Jehovos žodis skrieja „Erelio žemėje“

„ERELIO ŽEMĖ.“ Taip vietiniai gyventojai vadina Albaniją. Ši Balkanų šalis, iš vakarų skalaujama Adrijos jūros, šliejasi prie Graikijos ir buvusios Jugoslavijos. Nors albanų kilmė aiškinama įvairiopai, daugumos istorikų nuomone, jie kilo ir kalbą paveldėjo iš senovės ilyrų, kurių kultūrinis palikimas, pasak The Encyclopædia Britannica, siekia 2000 m. p. m. e.

Albanijos gamta žavi. Toli į šiaurę driekiasi dantyti kalnagūbriai, palei pietinę Adrijos jūros pakrantę plyti balto smėlio paplūdimiai. Vis dėlto didžiausia šalies puošmena — žmonės. Jie nuoširdūs, svetingi, linksmi, mėgstantys bendrauti, gyvai ir išraiškingai reiškiantys savo nuomonę.

Žinomo misionieriaus apsilankymas

Tokie žmonės ir jų gražus kraštas, be abejonės, patiko vienam žymiam keliautojui, čia apsilankiusiam prieš daug šimtmečių.  Tas garsus keliautojas, apaštalas Paulius, 56 m. e. m. rašė: „Aplinkui, iki Ilyrijos, aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją“ (Romiečiams 15:19, Brb). Ten, kur buvo pietinė Ilyrija, dabar yra vidurio ir šiaurės Albanija. Paulius tada rašė iš Graikijos, Korinto miesto. Žodžiai „iki Ilyrijos“ rodo, kad buvo atkeliavęs iki tos provincijos ribų ar net tenai darbavosi. Šiaip ar taip, jis skelbė dabartinėje pietų Albanijoje. Taigi pirmosios Karalystės sėklos toje šalyje buvo pasėtos apaštalo Pauliaus.

Slinko amžiai. Kilo ir žlugo imperijos. Grobikiškos valdžios keitė viena kitą, kol ši maža Europos valstybė 1912-aisiais tapo nepriklausoma. Maždaug po dešimties metų ten vėl pasigirdo žodis apie Jehovos Karalystę.

Puiki pradžia

Trečiajame dešimtmetyje keletas albanų emigrantų, Jungtinėse Valstijose tapę Tarptautiniais Biblijos tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai), grįžo namo dalytis įgytomis žiniomis. Vienas iš jų — Našas Idrizis. Kai kurie atsiliepė palankiai. Atsiradus naujų mokinių, skelbimo veiklą Albanijoje 1924 metais ėmė prižiūrėti Rumunijos filialas.

Kaip tik tada apie Jehovą Albanijoje išgirdo Tanasas Dulis. Jis prisimena: „1925-aisiais šalyje buvo trys organizuotos bendruomenės, taip pat pavienių Biblijos tyrinėtojų. Tarpusavio meile jie labai skyrėsi nuo [...] aplinkinių!“ *

Gerų kelių tuomet nebuvo, tačiau skelbėjai degė uolumu. Štai pietinės pakrantės mieste Vliorėje 1928-aisiais pasikrikštijo 18-metė Areti Pina. Ji išvaikščiojo kalnus su Biblija rankose skelbdama gerąją naujieną. Areti ketvirtajame dešimtmetyje tarnavo veiklioje Vliorės bendruomenėje.

Nuo 1930-ųjų skelbimo darbui Albanijoje ėmė vadovauti Atėnų filialas. 1932  metais padrąsinti ir sustiprinti bendratikių atvyko keliaujantysis prižiūrėtojas iš Graikijos. Dauguma tuomet pažinusių tiesą turėjo dangiškąją viltį. Savo ryžtu gyventi tyrai ir teisingai jie pelnė visuotinę pagarbą. Tų ištikimų liudytojų triūsas davė vaisių. Tiek 1935, tiek 1936 metais Albanijoje išplatinta apie 6500 egzempliorių įvairios biblinės literatūros.

Sykį Vliorės centre Našas Idrizis leido Dž. Rezerfordo kalbų įrašus ir vertė juos į albanų kalbą. Žmonės uždarė savo krautuves ir atėjo pasiklausyti. Tų pirmųjų nenuvargstančių Biblijos mokytojų uolumas buvo labai palaimintas. 1940 metais Albanijoje skelbė 50 liudytojų.

Ateistinė valstybė

1939-aisiais šalį užėmė Italijos fašistai. Jehovos liudytojų teisinis pripažinimas buvo panaikintas, skelbimo veikla uždrausta. Netrukus kraštą okupavo vokiečių pajėgos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, iškilo įtakingas karo vadas Enveras Hodža. Jo vadovaujamai komunistų partijai laimėjus 1946 metų rinkimus, jis tapo ministru pirmininku. Prasidėjo vadinamasis išlaisvinimo laikotarpis, tačiau Jehovos liudytojams jis nieko gero nežadėjo.

