Ar tikite, kad Velnias yra?

ŠVENTAJAME RAŠTE aiškiai pabrėžiama, jog Velnias tikrai yra. Kaip ir Dievas, jis žmonėms nematomas. Biblijoje sakoma: „Dievas yra dvasia“ (Jono 4:24). Velnias irgi — dvasinė būtybė, tik, kitaip nei Kūrėjas, turėjo pradžią.

Daug amžių iki žmogaus Jehova Dievas sukūrė begalę dvasinių esybių (Jobo 38:4, 7). Jos Biblijoje vadinamos angelais (Hebrajams 1:13, 14). Visas šitas esybes Dievas padarė tobulas, be jokio trūkumo. Iš kur tad atsirado Velnias? Biblijos originalo kalbomis žodis „velnias“ reiškia „šmeižikas“ ir nurodo asmenį, kalbantį piktavališką melą apie kitus. „Šėtonas“ reiškia „priešininkas“. Kaip doras žmogus ėmęs vagiliauti tampa vagimi, taip vienas tobulas Dievo dvasinis sūnus pasidavęs nedoriems troškimams tapo Šėtonu, arba Velniu. Tokiu pasidarė ne iš karto. Biblijoje aiškinama: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį“ (Jokūbo 1:14, 15).

Taip, matyt, ir atsitiko. Kai Jehova Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, maištingasis angelas atkreipė į juos dėmesį. Jis žinojo Jehovos liepimą pirmajai porai daugintis ir pripildyti žemę teisių žmonių, garbinančių Kūrėją (Pradžios 1:28). Tas angelas suvokė, jog pats galėtų tapti didžiu ir svarbiu. Godulio vedamas ėmė trokšti to, kas išimtinai priklauso Kūrėjui — būti žmonių garbinamas. Leisdamas tam nedoram troškimui stiprėti, šis dvasinis Dievo sūnus griebėsi  melo ir galiausiai sukilo prieš Dievą. Štai ką jis darė.

Tas maištautojas per gyvatę kreipėsi į pirmąją moterį, Ievą. „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ — jos paklausė. Kai Ieva paminėjo, ką Dievas įsakė ir kas laukia už neklusnumą, gyvatė tarė: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo [vaisiaus nuo medžio sodo viduryje] užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3:1-5). Gyvatė tvirtino, kad Dievas nuslėpė tiesą. Esą, valgydama to medžio vaisių, Ieva taptų kaip Dievas ir pati galėtų spręsti, kas gera ir kas bloga. Tai buvo pirmoji apgaulė. Šitaip meluodamas tas angelas tapo šmeižiku ir Dievo priešininku. Todėl Biblijoje jis vadinamas „senąja gyvate, [...] velniu ir šėtonu“ (Apreiškimo 12:9).

„Budėkite!“

Velnio melas pasiekė tikslą. Biblijoje skaitome: „Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė“ (Pradžios 3:6). Patikėjusi Šėtonu Ieva nusidėjo. Vėliau sulaužyti Dievo įstatymą paskatino ir Adomą. Taip pirmąją porą Velnias sukurstė prieš Kūrėją. Nuo tada Šėtonas nepastebimai veikia visą žmoniją. Ko jis siekia? Kad žmonės garbintų jį, ne tikrąjį Dievą (Mato 4:8, 9). Dėl to Šventasis Raštas pagrįstai perspėja: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8).

Taigi Biblija aiškiai rodo, jog Velnias neišgalvotas. Tai realus dvasinis asmuo — angelas, tapęs blogu ir pavojingu! Norėdami likti budrūs, turime pripažinti jį egzistuojant. Tačiau būti budriems ir budėti reiškia daugiau. Svarbu žinoti Šėtono kėslus ir kaip jis klaidina žmones (2 Korintiečiams 2:11). Kokias užmačias jis rezga? Kaip joms nepasiduoti?

Velnias žino mūsų įgimtus poreikius

Velnias stebi žmones nuo pat jų sukūrimo. Pažįsta prigimtį — reikmes, pomėgius, troškimus. Taip pat gerai žino, kad žmogus buvo sukurtas su dvasiniais poreikiais, ir tuo gudriai naudojasi. Kaip? Skiepydamas religines melagystes (Jono 8:44). Bažnyčių mokymai apie Dievą painūs ir prieštaringi. Kam, jūsų nuomone, tai paranku? Prieštaringi aiškinimai negali būti visi teisingi. Tad ar sunku numanyti, kad daugumą jų Šėtonas tiesiog sukūrė žmonėms klaidinti? Ne veltui Biblija vadina tą angelą „šio pasaulio dievaičiu“, apakinančiu netikintiesiems protus (2 Korintiečiams 4:4).

