Kaip pirmajame amžiuje žydų gyvenamuose kraštuose plito krikščionybė

JERUZALĖJE apie 49 m. e. m. įvyko reikšmingas susitikimas. Iš Biblijos pasakojimo sužinome, kad jame dalyvavo pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės šulai Jonas, Petras ir Jėzaus įbrolis Jokūbas. Dar du paminėtieji — apaštalas Paulius su savo palydovu Barnabu. Susirinkusieji svarstė, kaip pasiskirstyti tą didžiulę teritoriją, kurioje turėjo skelbti evangeliją. Paulius rašo: „[Jie] padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie — pas žydus“ (Galatams 2:1, 9). *

Kaip reikia suprasti tokį susitarimą? Ar kad vieni gerąją naujieną skelbs žydams ir prozelitams, kiti — pagonims? O gal tai buvo tik geografinis teritorijos pasidalijimas? Pamėginkime išsiaiškinti. Mums reikia kai kurių žinių apie ano meto žydų diasporą — tautos dalį, išsibarsčiusią už Palestinos ribų.

Žydų tauta pirmajame amžiuje

Kiek žydų pirmajame amžiuje gyveno išeivijoje? Daugelis mokslininkų, atrodo, sutinka su leidinyje Atlas of the Jewish World daroma tokia išvada: „Tikslius skaičius nustatyti būtų sunku, bet turimi duomenys leidžia manyti, kad prieš 70 [m. e. m.] Judėjoje žydų gyveno pustrečio milijono, o kituose Romai pavaldžiuose kraštuose — gerokai per keturis milijonus. [...] Galima teigti, kad žydai bendrai imant sudarė maždaug dešimtąją dalį imperijos gyventojų, o ten, kur buvo susibūrusios gausiausios jų bendruomenės, rytinių provincijų miestuose, galbūt net ketvirtadalį ar dar daugiau.“

Didžiausios žydų kolonijos susibūrė Sirijoje, Mažojoje Azijoje, Babilonijoje ir Egipte, tai yra rytiniuose Romos imperijos kraštuose, mažesnės — europinėje jos dalyje. Kai kas iš pirmųjų Jėzaus sekėjų žydų, kurių vardai mums gerai žinomi, buvo augę išeivijoje. Štai Barnabas buvo kiprietis, Priscilė ir Akvilas kilę iš Ponto, o paskui gyvenę Romoje, Apolas — iš Aleksandrijos, Paulius — iš Tarso (Apaštalų darbų 4:36; 18:2, 24; 22:3).

Diasporos žydai anaiptol nebuvo atitrūkę nuo savojo krašto gyvenimo. Pavyzdžiui, į Jeruzalę jie siųsdavo metinį mokestį — šitaip prisidėdavo prie šventyklos išlaikymo ir Dievo garbinimo. Istorikas Džonas Barklėjus teigia: „Esama įrodymų, jog išeivių bendruomenės šį mokestį mokėdavo labai pareigingai, turtingieji aukodavo ir papildomai.“

Daug pasako ir tas faktas, kad į Jeruzalę švęsti metinių švenčių suplaukdavo dešimtys tūkstančių piligrimų. Štai Apaštalų darbų 2:9-11, kur kalbama apie 33-iųjų Sekmines, minimi žydai, atkeliavę iš Partijos,  Medijos, Elamo, iš Mesopotamijos, Kapadokijos, Ponto, Azijos, Frygijos, Pamfilijos, Egipto, Libijos, Romos, Kretos ir Arabijos.

Jeruzalės šventyklos vyresnybė su išeiviais ryšius palaikė laiškais. Yra žinoma, kad Įstatymo mokytojas Gamalielis, minimas Apaštalų darbų 5:34, siuntė laiškus į Babiloniją bei kitus tolimus kraštus. O štai apie 59 m. e. m., kai suimtas Paulius buvo atgabentas į Romą, tenykščiai žydų vadovai jam pareiškė: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir niekas iš brolių nebuvo atvykęs su blogomis žiniomis ar kalbomis apie tave.“ Iš to galima daryti išvadą, kad Romoje gyvenantys žydai dažnai sulaukdavo laiškų ir pranešimų iš tėvynės (Apaštalų darbų 28:17, 21).

