11:3 sakoma: „Kristaus galva — Dievas.“ Iš tiesų Sūnus visada bus pavaldus Dievui (1 Korintiečiams 15:28). Taigi Biblija rodo, kad Jėzus nėra Visagalis Dievas. Jis — Dievo Sūnus.

Šventoji dvasia, laikoma trečiuoju Trejybės asmeniu, iš tikrųjų nėra asmuo. Maldoje Dievui psalmininkas sakė: „Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja“ (Psalmyno 104:30). Ši dvasia — ne pats Dievas, o jo veiklioji jėga. Dievas ją siunčia, kad įgyvendintų savo sumanymus, per ją sukūrė kosmosą, žemę bei visa, kas gyva (Pradžios 1:2; Psalmyno 33:6, Vl). Dievo šventosios dvasios įkvėpti žmonės parašė Bibliją (2 Petro 1:20, 21). Dėl to Trejybė nėra Biblijos mokymas. * „Viešpats [„Jehova“, NW], mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!“ — sakoma šioje knygoje (Pakartoto Įstatymo 6:4, Brb).

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Per krikštą Jėzus tapo Dievo Pateptuoju

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzus uoliai vykdė Dievo pavestą darbą

[Iliustracija 7 puslapyje]

Šiandien Jėzus yra galingas Karalius