 Dievo mokymai saugo nuo religinės apgaulės. Biblijoje Dievo Žodžio tiesa prilyginama diržui, kuriuo senovėje kariai susijuosdavo strėnas (Efeziečiams 6:14). Jei tyrinėsite Bibliją ir stropiai taikysite įgytas žinias, tarsi būtumėte jomis susijuosęs, Dievo Žodis apsaugos nuo religinio melo ir klaidų.

Poreikis ką nors garbinti skatina žmones domėtis tuo, kas nežinoma, keista, mįslinga. Taip jie patenka į kitas Šėtono pinkles ir yra jo užvaldomi. Jis, kaip ir medžiotojas, aukoms į žabangus įvilioti naudoja masalą — okultizmą: būrimą, astrologiją, hipnozę, raganavimą, chiromantiją, magiją (Kunigų 19:31; Psalmyno 119:110).

Kaip išvengti tokių spąstų? Pakartoto Įstatymo 18:10-12 sakoma: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui; už tokius bjaurius darbus Viešpats pašalina tautas tau iš kelio.“

Šventajame Rašte įsakmiai nurodoma vengti bet kokio okultizmo. Na, o jeigu jau įsitraukėte, tačiau norite išsivaduoti? Imkite pavyzdį iš pirmojo amžiaus Efezo krikščionių. Priėmę „Viešpaties žodį“, teigiama Biblijoje, „nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo“. Tos knygos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų (Apaštalų darbų 19:19, 20). Vis dėlto anie krikščionys jų atsikratė nedvejodami.

Šėtonas žadina netobulo kūno geismus

Tobulas angelas tapo Šėtonu ir Velniu pasidavęs troškimui išsiaukštinti. Tokį pat savanaudišką troškimą — būti kaip Dievas — jis sukėlė Ievai. Panašų išdidumo jausmą kursto ir šiandien. Pavyzdžiui, kai kurie didžiuojasi savo rase, kilme, tautybe. Biblija moko kaip tik priešingai! (Apaštalų darbų 10:34, 35) Joje aiškiai sakoma: „[Dievas] padarė iš vieno žmogaus kiekvieną žmonių tautą“ (Apaštalų darbų 17:26, Jr).

 Polinkį didžiuotis galime įveikti nuolankumu. Biblija ragina „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“ (Romiečiams 12:3). „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“, — rašoma joje (Jokūbo 4:6). Ugdydamiesi nuolankumą bei kitas krikščioniškas savybes atsispirsime Šėtono įtakai.

Velnias taip pat stengiasi žadinti nederamus geismus. Jehova Dievas norėjo, kad žmonės džiaugtųsi gyvenimu. Jeigu jie tenkina savo troškimus nepažeisdami Dievo normų, gali išties jaustis laimingi. Bet Šėtonas gundo pasielgti amoraliai (1 Korintiečiams 6:9, 10). Todėl svarbu mąstyti apie tai, kas tyra ir dorybinga (Filipiečiams 4:8). Taip sugebėsime valdyti mintis ir jausmus.

Nepasiduokite

Ar įmanoma nepasiduoti tam piktam angelui? Taip. Biblija patikina: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jokūbo 4:7). Net jeigu atsilaikome ir toliau semiamės žinių apie Dievą, Velnias nepasitrauks tuoj pat ir nenustos mūsų varginti. Sulaukęs „patogaus laiko“ bandys vėl (Luko 4:13, Jr). Tačiau bijoti Velnio nereikia. Jei atkakliai priešinamės, atitraukti nuo tikrojo Dievo jis nepajėgs.

Vis dėlto norint likti tvirtiems reikia žinoti, kas Velnias yra, kaip klaidina ir kaip saugotis jo pinklių. Tikrų žinių apie tai galime rasti tik viename šaltinyje — Dievo Žodyje, Biblijoje. Studijuokite tą Dievo įkvėptą knygą ir laikykitės jos mokymų. Jehovos liudytojai jūsų vietovėje mielai ir be atlygio jums padėtų. Kreipkitės į juos ar parašykite šio žurnalo leidėjams.

Šėtonas nenori, kad žmonės suprastų Dievo Žodį. Todėl pradėję studijuoti galite patirti priešiškumą ar persekiojimą. Kai kurie artimieji galbūt supyks, kam tyrinėjate Bibliją, nes nežino, kas nuostabaus joje žadama. Kiti gali išjuokti. Bet jei pasiduosite, ką jaus Dievas? Velnias nori jus įbauginti, kad nustotumėte mokytis apie Kūrėją. Neleiskite jam laimėti! (Mato 10:34-39) Šėtonas mums nieko nedavė, o Jehova dovanojo gyvybę. Tad ryžtingai priešinkitės Velniui ir ‘pradžiuginkite [Jehovos] širdį’ (Patarlių 27:11).

[Iliustracija 6 puslapyje]

Tapusieji krikščionimis sudegino savo burtų knygas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pasiryžkite studijuoti Bibliją