Išeiviai skaitė Septuagintą — tuo laiku turėtą hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimą į graikų kalbą. Viename šaltinyje teigiama: „Iš visko sprendžiant, visoje diasporoje žydai skaitė LXX [Septuagintą] ir pripažino ją savo šventaisiais raštais.“ Tuo pačiu vertimu remdavosi ir pirmieji krikščionys mokydami Rašto tiesų.

Vadovaujančioji krikščionių taryba Jeruzalėje, aišku, žinojo visą padėtį. Geroji naujiena jau buvo pasiekusi tautiečius Sirijoje — jos miestuose Damaske, Antiochijoje ir dar toliau (Apaštalų darbų 9:19, 20; 11:19; 15:23, 41; Galatams 1:21). Broliai, susirinkę į pasitarimą 49-aisiais, tikriausiai kalbėjo apie didesnę veiklą. Pažiūrėkime, ką iš Biblijos sužinome apie krikščionybės plitimą žydų ir prozelitų gyvenamuose kraštuose.

Paulius skelbia tautiečiams keliaudamas po svečius kraštus

Apaštalas Paulius nuo pat pradžių buvo pašauktas nešti Jėzaus Kristaus vardo „tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ * (Apaštalų darbų 9:15, kursyvas mūsų). Po minėto pasitarimo Jeruzalėje Paulius ir toliau skelbė žydams, kur tik nukeliaudavo. (Žiūrėkite rėmelį 14 puslapyje.) Tai leidžia manyti, kad teritorijos pasidalijimas veikiausiai buvo geografinis. Paulius su Barnabu iškeliavo skleisti krikščionybės mokslo į vakarus, o kiti pasiliko skelbti Palestinoje ir didelėse žydų kolonijose rytiniuose kraštuose.

Į antrąją misionierišką kelionę Paulius su savo palydovais išvyko iš Sirijos Antiochijos vakarų kryptimi, keliavo per Mažąją Aziją, iki pasiekė Troadę. Iš čia visi išplaukė į Makedoniją, nes buvo įsitikinę, kad „Dievas [juos] pašaukė skelbti [makedonams] Gerosios Naujienos“. Vėliau krikščionių bendruomenės atsirado ir tokiuose Europos miestuose kaip Atėnai, Korintas (Apaštalų darbų 15:40, 41; 16:6-10; 17:1—18:18).

Apie 56-uosius, prieš leisdamasis atgal iš trečiosios savo kelionės, Paulius jau kūrė planus nusigauti dar toliau į vakarus, pasiekti su žinia dar daugiau kraštų, kurie jam teko brolių susitarimu Jeruzalėje. Jis rašė: „Mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją“, o paskui paminėjo, kad į Romą užsuks keliaudamas „į Ispaniją“ (Romiečiams 1:15; 15:24, 28, kursyvas mūsų). Tačiau ką žinome apie didžiules žydų diasporos bendruomenes rytuose?

Žydų kolonijos rytuose

Daugiausia žydų išeivių pirmajame amžiuje gyveno Egipte, ypač jo sostinėje Aleksandrijoje. Šiame prekybos ir kultūros centre buvo susibūrusi šimtatūkstantinė bendruomenė, visame mieste ji turėjo pasistačiusi sinagogų. Remiantis Filono, anuomet Aleksandrijoje gyvenusio žydo teigimu, visame Egipte gyveno mažiausiai milijonas jo tautiečių. Gana daug buvo įsikūrę ir kaimyninės Libijos mieste Kirėnėje bei jos apylinkėse.

