Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Vyk šalin klaidingas mintis!

Vyk šalin klaidingas mintis!

Vyk šalin klaidingas mintis!

NELAIMIŲ prislėgą patriarchą Jobą aplankė trys draugai: Elifazas, Bildadas ir Cofaras. Atvykėliai norėjo užjausti, paguosti (Jobo 2:11). Įtakingiausias ir, matyt, vyriausias buvo Elifazas. Jis pirmasis prabilo ir daugiausia kalbėjo. Kokią mąstyseną šis žmogus parodė trijose savo kalbose?

Prisimindamas, ką antgamtiška sykį patyręs, Elifazas pasakojo: „Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė. Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą“ (Jobo 4:15, 16, Brb). Kokia dvasia veikė Elifazo mintis? Smerkiantis tolesnių žodžių tonas rodo, kad ne Dievo angelas, o piktoji dvasia (Jobo 4:17, 18). Antraip argi Jehova būtų supeikęs Elifazą ir du jo draugus už neteisybę? (Jobo 42:7) Elifazas išties buvo demono paveiktas. Jis mąstė visai kitaip negu Jehova.

Ką galima įžvelgti Elifazo kalbose? Kodėl svarbu sergėtis klaidingos mąstysenos? Kaip nuvyti slogias mintis?

„Jis net savo tarnais nepasitiki“

Trijose savo kalbose Elifazas išreiškė mintį, esą Dievas toks reiklus, jog niekad jam neįtiksi, kad ir kaip stengtumeis. „Štai jis net savo tarnais nepasitiki, — tvirtino Jobui Elifazas, — ir angelus kaltina klaida!“ (Jobo 4:18). Paskui dar sakė: „Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus“ (Jobo 15:15). Be to, paklausė: „Ar Visagaliui malonu, jei esi teisus?“ (Jobo 22:3). Bildadas tam pritarė: „Štai net mėnulis nėra šviesus ir žvaigždės nėra tyros [Dievo] akyse“ (Jobo 25:5).

Sergėkimės tokio samprotavimo, kad nepradėtume manyti, jog Dievas pernelyg daug reikalauja. Toks požiūris pakenktų mūsų santykiams su Jehova. Be to, ar leistumės tada sudrausminami, jei reikėtų? Užuot nuolankiai sutikę pasitaisyti, galbūt širdimi imtume ‘niršti ant Viešpaties’ ir giežti apmaudą (Patarlių 19:3). Dvasiniu atžvilgiu tai būtų pražūtinga!

„Argi gali žmogus būti Dievui naudingas?“

Požiūriui, kad Dievas pernelyg reiklus, artima ir mintis, esą jam iš žmonių jokios naudos. Trečiojoje savo kalboje Elifazas, be kita ko, iškėlė klausimą: „Ar gali žmogus būti Dievui naudingas? Ar yra išmintingas žmogus Dievui naudingas?“ (Jobo 22:2, Vl). Anot šio guodėjo, Dievas nesitiki nieko dora iš žmogaus. Panašiai manė ir Bildadas: „Tad kaip gali žmogus būti teisus Dievo akivaizdoje? Kaip gali gimusis iš moters būti tyras?“ (Jobo 25:4). Remiantis šitokiu samprotavimu, Jobui — paprastam mirtingajam — nėra ko net viltis pelnyti gerą vardą Dievo akyse.

Šiandien kai kurie irgi jaučiasi nieko verti. Tai gali būti auklėjimo, pergyventų sunkumų, patirtos rasinės arba etninės neapykantos pasekmė. Maža to, žmogų sugniuždyti kėsinasi Šėtonas ir demonai. Jeigu jų paveiktas asmuo ima manyti Visagalio Dievo akivaizdoje esąs niekas, jį lengvai užvaldo nusiminimas. Paskui galbūt ima tolti nuo gyvojo Dievo arba net visai nuo jo nusigręžia (Hebrajams 2:1; 3:12).

Į senatvę mąžta jėgos, galbūt ir sveikata prastėja. Gali atrodyti, kad Karalystės labui nieko nebenuveikiame, palyginti su tuo, ką įstengdavome jaunesni, sveikesni, tvirtesni. O Šėtonas ir demonai kaip tik nori įpiršti mintį, jog Dievui mūsų pastangų negana. Itin svarbu žinoti, kieno šie kėslai, ir tokia mąstysena neužsikrėsti!

Kaip nepasiduoti pesimizmui

Nors Jobas dėl Velnio užtrauktų nelaimių labai kentėjo, pasakė: „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo“ (Jobo 27:5). Kad ir kas nutiktų, Jobas buvo pasiryžęs likti ištikimas Aukščiausiajam, ir niekas negalėjo pakeisti tokios patriarcho nuostatos, nes jis Dievą mylėjo. Tai svarbiausia norint nepasiduoti pesimizmui. Stenkimės gerai perprasti, kokia didi yra Dievo meilė, ir širdyje būkime Jehovai dėkingi. Glauskimės prie jo dar arčiau: nuolat gilinkimės į Dievo Žodį, apmąstykime, ką sužinome, melskimės.

