Gyvenimo istorija

Mane stiprino tėvų pavyzdys

PAPASAKOJO JANEZAS REKELIS

Ėjo 1958-ieji. Mudu su žmona Stanka per Karavankų kalnagūbrį Alpėse bandėme kirsti Jugoslavijos sieną ir pereiti į Austriją. Tai buvo rizikinga, nes ginkluoti jugoslavų pasieniečiai buvo labai budrūs. Žingsnis po žingsnio judėdami atsidūrėme ant stačios uolos krašto. Pirmą kartą matėme kalnus iš Austrijos pusės. Pasukę į rytus priėjome akmenuotą šlaitą ir įsisupę į brezentą nučiuožėme žemyn. Kas mūsų laukė?

NORIU papasakoti, kodėl taip atsitiko ir kaip tėvų ištikimybė Jehovai padėjo man tais sunkiais laikais likti Jam atsidavusiam.

Užaugau Slovėnijoje. Ši maža centrinės Europos šalis yra Alpių regione. Šiaurėje prie jos prigludusi Austrija, vakaruose Italija, pietuose Kroatija, rytuose Vengrija. Tačiau tada, kai gimė mano tėvai, Francas ir Rozalija Rekeliai, Slovėnija priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ji tapo dalimi naujos valstybės, vadinamos Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste. 1929-aisiais šalis pasivadino Jugoslavija („Pietų Slavija“). Gimiau tų metų sausio 9-ąją Podhomo kaimo pakraštyje, netoli gražaus Bledo ežero.

Motina užaugo uolių katalikų šeimoje. Vienas jos dėdė buvo kunigas, trys tetos — vienuolės. Mama troško turėti Bibliją, skaityti ją ir suprasti. O tėvui religija  pasitikėjimo nekėlė. Jis baisėjosi tuo, ką dvasininkai darė per Didįjį 1914—1918 metų karą.

Suradau tiesą

Po karo mamos pusbrolis Janezas Brajecas su žmona Ančka tapo Biblijos tyrinėtojais (ankstesnis Jehovos liudytojų pavadinimas). Tuomet jie gyveno Austrijoje. Nuo 1936 metų Ančka dažnai mus aplankydavo. Ji parūpino mamai Bibliją, kurią ši greit perskaitė, taip pat keletą Sargybos bokšto numerių bei kitų leidinių slovėnų kalba. 1938-aisiais Hitleriui aneksavus Austriją, Janezas ir Ančka persikėlė į Slovėniją. Kiek atsimenu, jie buvo išsilavinę, aštraus proto, tikrai mylintys Jehovą. Dažnai diskutuodavo su mama Biblijos temomis, todėl ši paaukojo gyvenimą Dievui ir 1938-aisiais pasikrikštijo.

Mama nustojo laikytis nebiblinių papročių: nebešventė Kalėdų, nebevalgė kraujinės dešros, sudegino turėtus religinius paveikslus. Tai netruko pastebėti aplinkiniai. Priešiškumo debesys kaupėsi. Tetos vienuolės rašė jai įtikinėdamos grįžti prie Marijos ir bažnyčios. Bet kai mama laiške paprašė paaiškinti kai kuriuos Biblijos klausimus, atsakymo negavo. Senelis irgi smarkiai priešinosi. Nors nebuvo blogas žmogus, giminių ir kaimo bendruomenės spaudžiamas ne kartą sunaikino mamos turimą literatūrą. Pačios Biblijos, tiesa, neliesdavo. Parklupęs ant kelių meldė mamą susitaikyti su bažnyčia. Sykį net grasino peiliu. Mano tėtis griežtai pasakė, jog tokio elgesio nepakęs.

Tėtis gynė mamos teisę skaityti Bibliją ir pačiai pasirinkti religiją. 1946 metais jis irgi buvo pakrikštytas. Matydamas, kaip Jehova stiprino mamą tvirtai laikytis tiesos ir kaip atlygino už tikėjimą, pasiryžau ugdytis artimą draugystę su Dievu. Daug davė ir tai, kad mama garsiai skaitydavo man iš Biblijos bei ją aiškinančių leidinių.

 Ji taip pat daug kalbėdavosi su savo seseria Marija Repe. Galiausiai abu su teta Marija buvome pakrikštyti 1942-ųjų liepą. Atėjęs brolis pasakė trumpą kalbą, paskui mus panardino prie mūsų namų dideliame mediniame kubile.

Priverčiamieji darbai per Antrąjį pasaulinį karą

Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, 1942-aisiais, Vokietija su Italija užėmė Slovėniją ir kartu su Vengrija ją pasidalijo. Tėvai atsisakė stoti į nacistinę liaudies organizaciją Volksbund. Aš neskandavau mokykloje „Heil Hitler!“ Apie tai mokytojas, matyt, pranešė valdžiai.

