Ugdykis tikrą nuolankumą
Ugdykis tikrą nuolankumą
„Tu gelbsti nuolankiuosius“ (2 SAMUELIO 22:28).
1, 2. Kas yra bendra daugeliui pasaulio valdovų?
EGIPTO piramidės byloja, kokie vyrai valdė šį kraštą. Istorijoje žymų pėdsaką taip pat paliko Asirijos karalius Sanheribas, Graikijos monarchas Aleksandras Didysis, Romos imperatorius Julijus Cezaris. Visi anie valdovai turėjo kai ką bendra — negirdėta, kad jie būtų buvę nuolankūs (Mato 20:25, 26).
2 Ar gali įsivaizduoti, kad kuris nors iš tų didžiūnų savo karalystėje būtų ieškojęs, kokį prastuolį paguosti? Tikriausiai ne! Vargu ar jie būtų lankęsi nusiminusio pavaldinio trobelėje norėdami praskaidrinti jam nuotaiką. Visai kitaip nei tie monarchai į žemą žmogų žiūri visatos Aukščiausiasis Valdovas Jehova Dievas!
Pats nuolankiausias asmuo
3. Kaip Aukščiausiasis Valdovas elgiasi su savo pavaldiniais?
3 Nors Jehovos didybė neištiriama, jo „akys stebi visą žemę, kad parodytų savo galią dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš Jį“ (2 Metraščių 16:9, Brb). Ką Dievas daro matydamas paprastus savo garbintojus prislėgtus įvairių išmėginimų? Galima sakyti, jis „gyvena“ pas juos, tai yra siunčia savo šventąją dvasią, kad ‘pakeltų prislėgtųjų dvasią ir atgaivintų sugniuždytųjų drąsą’ (Izaijo 57:15). Taip jo garbintojai atsigauna ir vėl džiugiai tęsia šventą tarnybą. Koks didžiulis Dievo nuolankumas!
4, 5. a) Kokios yra psalmininko mintys apie Dievo valdymą? b) Ką reiškia, kad Dievas „lenkiasi žemai“ norėdamas padėti „silpnam žmogui“?
4 Visatoje niekas tiek nenusižemino, kad padėtų nuodėmingai žmonijai, kiek Aukščiausiasis Viešpats. Todėl psalmininkas rašė: „Virš visų tautų išaukštintas Viešpats, jo garbė aukštesnė už dangų. Kas yra toks kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi žemai pamatyti, kas danguje ir žemėje? Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno“ (Psalmyno 113:4-7).
5 Atkreipk dėmesį į žodžius „lenkiasi žemai“. Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime šie žodžiai išversti „teikiasi pažvelgti“. Žodį „teikiasi“ paprastai pavartotume kalbėdami apie žmogų, kuris didžiuojasi esąs pranašesnis už kitus. Tačiau toks požiūris svetimas Jehovai Dievui, nes Jis tyras, šventas, be jokios puikybės (Morkaus 7:22, 23). Bet žodis „teikiasi“ gali reikšti, jog asmuo nusileidžia iki paprastesnio asmens lygio arba tiesiog negalvoja apie savo didingumą. Todėl kai kuriuose Biblijos vertimuose Psalmyno 113:6 sakoma, kad Dievas „lenkiasi žemai“, kitaip tariant, nusižemina. Tai puikiai parodo, koks nuolankus yra mūsų Dievas, kuris tėviškai rūpinasi savo netobulais garbintojais žemėje (2 Samuelio 22:36, NW).
Kodėl Jėzus buvo nuolankus
6. Kaip Jehova parodė didžiausią nuolankumą?
6 Didžiausią nuolankumą Dievas parodė atsiųsdamas savo mylimą pirmagimį Sūnų į žemę žmonijai išgelbėti (Jono 3:16). Jėzus mokė tiesos apie Tėvą ir paaukojo savąją tobulo žmogaus gyvybę, kad panaikintų „pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29; 18:37). Visai kaip Tėvas, net ir nuolankumu, jis noriai darė, ko tik Dievas prašė. Kristus iš visų Jehovos kūrinių paliko didžiausią nusižeminimo ir meilės pavyzdį. Bet Jėzaus nuolankumą vertino ne visi — priešininkai ir šiaip laikė jį „pačiu žemiausiu tarp žmonių“, kuriam nėra ko prarasti (Danieliaus 4:17, Brb). Tačiau apaštalas Paulius žinojo, kad sykiu su bendratikiais turi sekti Jėzumi ir būti nuolankūs tarpusavyje (1 Korintiečiams 11:1; Filipiečiams 2:3, 4).
