Saugokis, kad širdis neišpuiktų
Saugokis, kad širdis neišpuiktų
„Dievas priešinasi išpuikėliams“ (JOKŪBO 4:6).
1. Pateik pavyzdžių, kada yra pagrindo didžiuotis.
TIKRIAUSIAI tau yra buvę dėl ko didžiuotis. Dauguma esame patyrę šį malonų pasitenkinimą. Gebėjimas jausti pasididžiavimą nėra blogas. Pavyzdžiui, krikščionys, gavę iš mokyklos raštą apie pavyzdingą dukters elgesį ir stropumą moksle, tikriausiai švyti patenkinti. Apaštalas Paulius ir jo bendražygiai didžiavosi nauja Tesalonikos krikščionių bendruomene, kurią jie padėjo įkurti, mat tenykščiai liko Dievui ištikimi nuožmiai persekiojami (1 Tesalonikiečiams 1:1, 6; 2:19, 20; 2 Tesalonikiečiams 1:1, 4).
2. Kodėl didžiuotis dažniausiai nedera?
2 Tie pavyzdžiai rodo, kad didžiavimasis gali reikšti pasitenkinimą nuveikus ar įsigijus ką nors gera. Tačiau neretai šiuo žodžiu nusakoma perdėta savigarba, puikavimasis gabumais, išvaizda, turtais, padėtimi; tai dažniausiai matoma iš elgsenos bei laikysenos. Be abejo, tokio išdidumo krikščionys turi saugotis. Kodėl? Kadangi iš savo protėvio Adomo paveldėjome polinkį į savanaudiškumą (Pradžios 8:21). Dėl to širdis gali lengvai mus suvedžioti — paskatinti didžiuotis tuo, kuo visai nedera. Krikščioniui nevalia aukštintis prieš kitus dėl rasės, turto, išsilavinimo, gabumų, nuveikto didesnio darbo. Toks pasipūtimas nepatinka Jehovai (Jeremijo 9:22 [9:23, Brb]; Apaštalų darbų 10:34, 35; 1 Korintiečiams 4:7; Galatams 5:26; 6:3, 4).
3. Kas yra puikybė ir ką apie ją pasakė Jėzus?
3 Netinkamo didžiavimosi reikia vengti dar dėl kai ko. Toks jausmas, prasiskverbęs į mūsų širdį, gali virsti puikybe. Kas yra puikybė? Pasikėlęs į puikybę asmuo jaučiasi ne tik pranašesnis, bet ir menkina kitus, laiko juos žemesniais (Luko 18:9; Jono 7:47-49). Jėzus šią blogą savybę drauge su kitomis blogomis ydomis priskyrė prie to, kas išeina iš širdies ir „žmogų suteršia“ (Morkaus 7:20-23). Vadinasi, krikščionys turi saugotis, kad širdis neišpuiktų.
4. Kodėl mums naudinga apmąstyti Biblijos pasakojimus apie išdiduolius?
4 Saugotis puikybės skatina Biblijos pasakojimai apie išdiduolius. Tai padės geriau įžvelgti, ar viduje neprasikalė nederamos didybės daigelis, kuris paskui gali iškeroti. Tuomet sergėsiesi minčių ir jausmų, galinčių palenkti širdį į didybę, ir neatsidursi tarp tų, kuriems skirtas šis Dievo perspėjimas: „Pašalinsiu iš tavęs išdidžiuosius pagyrūnus. Nebeaukštinsi daugiau savęs ant mano šventojo kalno“ (Sofonijo 3:11).
Dievas pakelia ranką prieš išpuikėlius
5, 6. Kaip puikavosi faraonas ir kuo viskas baigėsi?
5 Koks yra Jehovos požiūris į išpuikėlius, galima suprasti iš jo elgesio su tokiais galingais valdovais kaip faraonas. Akivaizdu, šis monarchas buvo išdidžios širdies. Laikė save dievu, vertu garbinimo, o vergus izraelitus niekino. Atkreipk dėmesį, kaip jis atsakė paprašytas išleisti Izraelį atšvęsti Jehovos iškilmę dykumoje. „Kas gi tas Jahvė, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti?“ — išdidžiai paklausė faraonas (Išėjimo 5:1, 2; žiūrėk Išėjimo 3:15 išnašą).