 Kai kurie tų kraštų žydai priėmė krikščionybę. Štai Biblijoje rašoma, kad „Apolas [buvo] kilęs iš Aleksandrijos“, taip pat minimi „kipriečiai ir kirėniečiai“, skelbę gerąją naujieną, ir „Liucijus Kirėnietis“, uoliai darbavęsis Sirijos Antiochijos krikščionių bendruomenės labui (Apaštalų darbų 2:10; 11:19, 20; 13:1; 18:24). Dar sužinome, kad sykį krikščionis Pilypas skelbė eunuchui iš Etiopijos. O šiaip Biblijoje nieko konkrečiai nekalbama apie evangelizacijos veiklą Egipte ir kaimyninėse šalyse (Apaštalų darbų 8:26-39).

Babilone bei gretimose Partijos, Medijos, Elamo srityse irgi gyveno nemažai žydų. Vieno istoriko teigimu, „žydų kolonijų būta visuose kraštuose Tigro ir Eufrato lygumoje, nuo Armėnijos iki Persijos įlankos, taip pat į šiaurės rytus iki Kaspijos jūros ir iki Medijos rytuose“. Remiantis Encyclopaedia Judaica, jų tuose kraštuose gyveno 800000 ar dar daugiau. I m. e. a. žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad dešimtys tūkstančių jo tautiečių iš Babilono keliaudavo į Jeruzalę švęsti metinių švenčių.

Gal piligrimų iš Babilono buvo ir tarp pasikrikštijusių per 33-iųjų Sekmines? Nėra šito pasakyta, bet būryje susirinkusiųjų tą dieną pasiklausyti apaštalo Petro būta atvykėlių iš Mesopotamijos (Apaštalų darbų 2:9). Yra žinoma, kad apie 62—64 metus apaštalas Petras lankėsi Babilone. Iš ten jis parašė Pirmąjį savo laišką, o gal ir Antrąjį (1 Petro 5:13). Babilonas su gausiomis tenykštėmis žydų kolonijomis tikriausiai priklausė prie teritorijos, paskirtos Petrui, Jonui ir Jokūbui per susitikimą, minimą Laiške galatams.

Jeruzalės krikščionys liudija žydų išeiviams

Jokūbas, kuris, kaip žinome, dalyvavo, kai buvo tariamasi dėl skelbimo teritorijų, tarnavo Jeruzalės bendruomenės prižiūrėtoju (Apaštalų darbų 12:12, 17; 15:13; Galatams 1:18, 19). Jis savo akimis matė, kaip per 33-iųjų Sekmines tūkstančiai žydų iš svečių kraštų priėmė gerąją naujieną ir pasikrikštijo (Apaštalų darbų 1:14; 2:1, 41).

 Kaip tuokart, taip ir paskesniais metais švęsti švenčių į Jeruzalę suplaukdavo dešimtys tūkstančių žydų. Miestas būdavo tiesiog perpildytas ir atvykėliai turėdavo apsistoti gretimuose kaimuose ar įsikurti palapinėse. Tai būdavo progos susitikti su bičiuliais ir, aišku, kaip teigiama leidinyje Encyclopaedia Judaica, visi eidavo į šventyklą atlikti garbinimo apeigų, aukoti aukų, gilindavosi į Torą.

Nėra abejonių, kad Jokūbas ir kiti Jeruzalės bendruomenės nariai pasinaudodavo tokia galimybe liudyti atkeliavusiems iš svetur tautiečiams. Paskui, kai buvo nužudytas Steponas ir „kilo didelis persekiojimas, nukreiptas prieš Jeruzalėje esančią bendruomenę“, apaštalams tikriausiai reikėjo būti labai atsargiems skelbiant gerąją naujieną (Apaštalų darbų 8:1, Jr). Faktai rodo, kad tų krikščionių uolumas liudyti — tiek prieš šį skaudų įvykį, tiek po jo — davė vaisių, ir bendruomenės augo (Apaštalų darbų 5:42; 8:4; 9:31).