Mus įsodino į traukinį ir nuvežė į pilį netoli Hiutenbacho kaimo Bavarijoje, kur buvo įkurta priverčiamųjų darbų stovykla. Tėvo rūpesčiu, gyvenau ir dirbau pas vietinį kepėją. Išmokau jo amato ir tai vėliau labai pravertė. Po kurio laiko visi kiti mano šeimos nariai (taip pat teta Marija su šeima) buvo perkelti į Gunzenhauzeno stovyklą.

Baigiantis karui kartu su viena grupe ruošiausi keliauti pas tėvus. Vakare prieš išvykstant pasirodė tėtis. Nežinau, kas būtų atsitikę išėjus su anais nepatikimais žmonėmis. Dar sykį pajutau gelbstinčią Jehovos ranką — per tėvus jis mane saugojo ir mokė. Su tėčiu keliavę tris dienas pagaliau susitikome kitus šeimos narius. 1945-ųjų birželį visi vėl buvome namie.

Po karo valdžią Jugoslavijoje perėmė komunistai, vadovaujami prezidento Josipo Broz-Tito. Jehovos liudytojams jie irgi nebuvo palankūs.

1948 metais iš Austrijos atvykęs tikėjimo brolis užėjo į mūsų namus. Policija sekė jam įkandin ir suiminėjo brolius, kuriuos jis aplankė. Už tai, kad priėmė bendratikį ir nepranešė policijai, tėtis irgi buvo suimtas ir dvejus metus praleido kalėjime. Mama tada patyrė daug sunkumų: reikėjo verstis vienai, be to, ji žinojo, kad manęs ir jaunesniojo brolio laukia neutralumo išbandymas.

Įkalintas Makedonijoje

1949-ųjų lapkritį gavau šaukimą į karinę tarnybą. Nuvykau paaiškinti, kad dėl sąžinės tarnauti atsisakau. Pareigūnai nesiklausė ir drauge su kitais naujokais traukiniu išsiuntė mane į Makedoniją Jugoslavijos pietuose.

Trejus metus buvau atkirstas nuo šeimos ir brolijos, neturėjau jokios literatūros, netgi Biblijos. Ištverti pajėgiau mąstydamas apie Jehovą ir jo Sūnų, Jėzų Kristų. Palaikė tėvų pavyzdys. Viltį stiprino karšta malda.

Paskui buvau perkeltas į Idrizovo kalėjimą netoli Skopjės. Ten kaliniai atlikdavo įvairius darbus. Iš pradžių dirbau valytoju ir kurjeriu. Nors vienas kalinys, buvęs slaptosios policijos narys, nuolat  ieškojo priekabių, gerai sugyvenau su visais kitais — sargybiniais, kameros draugais, net kalėjimo gamyklos viršininku.

Vėliau sužinojau, kad kepykloje reikia kepėjo. Po kelių dienų per patikrinimą viršininkas priėjo prie manęs ir paklausė: „Tu kepėjas?“ — „Taip“, — atsakiau. „Rytoj rytą prisistatyk į kepyklą“, — paliepė jis. Kalinys, kuris ieškodavo priekabių, dažnai praeidavo pro kepyklą, bet nieko nebegalėdavo padaryti. Dirbau ten nuo 1950-ųjų vasario iki liepos.

Paskui mus apgyvendino Volkoderyje, barakuose pietų Makedonijoje, netoli Prespos ežero. Iš gretimo Otešovo miestelio galėjau rašyti namiškiams laiškus. Su grupe kalinių taisėme kelius, bet daugiausia triūsdavau kepykloje, dėl to buvo lengviau. 1952-ųjų lapkritį mane paleido.

Kol kalėjau, Podhome įsikūrė krikščionių bendruomenė. Iš pradžių broliai rinkdavosi Spodnjė Gorjės miestelio viešbutyje. Paskui mūsų namuose, kur tėvas atlaisvino vieną kambarį. Grįžęs iš Makedonijos džiaugiausi vėl galėdamas būti su broliais. Atnaujinau pažintį su Stanka, kurią buvau sutikęs prieš įkalinamas, ir 1954 metų balandžio 24-ąją mudu susituokėme. Tačiau atokvėpis buvo trumpas.

Nelaisvėje Maribore

Maždaug po keturių mėnesių vėl gavau šaukimą. Šįkart nuteisė kalėti daugiau kaip trejus su puse metų Maribore, Slovėnijos rytiniame pakraštyje. Kai tik pasitaikė proga, įsigijau popieriaus ir pieštukų. Rašiau viską, ką galėjau atsiminti: Biblijos eilutes, citatas iš Sargybos bokšto, mintis iš kitų krikščioniškų leidinių. Paskui skaitydavau ir atsiminęs dar ką nors pridurdavau. Taip susidarė visa knyga. Tie užrašai padėjo man sutelkti dėmesį į tiesą ir likti dvasiškai tvirtam. Malda bei apmąstymas teikė jėgų ir drąsos dalytis Biblijos žiniomis su kitais.