6 Šešis kartus baudęs faraoną, Jehova liepė Mozei paklausti Egipto valdovą: „Nejau tu vis dar užkirtinėsi kelią mano tautai ir neleisi jiems eiti?“ (Išėjimo 9:17). Tada Mozė pranešė apie septintą bausmę ir šalį nualino kruša. Po dešimtos bausmės monarchas ryžosi išleisti izraelitus, bet apsigalvojo ir ėmė juos vytis. Galiausiai su visa savo kariauna pakliuvo Raudonojoje jūroje į spąstus. Įsivaizduok, ką egiptiečiai bespėjo pagalvoti, kai ant jų ėmė griūti vandenys! Kur faraoną atvedė puikybė? Jo rinktiniai kariai kalbėjo: „Bėkime nuo izraelitų, nes Viešpats kovoja už juos su Egiptu“ (Išėjimo 14:25).
7. Kaip Babilono karaliai kėlėsi į puikybę?
7 Jehova pažemino ir kitus išpuikusius valdovus. Tarp šių — Asirijos karalių Sanheribą (Izaijo 36:1-4, 20; 37:36-38). Jo šalį nukariavo babiloniečiai, bet paskui du išdidūs Babilono karaliai irgi kentė gėdą. Štai vienas, Belšacaras, puotaudamas rūmuose drauge su svečiais gėrė vyną iš pagrobtų Jehovos šventyklos taurių ir šlovino savo dievus. Staiga puotautojai išvydo žmogaus ranką, kuri ant sienos užrašė keistus žodžius. Paprašytas išaiškinti paslaptingą įrašą, pranašas Danielius Belšacarui priminė: „Karaliau, Dievas Aukščiausiasis davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę. [...] Bet kadangi jo širdis išpuiko [...], jis buvo nuverstas nuo karaliaus sosto, ir iš jo buvo atimta garbė. O tu, jo sūnau Belšacarai, netramdei savo širdies, nors visa tai žinojai!“ (Danieliaus 5:3, 18, 20, 22). Tą pačią naktį Medijos ir Persijos kariuomenė užėmė Babiloną ir karalius Belšacaras buvo nužudytas (Danieliaus 5:30, 31).
8. Kaip Dievas elgėsi su išpuikėliais?
8 Pagalvok ir apie kitus išpuikėlius, niekinusius Jehovos tautą: filistinų milžiną Galijotą, Persijos valdovo patikėtinį Hamaną, Judėjos valdytoją Erodą Agripą. Visus tris vyrus dėl jų išdidumo Jehova ištiko gėdinga mirtimi (1 Samuelio 17:42-51; Esteros 3:5, 6; 7:10; Apaštalų darbų 12:1-3, 21-23). Dievo bausmė tiems pasipūtėliams patvirtina, kokie teisingi žodžiai iš Patarlių 16:18: „Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas — prieš nesėkmę.“ Visa tai aiškių aiškiausiai liudija, kad „Dievas priešinasi išpuikėliams“ (Jokūbo 4:6).
9. Kokia buvo Tyro karalių išdavystė?
9 Kitaip nei išdidūs Egipto, Asirijos ir Babilono valdovai, Tyro karalius vienu metu padėjo Dievo tautai. Valdant Dovydui ir Saliamonui, jis siuntė sumanių meistrų bei medžiagų į Dievo šventyklos statybą (2 Samuelio 5:11; 2 Metraščių 2:10-15 [2:11-16, Brb]). Deja, tyriečiai vėliau atsigręžė prieš Jehovos žmones. Kodėl? (Psalmyno 83:4-8 [83:3-7, Brb]; Joelio 4:4-6 [3:4-6, Brb]; Amoso 1:9, 10)
„Išpuiko tavo širdis“
10, 11. a) Kas buvo kaip Tyro karaliai? b) Kodėl pasikeitė tyriečių požiūris į Izraelį?
10 Jehova įkvėpė savo pranašą Ezechielį atskleisti visų Tyro karalių tikrąjį veidą ir juos pasmerkti. Pranašo žodžiai, skirti „Tyro karaliui“, tinka ne tik visai tos šalies valdovų dinastijai, bet ir pačiam pirmajam išdavikui — Šėtonui, kuris „nesilaikė tiesos“ (Ezechielio 28:12; Jono 8:44). Kadaise Jehovos dangiškųjų sūnų organizacijoje šis angelas buvo vienas iš ištikimųjų. Per pranašą Ezechielį Jehova Dievas nurodė pagrindinę priežastį, kodėl ir Tyro dinastija, ir Šėtonas tapo neištikimi.