7, 8. a) Kaip Jėzus tapo nuolankus? b) Kokiais nuoširdžiais žodžiais Jėzus kreipėsi į žmones, galinčius imtis mokinystės jungo?
7 Paulius pabrėžė, koks puikus Jėzaus pavyzdys: „Kiekvienas tebūna tokio nusistatymo, kaip ir Kristus buvo, kuris, būdamas dieviškos prigimties, nesisavino lygių teisių su Dievu, bet pasimažindamas Save, priėmė tarno pobūdį ir pasidarė Save lygiu visiems žmonėms. Jis pasižemino ir liko paklusnus ligi mirties, net ligi kryžiaus mirties“ (Filipiečiams 2:5-8, Vl).
8 Kai kam gali kilti klausimas, kaip Jėzus tapo toks nuolankus? Tai nuostabus artimos bendrystės su dangiškuoju Tėvu vaisius; juk Jėzus daugybę amžių tarnavo Dievui kaip „įgudęs darbininkas“ visa kurdamas (Patarlių 8:30, NW). Po maišto Edene Dievo Pirmagimis matė, kaip jo Tėvas elgiasi su nuodėmingais žmonėmis. Todėl atėjęs į žemę pats kaip ir Tėvas buvo nuolankus ir nuoširdžiai siūlė: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11:29; Jono 14:9).
9. a) Kodėl vaikai Jėzui buvo itin mieli? b) Ko Jėzus pamokė rodydamas į vaiką?
9 Kadangi Jėzus buvo tikrai nuolankus, net vaikai jo nebijojo, mielai aplink jį burdavosi. Jėzus irgi rodė jiems meilę ir dėmesį (Morkaus 10:13-16). Kodėl mažieji Kristui buvo tokie mieli? Be abejo, dėl savo puikių savybių — jas net kai kurie Jėzaus mokiniai ne visada gebėdavo parodyti. Gerai žinoma, kad vaikams suaugusieji yra autoritetas: tai akivaizdu iš begalės mažamečių klausimų. Be abejo, vaikai labiau nori mokytis ir nelinkę didžiuotis. Kartą Jėzus pasišaukė vaikelį ir savo sekėjams tarė: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Dar pridūrė: „Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mato 18:3, 4). Jis nurodė tokį principą: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Luko 14:11; 18:14; Mato 23:12).
10. Kokius klausimus aptarsime?
10 Gilinantis į šiuos teisingus žodžius kyla svarbių klausimų. Jei galimybė gyventi amžinai iš dalies priklauso nuo to, kiek išsiugdysime tikrą nuolankumą, kodėl krikščionims kai kada sunku nuolankumą rodyti? Kodėl mums taip nelengva, vaizdžiai tariant, nusiimti karūną ir būti nuolankiems, kai esame mėginami? Kas padės mokytis tikro nuolankumo? (Jokūbo 4:6, 10)
Kodėl sunku būti nuolankiam
11. Kodėl nestebina, kad tenka kovoti ugdantis nuolankumą?
11 Gal netgi tenka grumtis, kad taptum nuolankus. Jeigu taip, žinok, jog šioje kovoje nesi vienas. Dar 1920 metais šito žurnalo straipsnyje, aptariančiame Biblijos patarimus puoselėti nuolankumą, buvo sakoma: „Todėl kada mes matom, kokią didę vertybę priduoda mūsų Viešpats nusižeminimui, tas turėtų padrąsinti kiekvieną tikrą mokintinį auginti tą kokybę kasdieną.“ Toliau tiesiai tvirtinama: „Vienok nežiūrint ant visų tų Šventame Rašte paduotų paraginimų, išrodo, kad žmogaus prigimtis yra tokia perkreipta, kad tie, kurie tampa jo žmonėmis ir pradeda bėgti tuo siauruoju taku, randa daug vargų, daug kovojimo ant to dalyko [mokydamiesi nuolankumo] negu ant kokio kito [negu ugdydamiesi kokią kitą savybę]“ (rašyba ir skyryba kiek taisyta). Vadinasi, viena priežastis, kodėl tikriesiems krikščionims reikia tiesiog kovoti, kad būtų nuolankūs, — nuodėminga „žmogaus prigimtis“, skatinanti geisti garbės. Tai nuodėmingų tėvų, Adomo ir Ievos, pasidavusių savanaudiškiems troškimams, mums atitekęs palikimas (Romiečiams 5:12).
12, 13. a) Kaip pasaulis gali kliudyti krikščionims rodyti nuolankumą? b) Kas dar labiau apsunkina mūsų kovą siekiant būti nuolankiems?