Tuo metu man buvo leidžiama per mėnesį gauti vieną laišką ir turėti 15 minučių pasimatymą. Stanka visą naktį keliaudavo traukiniu, kad aplankytų mane anksti rytą ir galėtų tą pačią dieną grįžti. Tie susitikimai labai atgaivindavo. Kūriau planus gauti Bibliją. Su Stanka sėdėdavome vienas priešais kitą, o mus stebėdavo sargybinis. Kai tik jis nežiūrėjo, į jos rankinę įmečiau laiškelį su prašymu kitą kartą įsidėti Bibliją.

Stanka ir mano tėvai manė, kad tai pavojinga, todėl išardė vieną Krikščionių graikiškųjų raštų egzempliorių ir lapus sudėjo į keletą bandelių. Taip turėjau Bibliją. Panašiai jie man perduodavo Stankos ranka perrašytą Sargybos bokštą. Tuoj pat jį nusirašydavau, o gautąjį sunaikindavau, kad niekas nežinotų, kas jį davė.

 Kadangi nuolatos liudijau, kaliniai sakė, jog prisišauksiu bėdą. Sykį Biblijos tema gyvai kalbėjausi su vienu įkalintuoju. Netikėtai išgirdome rakinant spyną ir pasirodė sargybinis. Dingtelėjo mintis, kad tuoj uždarys į vienutę. Tačiau sargybiniui ne tas rūpėjo. Jis nugirdo pokalbį ir panoro įsiterpti. Gavęs norimus atsakymus išėjo ir užrakino kameros duris.

Baigiantis įkalinimo laikui pareigūnas, atsakingas už kalinių perauklėjimą, pagyrė mane, kad tvirtai laikausi tiesos. Tai buvo atlygis už pastangas garsinti Jehovos vardą. 1958 metų gegužę vėl buvau laisvėje.

Atsiduriame Austrijoje, paskui Australijoje

1958-ųjų rugpjūtį po ligos mirė mama. Maždaug po mėnesio atėjo trečias šaukimas. Tą vakarą abu su Stanka nusprendėme skubiai pereiti sieną, kaip pasakojau pradžioje. Niekam nesakę susikrovėme kuprines, pasiėmėme brezento ir per langą išlipę pasukome link Austrijos sienos į vakarus nuo Stolo kalno. Rodėsi, pats Jehova nutiesė kelią, nes žinojo, kad mums reikia atokvėpio.

Austrijos valdžia nusiuntė mus į pabėgėlių stovyklą netoli Zalcburgo. Per šešis ten praleistus mėnesius nuolat bendravome su vietiniais liudytojais, tad stovykloje mažai tebūdavome. Kiti stebėjosi, kaip sugebėjome taip greit susirasti draugų. Būtent tuomet ir dalyvavome savo pirmoje asamblėjoje. Taip pat pirmą kartą galėjome laisvai skelbti po namus. Kai atėjo laikas išvykti, atsisveikinti su brangiais broliais buvo labai sunku.

Austrijos valdžia suteikė galimybę imigruoti į Australiją. Apie tokią tolybę nebuvome net svajoję. Traukiniu keliavome iki Italijos uosto Genujos, paskui sėdome į laivą. Nuvykę galiausiai apsistojome Naujajame Pietų Velse, Vulongongo mieste. Čia 1965 metų kovo 30-ąją gimė sūnus Filipas.

Australijoje galėjome tarnauti įvairiopai, taip pat skelbti atvykėliams iš buvusios Jugoslavijos. Didžiai dėkojame Jehovai už jo gerumą ir už tai, kad visi mūsų šeimoje atsidavę Dievui. Filipas su žmona Suzi tarnauja Jehovos liudytojų Australijos filiale. Jie net turėjo galimybę dvejus metus darbuotis Slovėnijos filiale.

Nors slegia metų našta ir turime sveikatos problemų, abu su žmona toliau džiaugiamės Jehovos tarnyba. Esu labai dėkingas tėvams už puikų pavyzdį! Jis stiprina mane ir padeda kaip ir Pauliui ‘džiaugtis viltimi, būti kantriam varge, ištvermingam maldoje’ (Romiečiams 12:12).

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Mano tėvai trečiojo dešimtmečio pabaigoje

[Iliustracija 17 puslapyje]

Mama (dešinėje) su Ančka, mokiusia ją Biblijos tiesų

[Iliustracija 18 puslapyje]

Su žmona Stanka tuoj po vestuvių

[Iliustracija 19 puslapyje]

Ši bendruomenė 1955 metais rinkosi mūsų namuose

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su žmona, sūnumi Filipu ir marčia Suzi