11 „Gyvenai Edene, Dievo sode, tave puošė įvairiausi brangakmeniai. [...] Tu buvai pateptas cherubas, kuris dengia. [...] Tu buvai tobulas savo keliuose nuo savo sukūrimo dienos, kol buvo atrasta tavyje nedorybės. Tau plačiai beprekiaujant, jie pripildė tave smurto, ir tu nusidėjai. Todėl Aš [...] pašalinsiu tave, o dengiantis cherube. [...] Tavo širdis išpuiko dėl tavo grožio, tu praradai išmintį per savo spindesį“ (Ezechielio 28:13-17, Brb). Taigi ne kas kita, o didybė vertė Tyro karalius griebtis smurto prieš Jehovos tautą. Tyras virto prekybos centru — pasakiškai praturtėjo ir išgarsėjo savo puikiais gaminiais (Izaijo 23:8, 9). Jo valdovai labai pasipūtė ir pradėjo engti Dievo tautą.
12. Kur Šėtoną nuvedė išdaviko kelias ir ką jis tebedaro?
12 Taip ir anas dvasinis kūrinys, kuris vėliau virto Šėtonu, iš pradžių turėjo išmintį, reikalingą visoms Dievo užduotims vykdyti. Tačiau jis nebuvo dėkingas Dievui, ėmė didžiuotis ir niekinti jo valdžią (1 Timotiejui 3:6). Angelas taip savimi gėrėjosi, jog užsigeidė būti Adomo ir Ievos garbinamas. Šis geismas įsiliepsnojo ir pagimdė nuodėmę (Jokūbo 1:14, 15). Šėtonas sugundė Ievą valgyti vaisių medžio, nuo kurio Dievas buvo uždraudęs skinti. Per ją Velnias prikalbėjo ir Adomą ragauti šito vaisiaus (Pradžios 3:1-6). Taip pirmieji žmonės atsižadėjo Jehovos valdžios ir, galima sakyti, tapo Šėtono garbintojais. Šio nupuolusio angelo išdidumas beribis. Jis mėgino ir tebemėgina suvedžioti visus protu apdovanotus kūrinius tiek danguje, tiek žemėje (kadaise ir Jėzų Kristų), kad garbintų jį patį ir nepaklustų Jehovos valdžiai (Mato 4:8-10; Apreiškimo 12:3, 4, 9).
13. Prie ko veda puikybė?
13 Taigi Šėtonas buvo pats pirmasis, kurį užvaldė didybė; dėl šito bruožo ir dabar pasaulį vargina nuodėmė, kančios, nesąžiningumas. Velnias, „šio pasaulio dievaitis“, ir toliau stengiasi žadinti žmonėms netinkamus išdidumo bei puikybės jausmus (2 Korintiečiams 4:4). Žinodamas mažai beturįs laiko, jis kaunasi su tikraisiais krikščionimis. Stengiasi atitraukti juos nuo Dievo, paversti savimylomis, pasipūtėliais, išpuikėliais. Biblijoje išpranašauta, kad šiomis „paskutinėmis dienomis“ žmonės bus tokie savanaudžiai (2 Timotiejui 3:1, 2; Apreiškimo 12:12, 17).
14. Kaip Jehova elgiasi su protu apdovanotais savo kūriniais?
14 Jėzus Kristus drąsiai kalbėdavo, kokios blogybės įsigalėjo dėl Šėtono išdidumo. Bent trejetą kartų, netgi girdint teisuolius vaidinantiems priešininkams, Jėzus paaiškino, kokia nuostata Jehova vadovaujasi: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Luko 14:11; 18:14; Mato 23:12).
Sergėk savo širdį, kad nepasipuikuotų
15, 16. Kodėl Hagara pasidarė išdidi?
15 Kaip matai, visi paminėti išpuikėliai buvo įžymūs asmenys. Ar tai rodo, kad paprasti žmonės nelinkę į išdidumą? Deja, linkę. Prisimeni, kas nutiko Abraomo namuose? Patriarchas neturėjo įpėdinio, o jo žmona Sara jau buvo per sena gimdyti. Tokiu atveju paprotys leisdavo vyrui vesti dar vieną žmoną, su kuria galėtų susilaukti vaikų. Dievas nedraudė tokių santuokų, nes dar nebuvo atėjęs jo skirtas metas grįžti tikriesiems garbintojams prie pradinės vedybų nuostatos (Mato 19:3-9).