12 Antra, kodėl sunku rodyti nusižeminimą, — pasaulis skatina rungtyniauti tarpusavyje. Be viso kito, pasaulyje įprasta tenkinti „[nuodėmingo] kūno geismą, akių geismą“ ir siekti „gyvenimo puikybės“ (1 Jono 2:16). Užuot pasidavęs tokiems troškimams, Jėzaus mokinys turi saugoti savo „akį sveiką“ ir sutelkti dėmesį į Dievo valią (Mato 6:22-24, 31-33; 1 Jono 2:17).
13 Trečia priežastis, dėl ko nelengva ugdytis ir rodyti nuolankumą, ta, kad pasaulį valdo pats pirmasis išpuikėlis Šėtonas (2 Korintiečiams 4:4; 1 Timotiejui 3:6). Jis visur sėja savo nedorybės sėklas. Pavyzdžiui, kadaise jis buvo pasirengęs padovanoti Jėzui „viso pasaulio karalystes bei jų didybę“, kad tik šis jį pagarbintų. Tačiau nuolankusis Dievo Sūnus ryžtingai atmetė Velnio pasiūlymą (Mato 4:8, 10). Šėtonas vilioja ir krikščionis siekti šlovės. Bet nuolankūs Jėzaus mokiniai stengiasi sekti savo Mokytojo pavyzdžiu ir giria bei garbina Dievą (Morkaus 10:17, 18).
Ugdykis ir rodyk tikrą nuolankumą
14. Kas yra „tariamas nusižeminimas“?
14 Laiške kolosiečiams Paulius įspėjo vengti netikro — apsimestinio — nuolankumo. Apaštalas pavadino tai „tariamu nusižeminimu“. Kas tik apsimeta esąs nuolankus, anaiptol nėra dvasingas žmogus, o pasipūtėlis (Kolosiečiams 2:18, 23). Jėzus irgi kalbėjo apie tuos, kurie dedasi nusižeminą. Jis išpeikė fariziejus už jų tariamą maldingumą ir pasninkavimą paniurusiais, perkreiptais veidais, kad būtų žmonių matomi. Nebūkime kaip jie, nes Dievas vertina tik mūsų nuolankias maldas (Mato 6:5, 6, 16).
15. a) Kas padės likti tikrai nusižeminusiais krikščionimis? b) Kokių yra puikių nuolankumo pavyzdžių?
15 Norėdami likti tikrai nuolankiais krikščionimis, neišleiskime iš akių pačių nuolankiausių — Dievo Jehovos ir Jėzaus Kristaus — pavyzdžio. Tam reikia nuolat gilintis į Bibliją ir jos aiškinamuosius leidinius, teikiamus per „ištikimą ir protingą vergą“ (Mato 24:45, Jr). Itin svarbu tai daryti krikščionių prižiūrėtojams, „kad [jų] širdis nepasikeltų į puikybę prieš brolius“ (Pakartoto Įstatymo 17:19, 20, Brb; 1 Petro 5:1-3). Apmąstykite pavyzdžius daugelio, tarp jų Rūtos, Onos, Elzbietos ir kitų, kurie už savo nuolankumą buvo palaiminti (Rūtos 1:16, 17; 1 Samuelio 1:11, 20; Luko 1:41-43). Pagalvokite, kiek įžymių žmonių — Dovydas, Jošijas, Jonas Krikštytojas, apaštalas Paulius — tarnavo Jehovai nusižeminę (2 Metraščių 34:1, 2, 19, 26-28; Psalmyno 131:1; Jono 1:26, 27; 3:26-30; Apaštalų darbų 21:20-26; 1 Korintiečiams 15:9). O ar matome, kiek nuolankių krikščionių mūsų bendruomenėje? Iš visų jų mokydamiesi, tikrieji krikščionys gebės apsivilkti „nuolankumu vieni kitiems“ (1 Petro 5:5).
16. Kaip krikščioniškoji tarnystė padeda mums būti nuolankiems?
16 Nuolankią dvasią ugdomės ir reguliariai dalyvaudami krikščioniškojoje tarnyboje. Nuolankiam skelbėjui daug lengviau bendrauti su nepažįstamais. Šita savybė ypač svarbi, kai sutiktasis Karalystės žiniai iš pradžių visai abejingas arba net atžarus. Dažnas mūsų įsitikinimams nepritaria, tad reikia nuolankumo, kad galėtume atsakyti į klausimus „romiai ir pagarbiai“ (1 Petro 3:15, Brb). Nusižeminusios širdies Dievo tarnai persikelia svetur pagelbėti įvairių kultūrų, skirtingos socialinės padėties žmonėms. Jie nuolankiai imasi nelengvo uždavinio — mokytis naujos kalbos, — nes iš tiesų trokšta padėti tiems, kuriems atvyko skelbti gerosios naujienos. Kaip girtina! (Mato 28:19, 20)