Ko pasimokome

Taip, ano meto krikščionys stengėsi kiek tik galėdami liudyti žydams — nesvarbu, kur gyvenantiems. Bet tuo pačiu laiku tiek Paulius, tiek kiti evangelizuotojai lankydamiesi Europos kraštuose skelbė ir pagonims. Jie klausė Jėzaus paliepimo padaryti jo mokiniais „visų tautų žmones“ (Mato 28:19, 20).

Jų pavyzdys moko, kaip svarbu ir mums skelbti organizuotai, nes tada Jehova padeda savo dvasia. Dar tai rodo, kokie puikūs būna rezultatai, kai liudijame tiems, kas Dievo Žodį jau vertina, ir ypač ten, kur Jehovos liudytojų mažai. O kaip, jeigu kai kuriose vietose savo bendruomenės skelbimo teritorijoje sulaukiate didesnio atsako? Tada tikriausiai reikėtų lankytis ten dažniau. Taip pat galbūt verta daugiau išeiti skelbti gatvėse arba neoficialiai, kai netoliese vyksta kokie visuomeniniai renginiai.

Skaitydami Biblijoje apie pirmuosius krikščionis išties daug pasimokome, bet pravartu pasigilinti ir į istorines bei geografines tų pasakojimų detales. Praturtinti žinias padės, pavyzdžiui, ir brošiūra Pažinkime „puikųjį kraštą“, kurioje yra daug žemėlapių, nuotraukų.

[Išnašos]

[Lentelė 14 puslapyje]

APAŠTALAS PAULIUS SKELBIA IŠEIVIJOS ŽYDAMS

PRIEŠ 49-ŲJŲ SUSITIKIMĄ JERUZALĖJE

Apaštalų darbų 9:19, 20 Damaske — „ėmė skelbti sinagogose“

Apaštalų darbų 9:29 (NW) Jeruzalėje — „kalbėdavosi [...] su

graikiškai kalbančiais žydais“

Apaštalų darbų 13:5 Salamine (Kipras) — „ėmė skelbti

Dievo žodį žydų sinagogose“

Apaštalų darbų 13:14 Pisidijos Antiochijoje — „nuėjo į

sinagogą“

Apaštalų darbų 14:1 Ikonijuje — „nuėjo į žydų sinagogą“

PO 49-ŲJŲ SUSITIKIMO JERUZALĖJE

Apaštalų darbų 16:14 (Jr) Filipuose — „Lidija [...] Dievo

garbintoja“

Apaštalų darbų 17:1 Tesalonikoje — „žydų sinagoga“

Apaštalų darbų 17:10 Berėjoje — „žydų sinagoga“

Apaštalų darbų 17:17 Atėnuose — „aiškinosi sinagogoje su

žydais“

Apaštalų darbų 18:4 Korinte — „kalbėdavo sinagogoje“

Apaštalų darbų 18:19 Efeze — „nuėjo į sinagogą ir ėmė

skelbti žodį žydams“

Apaštalų darbų 19:8 Efeze — „nuėjo į sinagogą ir ten per

tris mėnesius drąsiai įtikinėjo ir aiškino“

Apaštalų darbų 28:17 Romoje — „pasikvietė pas save žydų

vyresniuosius“

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Tie, kurie per 33-iųjų Sekmines išgirdo gerąją naujieną, buvo atkeliavę iš įvairių kraštų

ILYRIJA

ITALIJA

Roma

MAKEDONIJA

GRAIKIJA

Atėnai

KRETA

Kirėnė

LIBIJA

BITINIJA

GALATIJA

AZIJA

FRYGIJA

PAMFILIJA

KIPRAS

EGIPTAS

ETIOPIJA

PONTAS

KAPADOKIJA

KILIKIJA

MESOPOTAMIJA

SIRIJA

SAMARIJA

Jeruzalė

JUDĖJA

MEDIJA

Babilonas

ELAMAS

ARABIJA

PARTIJA

[Vandens telkiniai]

Viduržemio jūra

Juodoji jūra

Raudonoji jūra

Persijos įlanka