16 Žmonos skatinamas, Abraomas sutiko turėti įpėdinį nuo jos tarnaitės egiptietės Hagaros. Ši tapo antrąja patriarcho žmona ir pastojo. Taip pagerbta moteris turėjo būti labai dėkinga. Bet Hagara neapsaugojo savo širdies nuo išdidumo. Biblijoje rašoma: „Pamačiusi, kad tapo nėščia, ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę su panieka.“ Abraomo namuose kilo tokia didelė nesantaika, kad Sarai teko išvyti Hagarą. Bet padėtį galima buvo ištaisyti. Dievo angelas Hagarai patarė: „Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją“ (Pradžios 16:4, 9, Brb). Atrodo, Hagara paklausė jo balso, atsisakė ankstesnio nusistatymo ir dėl to tapo didelės tautos pramote.
17, 18. Kodėl visi turime sergėtis didybės?
17 Šis pavyzdys rodo, kad žmogus, kuriam sekasi, linkęs išpuikti. Vadinasi, net krikščionis, tarnaujantis Dievui iš tyros širdies, įgijęs turto ar gavęs atsakingas pareigas, gali pasididžiuoti. Didžiuotis norisi ir tada, kai esi giriamas dėl išminties, gabumų, mokėjimo sėkmingai tvarkyti reikalus. Tad krikščionis turi būti akylas, kad širdyje neužsimegztų išdidumas, ypač kai pasiekia kokių nors laimėjimų arba gauna atsakingų užduočių.
18 Labiausiai nuo didybės apsaugo supratimas, kaip į pasipūtėlius žiūri Dievas. Jo Žodyje sakoma: „Išpuikusios akys ir išdidi širdis — nedorėlių žibintas; tai nuodėmė“ (Patarlių 21:4). Įsidėmėtina, kad Biblijoje saugotis išdidumo aiškiai perspėjami „šio pasaulio turtuoliai“, tai yra pasiturintys krikščionys (1 Timotiejui 6:17; Pakartoto Įstatymo 8:11-17). O neturtingi krikščionys privalo sergėtis pavydo ir nepamiršti, kad puikybė gali apimti kiekvieną — tiek turtingą, tiek vargšą (Morkaus 7:21-23; Jokūbo 4:5, Brb).
19. Kaip Uzijas sugadino savo reputaciją?
19 Dėl puikybės ir sykiu dėl kitų blogų savybių galima susigadinti gerus santykius su Jehova. Verta prisiminti, koks savo karaliavimo pradžioje buvo Uzijas: „Jis darė, kas dora Viešpaties akyse. [...] Jis buvo pasišventęs ieškoti Dievo. [...] Kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas jam teikė sėkmę“ (2 Metraščių 26:4, 5). Kaip gaila, kad galop šis monarchas sugadino savo puikią reputaciją; „jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį“. Jis tiek išpuiko, jog atėjo į šventyklą atnašauti smilkalų. Kai kunigai įspėjo Uziją to nedaryti, šį „apėmė įtūžis“. Už tai buvo Jehovos nubaustas raupsais ir nebeatgavo jo palankumo iki pat mirties (2 Metraščių 26:16-21).
20. a) Kas grėsė geram karaliaus Ezekijo vardui? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?
20 Visiškai kitoks buvo karalius Ezekijas. Kartą šis valdovas irgi vos neprarado gero vardo, nes „jo širdis tapo išdidi“. Laimei, Ezekijas „nusižemino dėl savo širdies išdidumo“ ir susigrąžino Dievo palankumą (2 Metraščių 32:25, 26). Įsidėmėk: Ezekijui įveikti puikybę padėjo nuolankumas. Tai visiška priešingybė išdidumui. Kitame straipsnyje ir aptarsime, kaip ugdytis ir išsaugoti krikščionišką nuolankumą.
21. Ko gali tikėtis nuolankūs krikščionys?
21 Tad nepamirškime, kokių blogybių būna dėl išdidumo. Kadangi „Dievas priešinasi išpuikėliams“, vykime šalin norą puikuotis. Stengdamiesi būti nuolankūs krikščionys, pergyvensime didžiąją Dievo dieną, kada pasipūtėlių ir jų darbų nebeliks. Tuomet „žmogaus išdidumas bus pažemintas, žmonių puikybė bus palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną“ (Izaijo 2:17, Brb).
Pagalvok
• Kaip apibūdintum išpuikėlį?
• Kas buvo pirmasis išdiduolis?
• Dėl ko žmogus gali išpuikti?
• Kodėl turime sergėtis didybės?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 23 puslapyje]
Faraono puikavimasis baigėsi pažeminimu
[Iliustracija 24 puslapyje]
Garbinga padėtis padarė Hagarą išdidžią
[Iliustracija 25 puslapyje]
Ezekijas nusižemino ir atgavo Dievo palankumą