17. Kokias krikščionio pareigas atlikdami turime būti nuolankūs?
17 Būdami nuolankūs ir bendratikių gerove rūpindamiesi labiau nei savąja, daugelis liudytojų geba atlikti ir kitas krikščionio pareigas. Pavyzdžiui, kiek nuolankumo reikia tėvui, kuris atidėjęs visus reikalus ruošiasi Biblijos studijoms ir išmoningai jas veda savo atžaloms. O vaikams nuolankumas padeda gerbti tėvus ir jiems paklusti, nors šie ir netobuli (Efeziečiams 6:1-4). Žmonoms, kurių vyrai nėra bendratikiai, ypač dažnai tenka nusižeminti norint laimėti sutuoktinį „tyru elgesiu ir didele pagarba“ (1 Petro 3:1, 2, NW). Nuolankumas ir pasiaukojama meilė taip pat būtini rūpestingai prižiūrint senus ligotus tėvus (1 Timotiejui 5:4).
Nuolankumas padeda įveikti nesutarimus
18. Kaip nuolankumas padeda šalinti nesusipratimus?
18 Nėra žemėje nė vieno tobulo žmogaus (Jokūbo 3:2). Kartais tarp dviejų krikščionių kyla nesusipratimų ir kuris nors iš jų turi rimtą pagrindą skųstis kitu. Tokiais atvejais paprastai pakanka laikytis paraginimo iš Kolosiečiams 3:13: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“ Nuolankumas skatina pritaikyti šį patarimą, nors tai ir nėra lengva.
19. Ko reikia nepamiršti, kai kalbamės su bendratikiu, kurio elgesys mus sutrikdė?
19 Krikščioniui gali atrodyti, kad bendratikis su juo pasielgė labai negerai ir tylėti nebegalima. Turėdamas širdyje nuolankumo, jis kreipsis į aną asmenį nusiteikęs atkurti taikius santykius (Mato 18:15). Kartais santarvę drumsčia tiesiog tai, kad vienas arba ir antras yra pernelyg išdidus pripažinti, jog taip atsitiko dėl jo kaltės. Arba galbūt tas, kuris pirmasis ateina pasikalbėti su bendratikiu, vien įrodinėja savo teisumą, kritikuoja. O jeigu puoselėjame širdyje tikrą nuolankumą, nesunkiai galėsime užglaistyti daugelį nesklandumų.
20, 21. Kas labiausiai padeda būti nuolankiam?
20 Ugdantis nuolankumą svarbiausia — prašyti Dievą pagalbos ir jo dvasios. Tačiau nepamirškime: „Dievas [...] nuolankiesiems teikia malonę [taigi ir šventąją dvasią]“ (Jokūbo 4:6). Tad jeigu nebesutari su bendratikiu, melsk Jehovą padėti nuolankiai pripažinti savo mažą arba didelę klaidą, dėl kurios taip atsitiko. Jei įsižeidei, bet žmogus nuoširdžiai atsiprašo, būk nuolankus ir atleisk. O jeigu per sunku, šaukis Jehovos, kad padėtų atsikratyti širdyje užsilikusio išdidumo.
21 Suprasdami, kiek gero duoda nuolankumas, ugdykimės ir saugokime šią puikią savybę. Juk to mus moko nuostabūs Dievo Jehovos ir Jėzaus Kristaus pavyzdžiai! Niekada nepamirškime, ką žada Dievo Žodis: „Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas“ (Patarlių 22:4).
Pagalvok
• Kas yra didžiausi nuolankumo pavyzdžiai?
• Kodėl nuolankumą sunku ugdytis?
• Kas padeda būti nuolankiam?
• Kodėl svarbu išsaugoti nuolankumą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 26 puslapyje]
Jėzus — tikro nuolankumo pavyzdys
[Iliustracija 28 puslapyje]
Pasaulis skatina lenktyniauti tarpusavyje
[Šaltinio nuoroda]
WHO photo by L. Almasi/K. Hemzǒ
[Iliustracija 29 puslapyje]
Nuolankiam skelbėjui daug lengviau rasti bendrą kalbą su nepažįstamais žmonėmis
[Iliustracijos 30 puslapyje]
Dažnai nesusipratimus galime išspręsti viską nuolankiai uždengdami meile
[Iliustracijos 31 puslapyje]
Rodyti nuolankumą krikščionys gali kuo įvairiausiai