Štai Jono 3:16 sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“ Kad Jehova labai myli žmoniją, matyti iš viso jo elgesio su žmonėmis. Apmąstydami senovės pavyzdžius ugdysimės dėkingumą Jehovai ir puoselėsime jam meilę — tai padės vyti šalin klaidingas, gniuždančias mintis.

Pagalvok, kaip Jehova elgėsi su Abraomu prieš pat Sodomos ir Gomoros sunaikinimą. Kai patriarchas net aštuonis kartus teiravosi apie nuosprendį tiems miestams, Jehova nė sykio neparodė susierzinimo ar nusivylimo, bet jį patikino ir nuramino (Pradžios 18:22-33). Vėliau, kada Dievas gelbėjo nuo žūties Sodomoje gyvenantį Lotą su šeima, šis paprašė leisti pasislėpti artimiausiame mieste, o ne kalnuose. Jehova atsakė: „Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu“ (Pradžios 19:18-22). Argi, žinodamas tokias detales, kas nors galėtų pavadinti Jehovą pernelyg griežtu, kietaširdžiu, despotišku? Ne. Šie pasakojimai rodo, koks jis iš tikrųjų, — mylintis, švelnus, gailestingas, supratingas Valdovas.

Mintį, kad Dievas ieško priekabių ir kad niekas jam neįtinka, paneigia atsitikimai iš senovės izraelitų Aarono, Dovydo ir Manaso gyvenimo. Štai Aaronas sunkiai nusidėjo tris kartus: nuliejo aukso veršį, drauge su Mirjama kritikavo Mozę, o Meriboje nepriminė tautai apie Jehovos šventumą ir jo nepašlovino. Tačiau Dievas matė gerąsias šio vyro savybes ir leido jam tarnauti vyriausiuoju kunigu iki pat mirties (Išėjimo 32:3, 4; Skaičių 12:1, 2; 20:9-13).

Karalius Dovydas savo valdymo laikais padarė didelių nuodėmių: sykį svetimavo, pražudė nekaltą žmogų, be reikalo suskaičiavo tautą. Tačiau Jehova matė, jog Dovydas atgailauja, todėl ištikimai laikėsi Karalystės sandoros ir leido šiam savo tarnui karaliauti iki gyvenimo pabaigos (2 Samuelio 12:9; 1 Metraščių 21:1-7).

O Judo karalius Manasas pristatė Baalo aukurų, leido savo sūnus per ugnį, palaikė spiritizmą, įrengė aukurų netikriems dievams net šventyklos kiemuose. Tačiau po nuoširdžios Manaso atgailos Jehova jam atleido, išvadavo iš nelaisvės ir grąžino karalystę (2 Metraščių 33:1-13). Argi taip darytų Dievas, kuriam nė vienas neatrodo geras? Anaiptol!

Melagingasis kaltintojas pats kaltas

Nesistebime, kad Šėtonas pats yra įsikūnijimas tų blogybių, kurias primeta Jehovai. Jis šiurkštus, negailestingas. Tai akivaizdu iš klaidatikiams įprasto vaikų aukojimo senovėje. Atskalūnai izraelitai sudegindavo savo sūnus ir dukteris — Jehovai tokie dalykai net neatėjo į širdį (Jeremijo 7:31, Brb).

Ir priekabių ieško Velnias, ne Jehova. Apreiškimo 12:10 rašoma, kad Šėtonas yra „mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį“. O apie Jehovą psalmininkas gieda: „Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys? Bet Tu atleidi nuodėmes“ (Psalmyno 130:3, 4, Brb).

Niekas nebemąstys klaidingai

Kaip palengvėjo angelams, kai Šėtonas kartu su demonais buvo išmesti iš dangaus! (Apreiškimo 12:7-9) Nuo tada Jehovos tarnams danguje piktosios dvasios nebekliudo (Danieliaus 10:13).

Netrukus džiūgaus ir žmonės. Iš dangaus nužengs angelas, laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę, suriš Šėtoną bei jo demonus ir įmes į bedugnę, kad jie nieko negalėtų daryti (Apreiškimo 20:1-3). Kaip džiaugsimės, kai tai įvyks!

O dabar privalome nesileisti užvaldomi klaidingų, slogių minčių. Vykime jas šalin ir visą dėmesį sutelkime į Jehovos meilę. Tada ‘Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės mūsų širdis ir mintis’ (Filipiečiams 4:6, 7).

[Iliustracija 26 puslapyje]

Jobas vijo šalin slogias mintis

[Iliustracija 28 puslapyje]

Lotui buvo aišku, kad Jehova — supratingas Valdovas