Valdžia religijai darėsi vis nepakantesnė. Laikydamiesi krikščioniško neutralumo Albanijos Jehovos liudytojai neėmė ginklo ir neįsitraukė į politiką (Izaijo 2:2-4; Jono 15:17-19). Daugelis dėl to atsidūrė kalėjime, kur nebuvo maisto ir to, kas būtiniausia. Krikščionės seserys rūpinosi jiems išskalbti drabužius ir nunešti valgyti.

Bebaimiai persekiojimų metu

Penktojo dešimtmečio pradžioje Frosina Džeka iš vieno kaimo netoli Permečio, tada dar paauglė, klausėsi, ką jos vyresniesiems broliams pasakoja liudytojas batsiuvys Našas Doris. * Valdžios spaudė Jehovos liudytojus, bet Frosina, nepaisant tėvų priešiškumo, vis stiprėjo tikėjimu. Ji pasakoja: „Kad neičiau į sueigas, jie paslėpdavo mano batus, mušdavo. Bandė ištekinti už netikinčio. Kai atsisakiau, išvarė iš namų. Tą dieną snigo. Našas Doris paprašė brolį Golę Floką iš Girokasterio priglausti mane. Kurį laiką gyvenau jo šeimoje. Mano broliai kalėjo dvejus metus už tai, kad laikėsi neutralumo. Kai išėjo, persikėliau pas juos į Vliorę.

 Policija bandė priversti mane įsitraukti į politiką. Kai nesutikau, suėmė, nusivedė į nuovadą ir apsupo ratu. Vienas pagrasino: „Ar žinai, ką galime tau padaryti?“ — „Galite tik tai, ką Jehova leis“, — pasakiau. Jis piktai metė: „Turbūt išprotėjai! Nešdinkis!“

Per visus tuos metus Albanijos liudytojai liko ištikimi Jehovai. 1957-aisiais didžiausias skelbėjų skaičius buvo 75. Septintojo dešimtmečio pradžioje Jehovos liudytojų pagrindinis biuras pasiuntė į Tiraną brolį Džoną Marksą, Jungtinėse Valstijose gyvenusį albanų emigrantą, padėti organizuoti krikščionių veiklos. * Tačiau netrukus Lučis Džeka, Mihalas Svecis, Leonidas Popė bei kiti atsakingi broliai atsidūrė darbo stovyklose.

Ilgai lauktas palengvėjimas

Iki 1967 metų visos religijos Albanijoje buvo niekinamos. Paskui uždraustos. Katalikai, stačiatikiai ar musulmonai negalėjo atlikti jokių apeigų. Bažnyčios ir mečetės buvo uždarytos ar paverstos sporto salėmis, muziejais, prekyvietėmis. Turėti Bibliją ar viešai kalbėti apie Dievą niekam neleido.

Valdžia draudė skelbti ir rengti sueigas. Liudytojai, nors atskirti vieni nuo kitų, stengėsi visomis išgalėmis tarnauti Jehovai. Per septintąjį—devintąjį dešimtmečius jų labai sumažėjo. Tačiau liko dvasiškai tvirti.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje pokyčiai Albanijoje buvo menki. Trūko maisto, drabužių. Žmonės murmėjo. Rytų Europoje vykdomos reformos Albaniją išjudino tik paskutinio dešimtmečio pradžioje. Po 45 totalitarinio režimo metų išrinkta nauja valdžia religijai vėl suteikė laisvę.

Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos rūpesčiu Austrijos ir Graikijos filialai tuoj susisiekė su Albanijos broliais. Bendratikiai iš Graikijos, mokantys albanų kalbą, atgabeno į Tiraną ir Beratą išverstų biblinių leidinių. Anksčiau išsklaidyti vietiniai broliai ir seserys nesitvėrė džiaugsmu po tiek metų matydami liudytojus iš užsienio.

Uolūs užsieniečiai spartina mokymo darbą

1992-ųjų pradžioje Vadovaujančioji taryba į šalį pasiuntė albanų kilmės misionierių porą, Maiklą ir Lindą Digregorijus. Jie pasirūpino, kad visi Dievui ištikimi pagyvenę liudytojai jaustųsi vienos tarptautinės brolijos nariais. Tų pačių metų lapkritį iš Italijos atvyko 16 uolių specialiųjų pionierių, arba visalaikių evangelizuotojų, dar keturi pionieriai iš Graikijos. Jiems buvo surengti vietinės kalbos kursai.

Gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Dažnai nebūdavo elektros. Žiema pasitaikė šalta ir drėgna. Žmonės valandomis laukdavo eilėse produktų bei kitų būtiniausių  dalykų. Bet didžiausia problema buvo rasti patalpas, kur galėtų rinktis visi palankiai priimantys tiesos žinią!

Pionieriai, besistengiantys išmokti albaniškai, suprato, kad kalba — tik viena priemonė tikslui pasiekti. Patyręs Biblijos mokytojas pasakė: „Norint šiltai nusišypsoti ar apkabinti mūsų brolius, nereikia mokėti taisyklingai asmenuoti veiksmažodžius. Albanams svarbiau nuoširdi jūsų meilė, ne gramatika. Būkite tikri, jie supras jus.“

Baigę kalbos kursus pionieriai ėmė darbuotis Berate, Durese, Girokasteryje, Škoderyje, Tiranoje ir Vliorėje. Netrukus tuose miestuose tarsi grybai ėmė dygti bendruomenės. Areti Pina, tada jau įkopusi į devintą dešimtį ir silpnos sveikatos, tebegyveno Vliorėje. Skelbti su ja ten buvo pasiųsti du specialieji pionieriai. Žmonės stebėjosi girdėdami užsieniečius kalbant albaniškai: „Kitų religijų misionieriai verčia mus mokytis anglų ar italų kalbos, jeigu norime ką sužinoti. Matyt, jūs tikrai mylite mus ir turite pranešti kažką svarbaus, jei išmokote mūsų kalbą!“ Areti ištikimai tarnavo ir aktyviai skelbė iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos 1994-ųjų sausį. Dėl jos bei pionierių uolumo 1995 metais buvo atkurta Vliorės bendruomenė. Dabar tame uostamiestyje jų veikia jau trys.

Krašte žmonės dvasiškai alko ir nebuvo nusistatę prieš religiją. Todėl priimdavo liudytojų literatūrą ir mielai ją skaitė. Daug jaunuolių pradėjo studijuoti ir darė greitą pažangą.

Visoje Albanijoje per 90 bendruomenių ir grupių toliau ‘stiprėja tikėjimu ir kasdien auga skaičiumi’ (Apaštalų darbų 16:5). Šalyje triūsiantys 3513 liudytojų vis dar turi daug darbo. Kristaus mirties minėjime 2005-ųjų kovą dalyvavo 10144 asmenys. Svetingi žmonės su skelbėjais mielai kalbasi, dėl to vedama per 6000 Biblijos studijų. Be abejo, tūkstančiams labai pravers neseniai išleistas Biblijos „Naujojo pasaulio vertimas“ albanų kalba. Išties Jehovos žodis skrieja „Erelio žemėje“.

[Išnašos]

[Rėmelis 20 puslapyje]

JIE NUGALĖJO ETNINĘ NESANTAIKĄ KOSOVE!

Kai paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje dėl giliai įsišaknijusios etninės nesantaikos bei teritorinių ginčų Balkanuose kilo karas ir įsikišo tarptautinės pajėgos, Kosovo vardas buvo dažnai minimas.

Per tą suirutę daug liudytojų turėjo bėgti į kaimynines šalis. Kovoms nurimus, maža jų grupė pasiruošusi darbuotis grįžo į Kosovą. Albanijos bei Italijos specialieji pionieriai irgi pasisiūlė ten vykti, kad padėtų 2350000 tenykščių gyventojų. Dabar šioje teritorijoje Jehovai tarnauja keturios bendruomenės ir šešios veiklios grupės — iš viso apie 130 skelbėjų.

Prištinoje 2003-iųjų pavasarį buvo surengta specialioji vienadienė asamblėja. Dalyvavo 252 — tarp jų albanai, italai, romai), serbai, vokiečiai. Krikšto kalbą sakantis brolis pabaigoje uždavė du klausimus. Pasiruošę patvirtinti savo apsisprendimą atsistojo trys naujokai: albanas, romė ir serbė.

Pasigirdo kurtinantys plojimai, kai visi trys kartu atsakė: „Po!“, „Va!“, „Da!“ Paskui apkabino vienas kitą. Etninę nesantaiką, taip ilgai varginančią jų šalį, jie nugalėjo.

[Žemėlapis 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Viduržemio jūra

ITALIJA

ALBANIJA

GRAIKIJA

[Iliustracija 18 puslapyje]

Jaunimas seka uolių pagyvenusių liudytojų pavyzdžiu

[Iliustracija 18 puslapyje]

Areti Pina ištikimai tarnavo nuo 1928-ųjų iki mirties 1994-aisiais

[Iliustracija 19 puslapyje]

Pirmoji grupė užsienio pionierių, lankiusių albanų kalbos kursus

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Erelis: © Brian K. Wheeler/VIREO